LS – Puslapis 61 – Lituani(sti)ka

Steigiamojo Seimo šimtmečiui paminėti

Jau keletą metų Lietuvos Respublikos Seimas skelbia atmintinus metus – Lietuvos valstybei reikšmingų istorinių įvykių, nusipelniusių asmenybių jubiliejinių sukakčių minėjimą. 2020 metai tarp kitų paskelbti ir Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais.

Steigiamasis Seimas sukūrė politinius, ūkinius ir kultūrinius Lietuvos valstybės pagrindus. Norėtume priminti svarbiausius šio neeilinio įvykio faktus.

Steigiamojo Seimo sušaukimo proga sukurti pašto ženklai.
Dail. M. Pukas, A. Varnas
Iš: Lietuvos pašto ženklai… Vilnius, 1991

Vadovaujantis Rinkimų įstatymu 1920 m. balandžio 14–15 d. įvyko Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimai. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs, slapti, tiesioginiai rinkimai Lietuvoje. Literatūroje teigiama, kad balsuoti atėjo net 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių. Pabrėžtina, kad Seimą rinko ir buvo išrinktos ir moterys – jos Lietuvoje rinkimų teisę gavo anksčiau, nei moterys kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, pvz.: Prancūzijoje – tik 1945 m.

Pagal rinkimų įstatymą numatytas bendras mandatų skaičiaus – 229, tačiau buvo išrinkta tik 112 delegatų. Likę 117 mandatų buvo skirti kandidatams iš Rytų Lietuvos su Vilniumi (108) ir Klaipėdos kraštui (9). Rinkimai ten neįvyko, nes Lietuva tuo metu šių teritorijų nekontroliavo. Iš viso Steigiamojo Seimo nariais buvo 150 tautos atstovų , t.y. buvo didelė jų kaita (dalis atsisakė mandato, keli mirė, vienas jų žuvo nepriklausomybės kovose).

Į Steigiamąjį Seimą išrinktos 5, o iš viso jame dirbo 8 moterys: Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Emilija Spudaitė-Gvildienė, Salomėja Stakauskaitė, Felicija Bortkevičienė, Veronika Mackevičiūtė (abi išrinktos 1921 m.), Morta Lukošytė (išrinkta 1922 m.). Pirmajam posėdžiui pirmininkavo G. Petkevičaitė-Bitė – kaip vyriausia Seimo narė (tuo metu ji buvo 59 metų), sekretoriavo O. Muraškaitė–Račiukaitienė – jauniausioji delegatė (24 metai).

Visi tyrinėtojai atkreipia dėmesį į jauną Steigiamojo Seimo narių amžių – kone trečdalis neturėjo nė 30 metų, ir tik aštuoni buvo virš 50 metų.

Skaityti daugiau

Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje žemėje, nepritekliuje ir nežinioje

Dalia Cidzikaitė

JAV lietuvių laikraštis „Draugas“, 1945 m. gegužės 8 d.

Šiemet minime 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Nors 1945 m. gegužės 8-ąją visoje Europoje buvo paskelbta pergalė, ne visos valstybės ir tautos ją sutiko su džiugesiu ir viltimi apie geresnę ir ramesnę ateitį. Tą dieną karas lietuviams, kaip ir daugeliui Centrinės ir Rytų Europos tautų, nepasibaigė. Nepasibaigė ir tai lietuvių tautos daliai, kuri į Vakarus pasitraukė karo pabaigoje, Lietuvą antrą kartą okupuojant sovietų armijai. Išvykę trumpam, lietuviai pabėgėliai 1945-ųjų gegužės 8-ąją sutiko svetimuose namuose, dideliame nepritekliuje ir kankinančioje nežinioje.

Tą laiką savo dienoraščiuose aprašė ne vienas Antrojo pasaulinio karo lietuvis pabėgėlis. Keleto jų atsiminimai, kaip dalis JAV Lietuvių Bendruomenės 1995–2008 metais įgyvendinto „Sakytinės istorijos“ projekto, saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (Lemontas, JAV). Projekto metu surinktos medžiagos kopijas galima rasti ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei poroje kitų Lietuvos archyvų.

Vokiečiai netikėjo Hitlerio pralaimėjimu

Genovaitė Dumčiūtė Breichmanienė (1919–2016) apie karo pabaigą išgirdo su šeima gyvendama Vakarų Vokietijos Tatingo miestelyje. Traukiniu į miestelį atvykę pabėgėliai buvo paskirstyti po vokiečių šeimas, kur kiekviena pabėgėlių šeima gavo po kambarį. Vyrai buvo iškart pristatyti prie kelmų rovimo, bet pabėgėlės moterys nedirbo. Be lietuvių, Tatingo apylinkėse gyveno estų, latvių ir ukrainiečių pabėgėliai, su kuriais Dumčiūtė Breichmanienė susitikdavo bendroje valgykloje. Breichmanų šeima apsistojo dviejų pagyvenusių vokiečių namuose. Moteris prisimena, jog jų šeimininkai iki paskutinės karo dienos netikėjo, kad Hitlerio Vokietija karą pralaimės. Gal todėl šeimininkė su lietuvių šeima elgėsi šiurkščiai ir nepagarbiai.

Kai pajudėjome iš Fuksdorfo (taip vadinosi Platės dvaras), jau buvo gražus pavasaris. [Čia ir toliau kalba netaisyta.] Mus šeimininko įsakymu nuvežė į geležinkelio stotį ir pradėjome savo kelionės antrąjį etapą. Vis rūpėjo, kur mes sustosime, kaip mus priims, o gal vėl atgal pas Platę reikės grįžti. Tas rūpestis buvo visai bereikalingas, nes tokių pabėgėlių kaip mes buvo pilnas traukinys. Kai sustojom Tating miestelyje, jau tuojau pakvietė mus į mokyklos salę. Ten vokietės moterys buvo paruošusios šiltos sriubos. Kiek užvalgę gavome paskyrimus pas vokiečių šeimas. Kiekviena šeima gavo po kambarį. Šeimininkė turėjo rytą ir vakare duoti mums verdančio vandens kavai ar arbatai pasidaryti, o per pietus gaudavome po bliūdelį sriubos iš bendros virtuvės. Tos sriubos buvo nuostabiai skanios, tik mažai jų duodavo. Vyrus pakvietė rauti kelmų, ir už tai duodavo jiems po antrą bliūdelį sriubos. Jie kelmus iškasdavo iš žemės, žemes nuvalydavo, sukapodavo trumpesniais gabalais ir sukraudavo lyg ir į kupetas. Kai sukapotos šaknys kiek pradžiūdavo, moterys kūrendavo jas ir mums virdavo sriubą. Kai susitikdavom bendroje valgykloje, pamatėme, koks margumynas visokių tautybių ten buvo. Tiek vokiečiai pabėgėliai, tiek estai, latviai, lietuviai, ukrainiečiai valgydavom kartu. Moterims jokių darbų neduodavo. Čia taip ir sulaukėm karo pabaigos. Ligi paskutinės dienos mūsų šeimininkai du senukai vis tvirtino, kad Hitleris negali karo pralaimėti. Čia vokiečiai kalbėjo platdeutche tarme, ir sunku buvo juos suprasti.
Vienas įdomus dalykas man atsitiko. Kai aš išsiskalbiau Gedimino rūbelius, nuėjau pas šeimininkę paprašyti, kad ji man paskolintų prosą ir leistų išlyginti. Ji piktai į mane pažiūrėjo ir nusivedusi į virtuvę parodė ant kėdės sudėtą krūvą baltinių, sudavė sau per užpakalį ir sako: „Va kur mano prosas yra. Kai por1 dienų pasėdėsi ant baltinių, tai pamatysi, kaip bus išprosinti… Dabar karas ir reikia viską taupyti…“. Pasižiūrėjau į ją. Jos „prosas“ buvo nemenkas, ir gal ji sėkmingai prosindavo… Daugiau proso jau neprašiau.

Toliau skaityti

Rašytojos Renatos Šerelytės sukakčiai

*R. Šerelytė per K. Bradūno knygos „Kertinė paraštė“ pristatymą Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje, 2018 m.*

Šiandien penkiasdešimtmetį švenčia prozininkė, eseistė, dramaturgė, literatūros kritikė Renata Šerelytė. Sveikiname!!! Jeigu namuose neturite R. Šerelytės knygų, kelias rasite Epavelde:

Prakeiktas kardas / Renata Šerelytė. – 1997: https://bit.ly/2WN1UHx
Ledynmečio žvaigždės / Renata Šerelytė. – 1999: https://bit.ly/2WjlhJu
Krakatukų pievelė / Renata Šerelytė. – 2007: https://bit.ly/3clW6vf

Taip pat siūlome atkreipti dėmesį į mūsų bičiulių, mėnraščio „Metai“, publikuotą interviu. Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė:

Gyvenimas – keistas ir pribloškiantis, jo nebūtina užrašinėti. Kartais svarbiau tiesiog gyventi, savo laikinumą, pasaulio laikinumą ir meno laikinumą suvokti ne kaip bausmę, o kaip malonę. Mano mylimas C. S. Lewisas knygoje „Didžiosios skyrybos“ pavaizdavo du menininkus, susitikusius dangaus prieangyje, – vienas iš jų buvo visiškai ramus ir jam net juoką kėlė tai, kad jo kūrinių žemėje jau niekas neprisimena, o antrasis su tuo negalėjo susitaikyti ir grįžo atgal, į pasaulį, kad primintų visiems apie save. Taigi, dėl kūrybos jis atsisakė dangaus.
O juk kūryba nėra dangus. Tai tik būdas išreikšti nepasotinamą tobulybės ilgesį, o kadangi tobulybės pasiekti neįmanoma, tai, vadinasi, mes ne tik visą laiką alkstame, bet ir išeiname alkani.
R. Šerelytė. Iš interviu „Nepasotinamas tobulumo ilgesys“ >>

Apie du alegorinius piešinius „Šešupės bangose“

Pastebėjo Arida Riaubienė

1925–1928 m. knygų leidimo ir platinimo bendrovė „Dirva“ Marijampolėje leido savaitraštį „Šešupės bangos“. Periodiniame leidinyje buvo rašoma krašto socialinio, kultūrinio gyvenimo klausimais, informuojama apie tarptautinę padėtį, primenami Lietuvai nusipelnę žmonės, spausdinami grožinės literatūros kūriniai. 1925 m. laikraštis, reaguodamas į kai kurių Lietuvoje leidžiamų periodinių leidinių redaktorių sulaikymus, savo puslapiuose spausdino piešinėlius su trumpais juos paaiškinančiais tekstais. Pirmajame piešinėlyje matomas vyro veidas už grotų vaizdavo sulaikytą „Šiaulių naujienų“ (1923–1928) redaktorių Leoną Vitkauską, kuris laikraštį redagavo 1924–1925 m. Apie Leoną Vitkauską buvo sakoma, kad jis „<…> spausdino drąsiai, atvirai ir tiesiai, kas tik jo plunksnai pasipynė <…>“.

1925 m. rudenį už valdžią kritikuojančius tekstus policija suėmė „Lietuvos žinių“ (1922–1940) redaktorę Feliciją Bortkevičienę. Dėl šios priežasties viename iš „Šešupės bangose“ spausdinamų piešinėlių buvo pavaizduotas moters veidas už kalėjimo grotų. „Šešupės bangų“ redakcija rašė, kad simbolinis piešinėlis vaizduoja ne suimtą redaktorę, o Lietuvos laisvę ir spaudą kalėjime. Feliciją Bortkevičienę šis laikraštis vadino „spaudos laisvės pioniere“.

Tiesa, ir pats savaitraštis „Šešupės bangos“ dėl cenzūros buvo uždarytas 1928 m.

„Žibuokliškas“ Pauliaus Širvio laiškas

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Paulius Širvys. A. Sutkaus nuotr. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Žibuoklės įamžintos ne vienoje dainoje ir eilėraštyje. Žibuoklių atspindžiai regimi Kazio Binkio („Žibuoklių kvapas ore plauko, / Nors pievoj jų ir nematyti.“), Henriko Radausko („O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles. / Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!“), Salomėjos Nėries („Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų.– / Tik skriskim kartu su pavasario vėju, / Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alėjų.“) eilėse. O kaip žibuoklės susijusios su poetu Pauliumi Širviu?

Bene paprasčiausias atsakymas būtų kūryba. Iš tiesų, vienas P. Širvio eilėraštis virto plačiai žinoma daina, liaudyje vadinta „Žibuoklių valsu“. Galima sakyti, anoks čia stebuklas. P. Širvio poezijos melodingumas, sąryšis su muzika pastebėtas ne kartą. Literatūros kritikas, poetas Valdemaras Kukulas aptardamas P. Širvio poeziją teigė: „Niekas nenuginčys šios poezijos genetinio ryšio su daina – jos muzikalumo, melodingumo, skambumo <…>“[1]. P. Širvio eilių melodingumą akcentavo ir poetas Marcelijus Martinaitis, svarstęs: „Turint mintyse poeto populiarumą, lyrikos dainingumą, kyla pagunda parinkti jam vietą tarp klasikų, sukūrusių savotišką lietuvių romansinę lyriką. Nebus per stipru pasakyti, kad Paulius Širvys tikrai paliko šios lyrikos šedevrų, tokių skaidrių, lyg pačių žmonių būtų išdainuoti“[2].

Toliau skaityti