Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010
Daniel Frese nuotr. Pexels
Dabar jau važiavo Provansu, tai buvo nauja geležinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greičiau nei anksčiau, kartais prašvilpdavo vienas, kitas gretimais bėgiais lekiantis atgal į Paryžių. Mirksnis, ir jo nebėra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizažas, bet vienišų sodybų, kaimų, miestelių, kuriuos iš tolo lenkdavo, žmonės to sukimosi, aišku, nejuto, kaip nejuntame, kad sukasi žemė. Lyg pasaulis būtų suskilęs į du, skriejančius ta pačia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje išsišaknijęs iš praeities ir jos ramybėje norintis likti, kitas – iš dabarties besiveržiantis ateitin, kur nežinia, kas mūsų laukia.
ir porelės Liuksemburgo soduose nebeatrodo tokios laimingos kaip prieš pusšimtį metų – nebėra čia erotikos, tik iškirpti iš kartono lietaus apardyti kūnai, mechaniškai kažkieno suglausti, kad iš tolo atrodytų gražūs
Nuskambės keistokai, bet darbas Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje šiek tiek primena… emigraciją. Sklaidome lietuvių diasporos žurnalus ir laikraščius, skaitome lietuvių kilmės autorių knygas, išleistas užsienyje. Mūsų skyrius kurį laiką vadinosi Lituanikos skyriumi: lituanika – tai ne Lietuvoje išleista, tačiau kuriuo nors atžvilgiu su Lietuva susijusi literatūra. Pasaulio lietuviai, jų bendruomenės, įvairios organizacijos, lituanistinės mokyklos atrodo esantys visai netoliese. Lengvai galėtume suvaidinti, kad ilgokai gyvenome, tarkime, Čikagoje: papasakoti apie tradicijas, šventes, ryškiausius šiandieninės bendruomenės asmenybes.
Lithuanian museum review . – Iss. 272 (2020), p. 16
Kartais ši netiesioginė emigracija virsta tikra. Prieš gerą penkmetį ilgametė mūsų skyriaus darbuotoja Jolanta išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Čikagą, o pernai pradėjo dirbti Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Tikime, kad profesionali ir patyrusi bibliotekininkė puikiai įsilies į šios institucijos gyvenimą.
Paryžius – kaip gyva būtybė: man staiga susidarė įspūdis, kai devintą ryto išėjęs į gatvę pačiame centre (Saint- André des Arts) neišvydau nė vienos žmogaus. Tik po minutės pasirodė iš boulangerie (bulanžri, kepyklėlės) grįžtantis mesjė su garsiuoju ilgu batonu rankoje. Dar po minutės praėjo dvi moterys. Ir gatvė vėl visiškai tuščia. Prabėgs vos valanda, ir pasirodys žmonės. O dar po valandos, apie pietus, aplinkinės kavinės bus prigrūstos. Vakare šia gatvele nė nepereisi – čia plūs minios, turistai ir paryžiečiai iš tolimesnių rajonų, skubantys šį sekmadienio vakarą pavalgyti prie Senos.
<…>
Paryžiaus žavesys susideda iš daugelio dalykų, bet ar ne muzika yra tos fejeriškos atmosferos siela? Įsivaizduokime nebylį Paryžių, pripildytą tik variklių burzgesio ir vis skriejančių pro šalį gaisrinių ir policijos mašinų sirenų (irgi neatsiejama prancūzų sostinė dalis).
Kovas – Frankofonijos mėnuo. Dalijamės Lietuvos rašytojų ir poetų tekstais su prancūziškais pėdsakais. Daugiau I. Valantinaitės eilėraščių rasite čia>>
Julios Volk nuotr. Pexels
2015 01 01. 00:15. Hotel de Paris
Ji ridenasi ant viešbučio grindų su tuščia ertme nuo širdies iki papilvės
Su žvyneliais žaižaruojančia suknele lyg ant kranto išmesta dūstanti undinė
Arba nukritęs nuo eglutės žaislas
Toks lengvas trapus tviskantis
Toks įdužęs įskilęs įtrūkęs
Telefonu užsako dar vieną butelį Chateaux Margaux į 209 sąskaitą
Vakare vaikštau po Monparnasą, kažkada skleidusį legendines istorijas, kuriomis patikėjo visas pasaulis. Analfabetai, nepraustaburniai ir aferistai sugebėjo įtikinti buržujus, kad yra nepakartojami, genialūs, todėl verta už juos brangiai mokėti. Monparnaso aukso amžius jau baigėsi. Dabar jame gyvena kino žvaigždės, gaunančios milijoninius honorarus, kokie nors Rytų europiečiai, laiku supratę, kas yra nepakeliamas būties lengvumas. Regiu jų dabartinę būtį, kurią labai sunku būtų įvardyti nepakeliama, nors jie visais būdais ir stengiasi rašyti prancūziškai ir, kaip patys sako, įveikę vieną sakinį pasijunta lyg įkopę į Everestą. Aš jiems nepavydžiu. Einu susikišęs rankas į kišenes. Gera nieko neveikti.
Negaliu atsižavėti gražuolėmis, vairuojančiomis automobilius. Ilgai stoviu prie šviesoforo, nors čia ir ne Vokietija. Tikiuosi sulaukti dar gražesnės. Pasiseka. Ji vairuoja raudoną jaguarą. Pagyvenusi. Man žalia, jai raudona. Neinu. Žiūriu į ją. Užsidega geltona. Ji pastebi mane ir nuvažiuodama pamoja. Man tai lyg eliksyras.
Stoviniuoju Sen Mišelio bulvare ir negaliu apsispręsti, kur patraukti. Bankininkų šiaurinis Paryžius už Senos dar nykesnis, Monmartro disneilendas koktus. Galėčiau eiti į Šiaurės ar Rytų geležinkelio stotį, tačiau tai jau būtų desperatiškas veiksmas, patvirtinantis, kad visiškai neturiu vaizduotės. Nenoriu pasiduoti, todėl ramstau sieną ir galvoju: atgal? pirmyn? į dešinę? kairėn? Visos galimybės šį sekmadienį vienodai atgrasios. Žinoma, galėčiau prisėsti kavinėje, tačiau kas nuo to pasikeis – diena juk nevirs naktimi. Prisimenu gražų romano pavadinimą – „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas“. Iš tiesų tiksliai pasakyta. Galima būtų pridurti: ir už dienas, ir už naktis, ir už viską.
Išsitraukiu knygą iš kišenės ir imu skaityti: „Meile mano, labai norėčiau, kad vyktum drauge su manimi į Paryžių. Parodyčiau savo mylimiausias gatves, kurias išvaikščiojau prieš pusšimtį metų tuščiu pilvu; nuvesčiau į kavines, kuriose rašiau knygą, vėliau suteikusią man laisvę ir nepriklausomybę. Labai norėčiau, kad vyktum drauge su manimi į Paryžių. Aš tau noriu jį atverti tokį, koks jis kadaise buvo. Noriu parodyti miestą, kurio jau nebėra. To aš labiausiai šią minutę noriu. Noriu ir meldžiu – vyk su manimi“.
