Šį penktadienį 17. 30 val. Nacionalinėje bibliotekoje vyks susitikimas su Pietų Karolinos universiteto profesoriumi emeritu Kęstučiu Skrupskeliu. Filosofas domisi tarpukario Lietuvos intelektualiniu gyvenimu, spaudos istorija, okupacijų padariniais politinės sąmonės raidai. K. Skrupskelį itin domina prezidento dr. Kazio Griniaus asmenybė: filosofas kruopščiai surinko K. Griniaus bibliografiją, kurią spaudai rengia Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyrius.
Pirmadienio vakaras Nacionalinėje bibliotekoje bus poetiškas: susitiksime su poete Lidija Šimkute, kuriai šiemet sukako 75-eri, ir gausiu jos svečių būriu. Renginys vyks Muzikavimo erdvėje, nes susirinkusiuosius muzika pradžiugins Raminta Naujanytė-Bjelle. L. Šimkutės poeziją aptars profesorė Dalia Kuizinienė , o daktarė Imelda Vedrickaitė pristatys L. Šimkutės kuriamas mandalas. Mintimis apie poetę ir jos kūrybą pasidalins Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, profesorius Juozapas Algimantas Krikštopaitis ir kiti garbūs svečiai. Savo eilių paskaitys kunigas Justas Jasėnas ir, žinoma, pati Lidija Šimkutė.
Praėjusiais metais Ukmergėje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriaus vykdytas bandomasis edukacinių renginių ciklas „Pokalbiai apie emigraciją“ šiais metais praplėtė geografijos ribas ir atkeliavo į Utenos apskritį. Utena pasirinkta neatsitiktinai – tai viena iš Lietuvos apskričių, pirmaujančių pagal svetur gyventi išvykstančiųjų Lietuvos piliečių skaičių.
Į pirmąjį ciklo renginį-seminarą Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje rugsėjo 27 dieną susirinko gausus būrys projekto partnerių: Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotojai, Anykščių, Zarasų, Ignalinos, Molėtų bibliotekų ir renginio šeimininkės Utenos bibliotekos bei penkių Utenos apskrities gimnazijų atstovai. Toliau skaityti „Prasidėjo Lituanistikos tyrimų skyriaus organizuojami „Pokalbiai apie emigraciją 2“”
Nors neretai susidaro įspūdis, jog kalbos apie emigraciją, ypač po naujų statistikos duomenų paviešinimo, primena anglų kalbos posakį apie mušamą negyvą arklį, išgirdus, jog emigracijos tema kuriamo filmo autorius yra jaunosios kino kūrėjų kartos atstovas, pradedi galvoti, jog gal ši tema dar nėra praradusi savo aštrumo, o svarbiausia, jog ji rūpi ne tik priešrinkiminėje karuselėje besisukantiems politikams ir emigraciją vien tik neigiamai vertinantiems vyresnio amžiaus žmonėms.
Menininkė Ingra Mileryte ir režisierius Vytautas Tinteris
Mūsų skyriaus rugsėjo 14 dieną surengtame pokalbyje, pirmame po vasaros, apie jaunų žmonių (e)migraciją, mobilumą bei ką šiais laikais reiškia būti lietuviu, galinčiu keliauti bet kur, kalbėjomės su kiną Estijoje studijavusiu ir savo gyvenimą tarp Lietuvos ir užsienio dalijančiu režisieriumi Vytautu Tinteriu, menininke Ingra Mileryte ir filmą Aleksandras Didysis apie Amazonės džiunglėse dirbusį gydytoją, misionierių, kunigą Aleksandrą Bendoraitį šiuo metu kuriančiu Vytautu Puidoku, beje, taip pat studijas baigusiu svetur ir save juokais vadinančiu nesėkmingai net kelis kartus emigruoti bandžiusiu lietuviu.
Filmo Plastikinių rūmų žmonės (angl. Plastic Palace People), kurio filmavimas prasidės šį rudenį Lietuvoje, režisierius Tinteris savo veikėjus apibūdina kaip žmones, kurie yra nesuprasti namuose, tačiau nepriimti ir užsienyje. Pasak Vytauto, jie gyvena niekur – nei čia, nei ten. Režisierius tiek savo veikėjus, tiek save bei nemažą dalį savo draugų, pasirinkusių gyvenimą ne Lietuvoje, vadina prarastąja – 20 amžiaus paskutiniojo dešimtmečio – karta ir sako, jog dėl šiandien neegzistuojančių sienų ir pasaulio atvirumo jis save laiko ne tiek lietuviu, net ne europiečiu, bet pasaulio piliečiu. Šiai minčiai pritarė ir Vytauto bendraamžiai, Vytautas Puidokas ir Ingra Milerytė.
Režisierius Vytautas Puidokas
Pasak renginio svečių, šiandien didžioji dauguma jaunimo migruoja ne tiek dėl finansinių priežasčių, kiek dėl studijų bei didesnių galimybių tobulėti ir įgyvendinti savo sumanymus. Nepaisant to, juos vis tiek traukia sugrįžti į Lietuvą. Vieni jų čia pasilieka ilgėliau, kiti – trumpiau, treti – bent jau šiai dienai – suvisam. Taip jaučiasi Milerytė, po kelių ilgesnių išvykų į užsienį ir planų judėti toliau vis dėlto apsisprendusi apsistoti Vilniuje. Bent jau kol kas Vilnių savo nuolatine gyvenamąja vieta yra pasirinkęs ir Puidokas.
Antroje renginio dalyje susirinkusieji turėjo progą pamatyti Tinterio art-house režisūrinius kino darbus: praėjusiais metais Kaune nufilmuotą filmo Plastikinių rūmų žmonės sceną, šią vasarą sukurtą video darbą-dienoraštį ir pirmąją iš planuojamų dešimties filmo Seksualumo dekalogas dalį.
Renginio dalyviai
Lituanistikos tyrimų skyrius (e)migracijos temą analizuos ir netrukus prasidėsiančiame projekte „Pokalbiai apie (e)migraciją-2“, kuriame šįkart dalyvauja Utenos rajono gimnazijos moksleiviai bei rajono bibliotekos.
Rugsėjo 14 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyrius kviečia į susitikimą su režisieriumi Vytautu Tinteriu. Režisierius yra naujosios kartos lietuvių kino kūrėjas, studijavęs kino meną Taline ir Prahoje. Šiuo metu V. Tinteris dirba kino srityje Paryžiuje ir kartais grįžta į Lietuvą filmuoti jaunystę primenančių filmų. Menininko kūryba atskleidžia ir analizuoja šiuolaikines emigracijos problemas: Londone, Paryžiuje, Prahoje, Taline ir Lisabonoje gyvenusiam V. Tinteriui labiausiai rūpi Rytų europiečio identiteto problemos, ypač vadinamoji prarastoji – XX amžiaus paskutinio dešimtmečio – karta: viena koja – jau užsieny, tačiau kita – šaknimis įaugusi Lietuvoje.
Renginyje bus pristatomas rugsėjį Kaune ir Berlyne pradedamas filmuoti debiutinis pilnametražis filmas „Plastikinių rūmų žmonės“. Tai – tragikomedija, pasakojanti apie konservatyvioje ir provincialioje Lietuvos visuomenės dalyje gyvenančius Adomą ir jo merginą Mariją – jaunus laisvos sielos žmones. Adomas sunkiai dirba fabrike, siekdamas savo svajonės išvažiuoti į Vokietiją studijuoti vizualiųjų menų.
Apie jauno žmogaus tapatybės, saviraiškos, pasirinkimo ir mobilumo problemas kalbės menininkė Ingra Milerytė, režisierius Vytautas Puidokas ir filmo kūrėjas Vytautas Tinteris. Susitikimą ves dr. Dalia Cidzikaitė.
Renginio pradžia – 18.00 val.
Laukiame jūsų Nacionalinėje bibliotekoje (Gedimino pr. 51, Vilnius), V aukšte.
D. Cidzikaitės nuotraukoje: režisierius, aktorius ir rašytojas K. Nakas su dr. G. Mileryte-Japertiene
Vasara LNB Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriuje – svečių metas. Rugpjūčio 8 dieną mus aplankė JAV lietuvis Kęstutis Nakas. Režisierius, aktorius ir rašytojas domėjosi LNB saugomais fondais, ypač senąja prieš Antrąjį pasaulinį karą leista spauda tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Svečias susitiko su IMD Lituanistikos tyrimų skyriaus vadove Jolanta Budriūniene, pavaduotoja dr. Giedre Mileryte-Japertiene bei skyriaus vyr. metodininkėmis-tyrėjomis dr. Dalia Cidzikaite ir dr. Lara Lempertiene. Su pastarąja Nakas pasidalino savo sumanymu parašyti pjesę apie lietuvių ir žydų gyvenimą prieš holokaustą.
Šį penktadienį 17. 30 val. Nacionalinėje bibliotekoje vyks susitikimas su Pietų Karolinos universiteto profesoriumi emeritu Kęstučiu Skrupskeliu. Filosofas domisi tarpukario Lietuvos intelektualiniu gyvenimu, spaudos istorija, okupacijų padariniais politinės sąmonės raidai. K. Skrupskelį itin domina prezidento dr. Kazio Griniaus asmenybė: filosofas kruopščiai surinko K. Griniaus bibliografiją, kurią spaudai rengia Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyrius.
Rugsėjo 14 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyrius kviečia į susitikimą su režisieriumi Vytautu Tinteriu. Režisierius yra naujosios kartos lietuvių kino kūrėjas, studijavęs kino meną Taline ir Prahoje. Šiuo metu V. Tinteris dirba kino srityje Paryžiuje ir kartais grįžta į Lietuvą filmuoti jaunystę primenančių filmų. Menininko kūryba atskleidžia ir analizuoja šiuolaikines emigracijos problemas: Londone, Paryžiuje, Prahoje, Taline ir Lisabonoje gyvenusiam V. Tinteriui labiausiai rūpi Rytų europiečio identiteto problemos, ypač vadinamoji prarastoji – XX amžiaus paskutinio dešimtmečio – karta: viena koja – jau užsieny, tačiau kita – šaknimis įaugusi Lietuvoje.