Prieš 105 metus spalio 29 d. Jaroslavlyje (Rusija) gimė Jadvyga Pšibilskytė (nuo 1937 m. gruodžio mėn. – Damušienė) – pedagogė, visuomenininkė, ištikima savo vyro – Adolfo Damušio – bendražygė, mama.
Už labdaringą ir krikščioniškoje dvasioje vykdytą visuomeninę veiklą J. Damušienė buvo apdovanota JAV lietuvių Bendruomenės žymeniu (1982 m.), popiežiaus Jono Pauliaus II medaliu Pro Ecclesia et Pontifice (1985 m.), drauge su vyru dr. A. Damušiu – Katalikų bažnyčios žymeniu (1986 m.), o 2004 m. – Lietuvos prezidento Vytauto Didžiojo ordino medaliu.
Šia proga skelbiame trumpą J. Damušienės autobiografinę apybraižą, kurioje ji pristato savo gyvenimo JAV svarbiausius etapus – Klivlende (1947-1957), Detroite (1957-1983) ir Čikagoje (1983-1997). Šis trumpas tekstas puikiai atsiskleidžia ponios Jadvygos asmens bruožus, kas jai rūpėjo, kuriose srityse ji nepailstamai dirbo.
Nuo atsiradimo Amerikoje, o tai buvo 1947 m. liepos 17 d. Jad[advyga] Damušienė įsijungė į atvykstančių pokarinių pabėgėlių iš Lietuvos globą, maitinimą, pastogės suradimą, ligonių, reikalingų pagalbos, paramą.
Sakysim, atvyksta moteris su dviem mažais vaikais ir sena motina (sergančia). Neturi darbo, reikia priežiūros, rūpinuosi maistu (kun. Angelaičio[1] parama duona). Moteris dviejų vaikų motina gauna nervų sutrikimą, reikia medicininės pagalbos (elektrošokų), vežu autobusu į ligoninę kas 3-čia diena, vaikai su močiute, grįžus randi močiutę apdegintais plaukais ir antakiais, nes sprogo dujos užkuriant plytą (pečių). Duktė ir mama ligonės, reikia vaikus prižiūrėti, rasti pagalbos.
Nesuklysime pasakę, kad visų laikų žymiausias Lietuvos valdovas – Vytautas Didysis. Nėra žinoma tiksli valdovo gimimo data, tad jo mirties data – 1430 m. spalio 27 d. – tapo minima diena, o 500-osios mirties metinės (kaip ir neįvykusi karūnacija tų metų rugsėjo 8 d.) – net valstybinio lygio švente. Tam buvo sudarytas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvių paminėjimui organizuoti komitetas, informacija skleidžiama per renginius, spaudą ir radiją. Ši akcija paskatino žmones domėtis savo šalies praeitimi, stiprino tautos istorinę savimonę. Per kelerius metus buvo parašyta nemažai mokslinių darbų, sukurta literatūros ir meno kūrinių, paminklų, valdovo garbei buvo pavadinta daug gatvių, aikščių, mokyklų ir kitų objektų.
Patriotinis judėjimas neaplenkė ir jaunimo. Pažvelkime kaip tai atsispindėjo moksleivių ir jų organizacijų savilaidos spaudoje. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas nemažas tarpukario moksleivių laikraštėlių rinkinys (F135).Bemaž visi laikraštėliai į biblioteką priimti 1940 m. Tais metais spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė apie 10 000 egz. periodinės spaudos rinkinį. Iš jo išskirti rankraštiniai, šapirografuoti ir hektografuoti laikraštėliai perduoti Rankraštynui – per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. 1940 m. gruodį biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų – skautų, ateitininkų, jaunalietuvių, šaulių ir kitų – bei organizacijų archyvus. Kartu buvo priimti ir jų laikraštėliai. Rinkinys pildomas ir toliau.
Pasirinkome keletą 1930 m. išleistų moksleivių laikraštėlių. ŠtaiLietuvos skautų sąjungos Kražių I-sios „Šarūno” draugovės „Lapinų” skilties leidžiamas laikraštėlis „Jaunas skautas“ tų metų numeryje išspausdino straipsnelį „Vytautas Didysis“ – jame valdovą vadina genijumi ir teigia, kad dabar „mums reikia kito genijaus, kuris išvaduotų mūs pavergtą Vilnių…‘ (F135-378) – ne mažiau tuo metu visų lietuvių palaikoma idėja.
Su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėja Ina Ėmužiene savo prisiminimais apie – gyvenimą išeivijoje, pirmuosius susidūrimus su Lietuva, patirtis ir apsisprendimą joje gyventi – pasidalijo žurnalistas, filosofas, vertėjas, VDU dėstytojas doc. dr. Mykolas Drunga.
M. Drunga gimė Tiubingene Vokietijoje 1948 m. Su šeima 1959-aisiais persikėlė gyventi į JAV, Čikagą. 1968 m. baigė Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje. Jau po metų Čikagos universitete įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Vėliau mokslus tęsė Masačusetso technologijos institute (MIT), studijavo filosofiją, kur prasidėjo jo pažintis su radijo žurnalistika. 1972 m. kartu su kitais jaunais lietuviais įkūrė radijo programą „Garso bangos“, rengė kultūrines laidas apie lietuvių literatūrą, muziką anglų kalba. Jau vėliau M. Drunga prisijungė prie Laisvosios Europos radijo (LER) kolektyvo, kur dirbo ne vienus metus. M. Drunga redagavo ne vieną lietuvių išeivijos leidinį. Dirbo su „Lietuvių studentų sąjungos metraščių“, savaitraščiu „Keleivis“, „Vienybė“, žurnalu „Lituanus“, prisidėjo prie „My Encyclopedia Lituanica“ leidybos.
Į Lietuvą M. Drunga pirmąjį kartą atvyko 1987 m. trumpam vizitui, o gyventi persikėlė 2004 m.. Į Lietuvos kultūrinį ir žurnalistinį gyvenimą įsiliejo vos atvykęs, pradėjo dirbi Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos nacionalinio transliuotojo radijo programose. Plačiau apie M. Drungos gyvenimą JAV ir kelius atvedusius į Lietuvą skaitykite interviu.
Mykolas Jurgis Drunga. Jono Petronio nuotrauka. 2018 m Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka–muziejus.
Mykolas Drunga. Jono Petronio nuotrauka. 2019, Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus
Ina Ėmužienė (I.Ė.): Taigi, pradžiai norėčiau, kad truputi papasakotumėte apie savo gyvenimą išeivijoje. Gimėte jau DP stovykloje, kas jus atvedė link lietuviškumo?
Mykolas Drunga (M.D.): Gimiau 1948 m. ne DP stovykloje, o prancūzų okupacinėje pietvakarių Vokietijos zonoje[1], kurioje pabėgėliai buvo apgyvendinami ne stovyklose, o privačiuose butuose, kuriuos apleido (nes, pvz., žuvo kare) buvę jų šeimininkai. Lietuviškumo link mane atvedė tėvai[2], kurie buvo pabėgę nuo sovietinių okupantų, bet ne nuo lietuvybės. Tad ir aš nuo ankstyviausios vaikystės žinojau ir jutau esąs lietuvis.
I. Ė. Esate pasakojęs kaip ėjote į mokyklą pas seseles vienuoles, ar nuo pat vaikystės tapatinotės su lietuvių bendruomene ir lietuviškumu?
M. D. Pas seseles vienuoles lankyti mokyklą pradėjau tik tėvų atvežtas į Ameriką 1959 m., o prieš tai dar gyvenome Vokietijoje, ten mokinio kelią pradėjau ketverius metus lankydamas vokišką pradinę mokyklą, tada įstojau į Tiubingeno humanitarinę vokiečių gimnaziją ir baigiau joje pirmąją klasę prieš emigruodamas su tėvais į Jungtines Valstijas (konkrečiai į Čikagą). Seselių kazimieriečių vedamą pradinę mokyklą, kurioje dėstomoji kalba buvo anglų ir tik vienoje pamokoje buvo mokoma lietuviškai, lankiau dvejus metus, paskui įstojau į katalikišką, krikščionių Airijos brolių vedamą gimnaziją, kur penkias dienas savaitėje mokiausi anglų kalba, o šeštadieniais lankydavau Čikagos aukštesniąją lituanistikos mokyklą ir ją baigęs Pedagoginį lituanistikos institutą[3], kur įsigijau mokytojo specialybę.
I. Ė. Koks buvo jūsų santykis su lietuviškumu? Kaip jis kūrėsi? Galbūt kilo iš šeimos? Kaip jūsų šeima prisiminė gimtinę? O galbūt tai išryškėjo universitete, įsitraukus į kitas kultūrines ir intelektualines veiklas?
M. D. Čikagos universitete, į kurį įstojau 1965 m., tuomet be manęs buvo vos du studentai lietuviai (Viktoras Algis Dirda[4] ir Elena Bradūnaitė[5]) ir vienas dėstytojas (puikus matematikas prof. Arūnas Liulevičius[6]), tad asmeninį lietuviškumą teko puoselėti už universiteto ribų gausiose lietuviškosios Čikagos išeivijos institucijose, tarp kurių buvo mokyklos, laikraščiai, žurnalai ir įvairios organizacijos – kultūrinės, sportinės, pasaulėžiūrinės (ateitininkų, žemės ir jūrų skautų, neolituanų, vyčių, santariečių) ir dar kitokios.
Šiais metais minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo 30 sukaktį, norime atkreipti dėmesį į iš emigracijos į Lietuvą grįžusiuosius ir atskleisti jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.
Žodžių junginys „grįžtamoji migracija“ dažniausiai siejamas su šiuolaikiniais migrantais, tačiau grįžimas būdingas ir ankstesnių migracijos bangų atstovams.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vykdomo projekto „30 istorijų 30 metų“ metu daugiausia kalbinome taip vadinamuosius „dipukus“ – asmenis, kurie patys arba jų tėvai ar seneliai iš Lietuvos pasitraukė besibaigiant II Pasauliniam karui.
Šį kartą dalijamės kiek kitokia istorija. Jos herojus – Lietuvos žydas, save įvardinantis „žydų kilmės lietuviu“, iš Lietuvos buvo priverstas išvykti 1975 m. Šio žmogaus kelias iš Lietuvos vedė į Izraelį, o vėliau į Švediją.
Džiaugiamės, kad Arkadijus Vinokuras (aktorius, publicistas, politikas, žurnalistas) sutiko pasidalinti savo migracijos ir sugrįžimo į Lietuvą patirtimis. Atviras, emocionalus ir siekiantis provokuoti – toks šio pokalbio pašnekovas drąsiai, vaizdingai kalbantis ir apie asmenines patirtis KGB gniaužtuose, Holokausto traumą ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenės problemas.
A. Vinokuras tik išvykęs iš Lietuvos sužinojo apie Lietuvos žydų tragediją ir dalies Lietuvos visuomenės prisidėjimą prie nacių sumanymo išnaikinti viso pasaulio žydus. Nepaisant šio fakto, jis sąmoningai pasirinko būti ištikimas Lietuvai ir joje kenčiantiems savo draugams, įsijungė ir tapo aktyviu Švedijos lietuvių bendruomenės nariu, o nuo 1985 m. per savo straipsnius ir pasisakymus Švedijos žiniasklaidoje supažindino šios Skandinavijos šalies visuomenę su įvykiais ir procesais, vykusiais Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse.
Švedijos žiniasklaidos priemonių akreditacija leido A. Vinokurui dalyvauti daugelyje svarbių „Atgimimo“ laikotarpio įvykių, užmegzti ryšius su jaunos Lietuvos valstybės politikais ir pareigūnais. Pašnekovo patirtis ir kontaktai buvo svarbūs kuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, mezgant Lietuvos institucijų ryšius su užsienio partneriais.
Aktorinės karjeros kreivei kylant į viršų, pašnekovo neapleido Lietuvos ilgesys. Grįžimą į Lietuvą A. Vinokuras supranta kaip natūralų dalyką. Jis pastebėjo: „būtų buvęs didžiulis, švelniai tariant, nesusipratimas – kovoji, kovoji už Lietuvą, o grįžt nenori.“
Prieš 16 m. grįžęs į Lietuvą pašnekovas aktyviai įsijungė į jos visuomeninį gyvenimą, ypač daug kreipdamas į kritiško mąstymo ugdymą jaunojoje kartoje.
A .Vinokurą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Arkadijus Vinokuras. Nuotrauka iš asmeninio A. Vinokuro archyvo
I.S. Pasikviečiau Jus pasikalbėti apie grįžtamąją migraciją ir Jūsų patirtis.
Šiais metais minime 30 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų sukaktį ir ta proga nusprendėme pakalbinti žmones po 1990 m. grįžusius iš emigracijos į Lietuvą. Žinoma, daugiausia mūsų kalbintųjų buvo etniniai lietuviai, taip vadinamieji „dipukai“. Suvokiant, kad Lietuvos visuomenė susideda ne tik iš lietuvių, bet ir kitų tautų atstovų, šio projekto rėmuose norėjome pasikalbėti ir su kitų tautybių žmonėmis. Labai dėkoju, kad sutikote pasidalinti savo patirtimis ir įžvalgomis.
Prisipažinsiu, nesu gera Lietuvos žydų migracijos sovietmečiu žinovė. Turbūt Aleksandras Štromas[1]ir jo istorija man yra geriausiais pavyzdys. Atrodo, kad A. Štromo ir Jūsų gyvenimo istorijos turi tam tikrų paralelių.
Mano pirmasis klausimas būtų, kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kur, kaip?
A.V. Aš esu kaunietis ir tai yra labai svarbu pabrėžti. Mes šaukdavome „Kaunas mūsų, Vilnius – rusų“. Ir Vilniaus negalėjom pakęsti, nes jame gyveno rusai, lenkai, ir visa komunistinė grietinėlė. Mano požiūrį į pasaulį, į save, į gyvenimą formavo Kauno aplinka, Kauno senamiesčio aplinka, smetoninių lietuvių (kurių neišvežė į Sibirą) aplinka. O ta aplinka nekentė Rusijos, nekentė okupacijos. Visa Lietuvos istorija buvo tame kieme (Nemuno g. 14), kuriame aš augau, – trėmimai, karas. Mes gyvenome tokioje komunalkėje – penkios šeimos turėjome po 1 kambarį, bendrą koridorių, buvo penkios plytos ir vienas tualetas visiems.
Tame tualete pasikorė Jonas žydšaudys, kuris nuolat prieš nusižudymą šaukdavo: – į galvą, į galvą, į galvą! O paskui pasikorė ir pasirodė, kad jis šaudė žydus ir daužė vaikų galvas į sienas. Bet kai man buvo 5 ar 6 metai, aš netyčia padegiau savo kambaryje plytą. O ant jos buvo laikraštis. Ir negalėjau užgesinti. Gyvenome pirmame aukšte. Ir Jonas žydšaudys (aš vėliau sužinojau) išdaužė langą, įšoko ir mane išgelbėjo, užgesino viską.
DULR akademinio skyriaus organizuotų Užsienio lietuvių studijų dalyviai. Nuotrauka, išspausdinta laikraštyje „Studentų dienos“, 1937, kovo 20, nr. 1, p. 7.
1932 vasario 7 d. Kaune buvo įsteigta Draugija užsienio lietuviams remti (toliau – DULR). Draugija palaikė ryšius su užsienio lietuviais, skleidė tautines idėjas, finansavo gyvenamųjų namų lietuviams emigrantams statybą Buenos Airėse, Rygoje, Aknystoje, padėjo išlaikyti lietuviškas mokyklas ir kt.[1] Tų pačių metų gruodžio 4 d. Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigtas DULR akademinis skyrius, kuris aktyviai prisidėjo puoselėjant ir išsaugant lietuvybę už Lietuvos ribų.Pirmaisiais veiklos metais, t. y. 1933, DULR akademiniame skyriuje buvo 18 narių[2], po metų –16[3], 1935 – 21[4], 1936 – 44[5] nariai, 1937 – 82[6]. Minėtinos akademinio skyriaus veiklos kryptys – ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimas ir palaikymas, užsienio lietuvių spaudos stebėjimas.
Atsinaujinusiame žurnale-almanache „Pasaulio lietuvis“ rašo ir keli Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojai. LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorių Marijų Gudyną tema „Ar jau tampame diasporine valstybe de jure?“ pakalbino Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, apie Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės plėtrą ir veiklos stiprinimą ir Venesuelos lietuvių ateities planus parašė to paties skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė. Du tekstus paskelbė Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovė dr. Ilona Strumickienė: „Išeivija – kaip pokyčių Lietuvoje impulsas“ ir „Mums pasisekė sugrįžti“. Abu tekstai susiję su šiuo metu Centro darbuotojų vykdomu projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“.
Apie žurnalo „Pasaulio lietuvis“ istoriją pasakojama šiemet mūsų parengtoje parodoje:
