Laimingos dienos Lozoraičių namuose Kaune praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje
Lozoraičių šeimos kolekciją, kurią 2007 m. Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai padovanojo ambasadorius Kazys Lozoraitis, ir kuri, šeimos narių sprendimu, naujais leidiniais buvo papildyta 2011 m. pavasarį, šiuo metu sudaro daugiau nei 23 tūkst. spaudinių. Tai yra neabejotinai didžiausias asmeninės kolekcijos pavyzdys Nacionalinėje bibliotekoje. Nuosekliai kaupta net trijų šeimos kartų, preciziškai tvarkyta, saugota, per visus šeimos kraustymusis iš vienos šalies į kitą keliavusi – tai pati tikriausia šeimos biblioteka, suteikianti be galo daug informacijos apie ją kaupusius asmenis – jų darbo, įvairiapusių interesų sritis, atverianti daugybę daug komunikacijos su juos supusia aplinka pavyzdžių. Toliau skaityti „Lozoraičių šeimos kolekcija Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje”
Virgilijus Vaitkus prie Lozoraičių šeimos kolekcijos Lituanistikos tyrimų skyriaus fonde
Vakar, 2016 m. liepos 28 d., Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriuje lankėsi garbingas svečias iš Londono – Virgilijus Vaitkus. Muzikas nuo 2005 m. gyvena Londone, dirba chorvedžiu ir vargonininku Londono lietuvių šv. Kazimiero parapijoje.
Virgilijus Vaitkus 1991-2005 m. gyveno Romoje, kur vertėsi privačiomis muzikos pamokomis ir koncertavimu. Likimas jį suvedė su Lozoraičių šeima. Ponios Danielos Lozoraitis prašymu muzikas padėjo jai sutvarkyti gausią šeimos knygų kolekciją, kuri 2007–2011 m. pasiekė Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Šiandien Lozoraičių biblioteka saugoma Lituanistikos tyrimų skyriaus fonde. Ją sudaro daugiau nei 23 tūkst. leidinių lietuvių, lenkų, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbomis. Vaikščiodamas tarp lentynų, V. Vaitkus prisiminė laikus, kuomet jis pats grupavo, vartė, valė ir dėliojo leidinius. Atpasakojo įvairių nutikimų ir pokalbių su ponia Daniela nuotrupas. Domėjosi kolekcijos likimu.
Parengė IMD Lituanistikos tyrimų skyriaus bibliografas Jonas Rimka
Balio Mastausko portretas knygoje „The poetic works of Frank B. Mast“. Lozoraičių biblioteka
Tai Lietuvoje, Žasliuose, gimusio teisininko, katalikų veikėjo Balio Mastausko (1889-1961) vėlesnis vardas ir pavardė. 1906 m. jis kartu su tėvais atvyko į JAV. Vėliau studijavo Lozanos universitete Šveicarijoje, paskui grįžo į JAV. 1915 m. baigęs Detroito teisės kolegiją po kelerių metų pradėjo tarnybą JAV karinėje aviacijoje leitenanto pareigose. 1918 m. pasitraukė iš aktyvios tarnybos armijoje ir įsijungė į Lietuvos išlaisvinimo darbą. Užmezgęs ryšių su įtakingais Amerikos žmonėmis, jis patyrė, kad daugelio svarbių asmenų dėmesį galima patraukti tik per viešąją nuomonę, kurią tais laikais perteikdavo spauda. B. Mastausko pastangomis 1918 m. lietuvių delegacija gavo audienciją Baltuosiuose Rūmuose pas JAV prezidentą Vudrą Vilsoną. Delegacija kalbėjosi su prezidentu apie lietuvių tautos vedamą kovą ir dedamas pastangas sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Delegatai gavo V. Vilsono teigiamą atsakymą ir paskatinimą nepailstamai dirbti, siekiant savo tikslo.
1919 metais dalyvaudamas Versalio Taikos konferencijoje Paryžiuje, B. Mastauskas įsitikino, kad Lietuvos reikalai pasaulyje mažai žinomi ir suprantami, todėl iš Amerikos reikėtų pradėti aktyvų viešinimo darbą. Paryžiuje jis susitiko JAV Visuomenės informavimo komiteto direktorių K. Byoirą. Jo paklausė, ar šis sutiktų vadovauti viešinimo kampanijai. K. Byoiras sutiko, jeigu to paprašytų Amerikos lietuviai. B. Mastauskas su žurnalisto patirties turėjusiu K. Byoiru supažindino Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje vadovą, užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą, kuris pritarė sumanymui.
1928 m. Frank B. Mast buvo paskirtas Ilinojaus valstijos prokuroro padėjėju. Jis tardė žinomą nusikaltėlį Al Capone. Nuotr. iš Trend Following
1919 m. B. Mastauskas 1919 m. išrinktas JAV Lietuvių tarybos pirmininku. Jis daug dirbo, kad Lietuva būtų pripažinta de facto ir de jure. Nuo 1926 m. profesoriavo Lojolos universitete, kur dėstė romėnų teisę. B. Mastauskas reiškėsi ir JAV gyvenime: 1928 m. buvo paskirtas Ilinojaus valstijos prokuroro padėjėju. Jis tardė žinomą nusikaltėlį Al Capone.
Šis žinomas visuomenės veikėjas rašė poeziją: poezijos rinkinys „The poetic works of Frank B. Mast“ buvo išleistas po autoriaus mirties. Šis eilėraščių rinkinys išreiškia jo asmeninius pomėgius, gyvenimo tikslus. Šią knygą galima rasti Lituanistikos tyrimų skyriuje saugomoje Lozoraičių bibliotekoje.
1968 m. pasirodęs knygos pulkininko Jono Petruičio atsiminimų knygos „Kaip jie mus sušaudė“ itališkasis leidimas „Come ci hanno fucilato“ turi detektyvinę priešistorę. Po Antrojo Pasaulinio karo į Romą plūstelėjo lietuviai. Vienas jų Vincentai Lozoraitienei padovanojo pulkininko J. Petruičio atsiminimų knygą „Kaip jie mus sušaudė“, kurioje aprašoma pirmoji sovietinė okupacija. Perskaičiusi tekstą, V. Lozoraitienė nutarė, kad jis galėtų būti naudingas italams, ypač idealizuojantiems komunizmą, ir pati išvertė knygą. Rankraštį atidavė vienai spaustuvei, kurioje jis pradingo. Vertimas netikėtai atsirado po dviejų dešimtmečių. 1968 m. V. Lozoraitienė rašė:
Ir štai po dvidešimties su viršum metų sutinku pažįstamą kunigą, kuris įteikia man mano rankraštį, net suvyniotą į tą patį popierių, kuriame jį buvau atidavusi spaustuvei, pasakodamas, kad vienas žmogus, atlikęs pas jį išpažintį, padėjo prie konfesionalo tą mano vertimą ir neprataręs žodžio pasišalino.
V. Lozoraitienės autografas. Lozoraičių šeimos biblioteka, Lituanikos skyrius
Ar tai ne stebuklas?
Toliau irgi buvo netikėtumų. Kadangi knygos leidimui neturėjo pinigų, vertėja rankraštį padėjo į stalčių ir, kaip pati rašo, būtų užmiršusi. Apie tą laiką „Istituto editoriale del Mediterraneo“ išleido prelato Zeno Ignonio (Zenono Ignatavičiaus) atsiminimus. Z. Ignonis patarė nesirūpinti dėl finansavimo ir kreiptis į tą pačią leidyklą.
Paruošta pagal >> Dirva. 1968 m. spalio 2 d., p. 5-6.
Šiandien pasaulyje minima tarptautinė vaikiškos knygos diena. Vaikystė asocijuojasi su linksmybėm, spalvom, ir nerūpestingumu, tad ir vaikiškos knygos dažniausiai žavi savo ryškumu. O ką tokios knygos veikė garsios diplomatų šeimos lentynose?
Abu Lozoraičių sūnūs gimė Berlyne, o netrukus Stasiui Lozoraičiui gavus patikėtinio darbą Lietuvos atstovybėje prie Šventojo sosto, su šeima išsikėlė į Romą. Lietuvoje vaikai praleido tik šešerius ar septynerius metus, tad vaikiškų knygelių kolekcija buvo kaupiama kartu su diplomatinėmis – jau Romoje. Jų vaikiškai mielos pravardės Bamo ir Pupa įamžintos knygų dedikacijose.
Įdomią rinkinio dalį sudaro Stasio Lozoraičio anūkės, Kazio Lozoraičio dukros Dainos knygelių kolekcija. Daina gimė mišrioje šeimoje, todėl vaikiškų knygelių turėjo tiek italų, tiek lietuvių kalbomis. Močiutė Vincenta Lozoraitienė daug laiko praleisdavo skaitydama su anūke lietuviškai, mokė ją iš sovietinių elementorių, kuriuos cenzūruodavo pati (pvz. Sakinyje „Ūžia traktorius kolūky“, ji nubraukė „kol-“ ir paliko tik „ūky“). O kaip gi gyvenant Italijoje neskaityti Pinokio originalo kalba!
Įvairių kalbų ir laikotarpių vaikiškos knygos – Lozoraičių kolekcijoje:
Le avventure di Pinocchio : storia di un burattino / C. Collodi ; illustrazioni di Attilio Mussino. Firenze, 1931.
Spalio 16 d. Italų kultūros institute, Italijos respublikos prezidento globojamos, jau XII kartą Lietuvoje rengiamos pasaulinės italų kalbos savaitės proga, atidaryta Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugomų Lozoraičių šeimos knygų paroda „Pagarba Italijai”. Parodoje eksponuojamos knygos italų kalba, atspindinčios Lozoraičių šeimos orientaciją į šalį ir kultūrą, kurioje gyveno kelios šeimos kartos.
Parodos atidaryme dalyvavo ir kalbėjo Italijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Renato Maria Ricci, Italų kultūros instituto Vilniuje vadovas, Italijos kultūros atašė Davide Scalmani, LR Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, meno istorikė, dviejų knygų apie Lozoraičių šeimą autorė dr. Giedrė Jankevičiūtė, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Toliau skaityti „Lozoraičių bibliotekos knygų parodos atidarymas”
Šiandien pasaulyje minima tarptautinė vaikiškos knygos diena. Vaikystė asocijuojasi su linksmybėm, spalvom, ir nerūpestingumu, tad ir vaikiškos knygos dažniausiai žavi savo ryškumu. O ką tokios knygos veikė garsios diplomatų šeimos lentynose?
