1882 m. balandžio 7 d. Anykščių valsčiuje, Ažuožerių kaime gimė Antanas Vienuolis-Žukauskas – rašytojas, lietuvių literatūros klasikas, darbavęsis ne tik literatūros, bet ir farmacijos, muziejininkystės bei pedagogikos srityse, taip pat aktyvus visuomenininkas.
Prieš metus, 2020 m. balandį, Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Irmina Abramovienė parengė tekstą apie literatūros klasiką. Kaip mini I. Abramovienė, žymus tarpukario Lietuvos advokatas ir visuomenės veikėjas Zigmas Toliušis buvo artimas A. Vienuolio-Žukausko bičiulis (beje, vėliau tapęs jo testamento vykdytoju). Išliko Z. Toliušio 1957 metais parašyta A. Vienuolio-Žukausko biografija. Deja, ji nebuvo publikuota. I. Abramovienė pacituoja įdomių vietų iš rankraščio, jos publikaciją rasite čia >>
O prisiminti A. Vienuolio-Žukausko kūrinius padės „Epaveldas“:
Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ teko peržiūrėti nemažai leidinių apie parodoje pristatomus kūrėjus. Įdomių faktografinių faktų apie tautos atgimimo žadintoją Vincą Kudirką pateikiama 1937 m. literato Juliaus Būtėno parengtoje ir išleistoje knygoje „Vincas Kudirka“[1].
Juliaus Būtėno leidinio pasirodymas buvo svarbus tarpukario laikotarpio literatūrinio gyvenimo įvykis, apie knygą rašyta to meto periodinėje spaudoje. Keletą žinučių randame dienraštyje „Lietuvos žinios“ (1909–1940).
Atgimimo metais buvo išleistas papildytas ir pataisytas šios knygos variantas: Vincas Kudirka : biografinė apybraiža / Julius Būtėnas. Vilnius : Vyturys, 1988
Pavyzdžiui, balandžio 3-osios dienos numeryje buvo rašoma: „Neseniai pasirodžiusia knygų rinkoje J. Būtėno knyga apie Vincą Kudirką skaitytojai rodo didelį susidomėjimą. Ypačiai patraukia knygos išvaizda – nepaprastai originalus viršelis: juodame fone padidintas Kudirkos autografas; tekste daug įdomių fotografijų. Knyga kaštuoja Lt. 6“[2].
Kitame numeryje šios knygos populiarumas tuometinėje Lietuvoje aprašomas taip: „Iš provincijos žmonės siunčia į Kauną pažįstamiems laiškus, kad jiems nupirktų neseniai išėjusią iš spaudos Jul. Būtėno knygą „Vincas Kudirka“, nes tenai knygynuose negali gauti. Tai kondensuota didžio tautos vyro biografija, kurioje iškelta daug naujų faktų ir visa susisteminta, duota plati bibliografija, gausiai iliustruota. 200 psl. didelio formato, kaštuoja Lt. 6–“[3].
2021-ųjų balandžio 1-ąją poetas veikėjas Marcelijus Martinaitis (1936–2013) būtų minėjęs 85-metį. Dažnai primirštame, kad literatūros klasikai – ir žmonės, gyvenę įvairiaplanius gyvenimus. Dažnas Lietuvos rašytojas užsiimdavo ir visuomenine veikla, įsitraukdavo į politiką. M. Martinaitis čia nebūtų išimtis.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) lyderio Vytauto Landsbergio 1989 metų pabaigos užrašuose tarp daugelio kitų pasirodo ir Martinaičio pavardė. M. Martinaitis tada buvo LPS Seimo ir Seimo Tarybos narys, SSRS liaudies deputatas. Įdomu, kad M. Martinaitis paminimas ir kaip poetas. Viename puslapyje užsirašyta: „Double Day leidykla svarsto Marcelijaus Kukučio baladžių išleidimą.“ Veikiausiai omenyje turėta stambi JAV leidybos kompanija „Doubleday“. 1989 m. V. Landsbergis asmeniškai bendravo su buvusiu diplomatu Heywardu Ishamu, vienu iš pagrindinių „Doubleday“ leidyklos redaktorių. Pasak rašytojos, vertėjos Laimos Sruoginis (Laimos Vincės), jos į anglų kalbą išversti M. Martinaičio (1936–2013) ciklo „Kukučio baladės“ fragmentai nuo 1989 m. publikuoti įvairiuose literatūriniuose leidiniuose. Tačiau visas „Kukučio baladžių“ vertimas į anglų kalbą išėjo tik 2011 m. (vertė Laima Vincė): Martinaitis, Marcelijus. The Ballads of Kukutis. Todmorden: Arc Publications, 2011.
Šiemet vasario 28 d. sukako 220 metų nuo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) gimimo. Žemaičių vyskupo, rašytojo, švietėjo, visuomenės veikėjo vardas amžiams įrašytas tautos atmintyje. Ar visada sutampa garbingi vardai, išlikę tautos atmintyje, ir vardai asmenų, kurių tekstus skaitome iki šių dienų? Nelygu, kaip atsakysime į klausimą: ar ta išskirtinė asmenybė kalba man, ar jos žodžiai pasiekia mano širdį?
Įdomus sutapimas: Motiejaus Valančiaus amžininkas, prancūzų ir pasaulinės literatūros klasikas Honoré de Balzacas (1799–1850) 1843 m. pašto karieta iš Sankt Peterburgo į Paryžių važiavo per Žemaitiją. Stabtelėjęs pailsėti Tauragės užeigos namuose, iš ten parašė laišką lenkų grafienei Ewelinai Hańskai (ir į Peterburgą vyko tartis dėl vedybų su ja). Prisiminus šį epizodą, man spontaniškai kilo klausimas, ar galėjo Valančius – tuomet Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstęs pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją – jei ne būti skaitęs kūrybą, tai bent girdėjęs garsaus prancūzų autoriaus, rašytojo karjerą pradėjusio nuo filosofinių ir religinių esė, vardą?
Įdomu, kad šie vyrai netgi turėjo realią (net jei ir atsitiktinę) galimybę susitikti – ne Tauragės užeigoje, bet Sankt Peterburge, kur Balzacas viešėjo nuo 1843-iųjų pavasario iki rudens, o Valančius gyveno ir dirbo keletą metų nuo 1842-ųjų (tais metais į Rusijos imperijos sostinę, arčiau valdžios akių, buvo perkelta Vilniaus dvasinė akademija). Ir Simonas Daukantas jau ten gyveno ir dirbo nuo 1835-ųjų. Ar galime įsivaizduoti juos visus tris kokiuose nors Peterburgo susiėjimuose besišnekučiuojančius vienoje draugėje? Ir kokiomis temomis jie būtų kalbėję? Tai galėtų būti klausimas kultūros istorijos tyrinėtojams. O man žurnalo redakcija pasiūlė „pasikalbėti“ su Valančiumi iš šių dienų skaitytojo pozicijos.
Einant prie asmenybės, lietuvių kultūros istorijoje įsitvirtinusios aukščiausioje hierarchijoje, pravartu pradėti nuo jos biografijos arba nuo pastangos praplėsti atmintyje įtvirtintas negausias, supaprastinantį ir trafaretinį asmens vaizdą teikiančias žinias. Savuoju vedliu po Valančiaus biografiją pasirinkau Vaclovą Biržišką, kurio biografiniuose tekstuose šio dvasininko veikla ir darbai aprašyti pakankamai išsamiai, su pagarba, bet be apriorinio pieteto.
Petras Kalpokas gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinėje (Biržų valsčius). Tapybos mokėsi Mintaujoje (dabar – Jelgava), Rygoje, Odesoje. 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Daug keliavo po Europą, gyveno skirtingose šalyse. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Dėstė Kauno meno mokykloje, 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Daugiausia tapė peizažus, portretus, autoportretus. Sukūrė portretinių ir teminių kompozicijų, religinės tematikos paveikslų, sienų tapybos kūrinių. Apipavidalino Valstybės teatro spektaklių. Ankstyvojo laikotarpio kūriniams būdinga secesijos, tarpukario tapybai – impresionizmo, dekoratyvūs plenerizmo bruožai. Brandžiojo laikotarpio peizažams būdinga impresionizmo ir realizmo bruožų dermė, lyrizmas, portretams – psichologiškumas, tikslus piešinys, freskoms – dinamika, dekoratyvumas. [1]
