LS – Puslapis 26 – Lituani(sti)ka

1882 m. spalio 19 d. gimė lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius

Alberto Zalatoriaus nebaigtoje monografijoje „Vincas Krėvė“ rašoma: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis“.

V. Krėvė – didžio talento ir stiliaus kūrėjas, kurio darbuose keliami įvairūs klausimai, problemos nuo mitinių, biblinių iki istorinių laikų.

V. Krėvė-Mickevičius. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių knygų skyrius, F229-114

Retų knygų ir rankraščių knygų skyriaus fonduose saugomas literatūrologo Alberto Zalatoriaus archyvas, kuriame yra medžiagos ir apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Fonde išlikę V. Krėvės bei jo šeimos narių, JAV lietuvių išeivių (pavyzdžiui, su Antanu Saliu, Vincu Maciūnu, su kuriais rašytojas dirbo Pensilvanijos universitete (Filadelfijoje), bičiuliavosi) grupinių ir pavienių nuotraukų. Taip pat jame – V. Krėvės, jo žmonos laidotuvių JAV pavienės ir grupinės nuotraukos, visa su rašytojo perlaidojimu 1992-aisiais Subartonyse (Varėnos r.) susijusi fotografuota medžiaga. A. Zalatoriaus fonde – V. Krėvės paso fotokopija, laiškas nežinomam asmeniui (1948 m.) ir rašytojui adresuotas laiškas iš Lituanistikos instituto Čikagoje (1953 m.). Tarp rankraščių yra A. Zalatoriaus apytikriai 1980–1990 m. rengta V. Krėvės kūrinių ir laiškų iš Baku Liudui Girai kartoteka, 1980–1995 m. rašyti straipsniai ir jų parengiamoji medžiaga apie V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą. Gausu V. Krėvės kūrybos dokumentų, spaudinių kopijų, kurias surinko pats A. Zalatorius ar gavo iš JAV lietuvių išeivių. Taip pat su rašytojo ir jo kūrybos įamžinimu susijusi medžiaga, memorialinio muziejaus Vilniuje, vadinamajame profesorių name, įkūrimo 1997-aisiais dokumentai (1992–1995 m.).

Henrikas Nagys: „…nes savo rankoje laikiau […] stebuklą, sakalą, svajonę“

Henrikas Nagys 1939 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

1920 m. spalio 12 d. gimė poetas Henrikas Nagys. Dalijamės jo eilėraščiu iš rinkinio „Prisijaukinsiu sakalą“ (Chicago, Ill. : A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978).

Gerai, kad tik akimirksnį,
ir ne ilgiau,
galėjau savo rankoje laikyti –
sapną ir pasaką ir paukštį.

Jeigu ateitų man dabar naktis –
būtų vis tiek,
nes savo rankoje laikiau,
kad ir akimirksnį,
bet taip arti:
stebuklą, sakalą, svajonę.

Jeigu apie poetą žinote mažokai, rekomenduojame literatūrologo Manfredo Žvirgždo tekstą apie Nagį (sutrumpintą įvadinį straipsnį iš knygos „Pasakų sakalas“; Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019), LRT.lt publikuotą poeto 100-ųjų gimimo metinių proga. Tekstą iliustruojančiose archyvinėse nuotraukose iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų matyti ir ryškios Nagių šeimos moterys: iš Latvijos kilusi motina Antanina (iš jos pačios ir giminaičių vaikai išmoko latvių ir vokiečių kalbų), literatūriniu talentu broliui nenusileidusi sesuo Zinaida Vera Nagytė (Liūnė Sutema), gracingos laikysenos žmona – šokėja, choreografė Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė. Beje, Birutės gyvenimas vertas filmo. 1994 m. ji pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Per nacių okupaciją jaunutė mergina išgelbėjo bendraklasę. Gimnazistė, nieko nesakiusi tėvams, išnuomojo iš geto pabėgusiai draugei butą. Kadangi žydaitė labai jaudinosi dėl gete likusios motinos, vieną dieną Birutė užsisiuvo ant rankovės geltoną žvaigždę ir, įsimaičiusi į iš darbo grįžtančių žydų koloną, pateko į getą. Draugių istorija trumpai papasakota ekspozicijoje Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa : http://issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=12838

Henrikas Nagys su žmona, mama ir seserimi apie 1960 m., Lemontas / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Daugiau H. Nagio gyvenimo akimirkų rasite šioje virtualioje parodoje>>

Pirmieji Tarptautinio PEN klubo skyriaus Lietuvoje istorijos puslapiai

Parengė Dalia Cidzikaitė

IV kongreso lankstinuke minimas ir Kaunas. Tarptautinio PEN klubo kongreso programa, Briuselis, Belgija, 1927 m. birželio 19–23 d. https://www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/C1000247814

Šiais metais Tarptautinis PEN klubas mini 100-ąsias įkūrimo metines. 1921 metais Londone grupės anglų rašytojų iniciatyva įkurtas klubas yra nepolitinė organizacija, jungianti įvairių pažiūrų autorius, pritariančius klubo Chartijos tikslams ir įsipareigojančius juos vykdyti tiek savo šalyje, tiek pasaulyje. Pirmaisiais organizacijos gyvavimo metais jos pavadinimą sudarančios trys raidės PEN reiškė „poetus, publicistus ir romanistus“ (angl. poets, essayists, novelists), šiandien organizacija buria kur kas daugiau ir įvairesnes profesijas: poetus, pjesių kūrėjus, redaktorius, publicistus ir romanų rašytojus (angl. poets, playwrights, editors, essayists, novelists).

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomi Mato Šalčiaus rankraščiai suteikia informacijos apie pirmuosius šios tarptautinės organizacijos žingsnius Lietuvoje. M. Šalčiaus fonde yra išlikęs 1926 metais datuotas Šalčiaus laiško Tarptautinio PEN klubo Londono skyriaus sekretoriui Hermanui Ouldui juodraštis. Anglų kalba parašytame laiške Šalčius praneša, kad 1926 m. vasario 26 d. lietuviai įkūrė PEN klubo Lietuvos skyrių, o Šalčius išrinktas jo sekretoriumi. Laiško autorius taip pat patikina Ouldą, kad lietuvių delegacija ketina vykti į tų metų gegužės 16–19 d. vyksiantį Tarptautinio PEN klubo kongresą Berlyne. Pirmasis Lietuvos PEN skyriaus adresas buvo Gedimino g. 40, Kaunas.

Toliau skaityti

Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje

Paskutinę rugsėjo dieną Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje, susipažino su rašytojos asmenine biblioteka, kurioje – apie 500 spaudinių. Didžioji dalis Priekulėje saugomų knygų yra lituanistiniai leidiniai: lietuvių tautosakos, grožinės literatūros, lietuvių literatūros mokslo ir kritikos knygos.

Iš lietuvių tautosakos leidinių išsiskiria 1922 m. „Kultūros“ bendrovės išleista knyga „Dainos: žmonių poezijos antologija“. I. Simonaitytė turėjo 1954 m. išleistų „Lietuviškų dainų“ 3 tomus, „Lietuvių tautosakos“ (1968) 5-ąjį tomą.

Tarp rašytojai priklausiusių lietuvių literatūros mokslo leidinių minėtinos prieškariu išleistos knygos – J. Tumo Vaižganto „Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos“ (1925) ir Mykolo Biržiškos „Rinktiniai mūsų senovės raštai“ (1927). I. Simonaitytė skaitė Jurgio Tornau „Romano autoriaus rūpesčius“ (1966), vartė 1955 m. išleistą knygą „Kristijono Donelaičio rankraščiai“.

Leisdama vasaras Priekulėje, rašytoja skaitė Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Alfonso Bieliausko, Povilo Dirgėlos, Romualdo Lankausko prozos kūrinius. I. Simonaitytė Priekulėje saugojo kelias Antano Venclovos knygas su jai skirtomis dedikacijomis – poezijos knygelę „Obelis kur augalota“ (1945), romaną „Gimimo diena“ (1959), autobiografinę apysaką „Jaunystės atradimas“ (1970).

Rašytoja kaupė ir savo pačios kūrinių egzempliorius. Bibliotekoje rasime apysaką „Gretimos istorijėlės“ (1968), pasaką vaikams „Meilutis ir Gužiukas“ (1976), romanus „Vilius Karalius“ ir „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (abu išleisti 1971), taip pat „Aukštujų Šimonių“ vertimą į estų kalbą – „Šimoniste saatus“ (1977).

Rašytojos bibliotekoje yra Eduardo Mieželaičio ir Antano Miškinio poezijos knygų. I. Simonaitytė turėjo 1940 m. „Sakalo“ leidyklos išleistą Bernardo Brazdžionio „Kunigaikščių miestą“.

Be lietuvių autorių kūrinių, Priekulėje esančiame I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje gausu latvių, estų, rusų, armėnų, vokiečių, prancūzų ir kitų užsienio šalių autorių kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.

Memorialiniame muziejuje Priekulėje saugoma nemažai dailės kūrinių ir fotografijos albumų, kuriuos I. Simonaitytei dovanojo žymūs to meto dailininkai ir fotografai. Knygose esantys dedikaciniai įrašai ne tik atskleidžia I. Simonaitytės ryšius su rašytojais, kultūros veikėjais, bet ir patikslina rašytojos biografijos detales. Neretai knygose randamos I. Simonaitytės ranka įrašytos pastabos charakterizuoja ją kaip skaitytoją ir asmenį.

Tęsiame kultūrinių (savi)edukacijų tradiciją

Tomo Venclovos piešinis (knygelės „Daugiakojai“ viršelio fragmentas) , 1946 m. (Iš Venclovų namų-muziejaus fondų)

Šią savaitę pratęsėme Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje prieš kelerius metus susiformavusią kultūrinių (savi)edukacijų tradiciją. Laiks nuo laiko visi kartu einame lankyti archyvų, muziejų. Šį kartą nutarėme giliau pasidomėti rašytojų kasdienybe ir buitimi.

Aplankėme du muziejus: Vinco Mykolaičio-Putino memorialinį butą-muziejų bei Venclovų namus-muziejų. Pasak kolegų, nedidelė išvyka buvo šviežio oro gurkšnis. Sužavėjo muziejų jaukumas, gilios gidžių žinios. Sužinojome, kad spalva, kurią geriausiai skyrė Mykolaitis-Putinas, buvo geltona (todėl bute ant svetainės stalo geltonuoja katpėdėlės). Išvydome pirmąją Tomo Venclovos knygą: 1946 m. savilaidos būdu išleistus „Daugiakojus“ (kaina – 20 kapeikų). Kaip matyti iš nuotraukų, Venclovų namuose-muziejuje išbandėme baldų patogumą.

Dėkojame puikioms gidėms – Brigitai Daugėlaitei ir Silvijai Stankevičiūtei! Jeigu svarstote, kaip praskaidrinti rudens vakarus ir savaitgalius, siūlome užsukti į šiuos muziejus! Jie ir liko jaukūs it namai.

Jeigu susidomėjote, užfiksuotų akimirkų rasite albume socialiniame tinkle „Facebook“ >>

Lituanistikos skyriaus tyrėjos dalyvavo tarptautinėse konferencijose

2021 m. rugsėjo 15 d. šeštą kartą surengta bibliotekininkus, muziejininkus, archyvarus ir tyrėjus vienijančios nevyriausybinės organizacijos „Baltic Heritage Network“ („BaltHerNet“) konferencija. Dvi dienas virtualioje erdvėje vykusioje tarptautinėje konferencijoje pranešimus skaitė dalyviai iš Šiaurės Amerikos, Australijos ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Konferencijoje pranešimą perskaitė ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė.

Šiųmetinės konferencijos tema buvo laisva. Tiesa, atsižvelgiant į neeilinius, karantino paženklintus pastaruosius dvejus metus, renginio dalyviai buvo kviečiami pranešimus parengti ir pandemijos tema: pavyzdžiui, pasvarstyti, kaip apribojimai pakeitė bibliotekų, muziejų ir archyvų veiklą užsienyje, ar esami skaitmeniniai ir internetiniai ištekliai padėjo tvarkytis su nauja padėtimi, o gal buvo sukurti nauji skaitmeniniai ir internetiniai sprendimai. Ar pasikeitė renginių auditorija? Pagaliau – ar pandemija paveikė diasporos bendruomenių gyvenimą ir veiklą? Lietuvos nacionalinės bibliotekos darbuotoja skaitė pranešimą apie 2017–2019 metais bibliotekos kartu su „Europeana“ ir dar penkiais partneriais įgyvendintą migracijos kolekcijos sukūrimo projektą.

Toliau skaityti