Autorius: LS

Rašytojos Renatos Šerelytės sukakčiai

R. Šerelytė per K. Bradūno knygos „Kertinė paraštė“ pristatymą Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje, 2018 m.

Šiandien penkiasdešimtmetį švenčia prozininkė, eseistė, dramaturgė, literatūros kritikė Renata Šerelytė. Sveikiname!!! Jeigu namuose neturite R. Šerelytės knygų, kelias rasite Epavelde:

Prakeiktas kardas / Renata Šerelytė. – 1997: https://bit.ly/2WN1UHx
Ledynmečio žvaigždės / Renata Šerelytė. – 1999: https://bit.ly/2WjlhJu
Krakatukų pievelė / Renata Šerelytė. – 2007: https://bit.ly/3clW6vf

Taip pat siūlome atkreipti dėmesį į mūsų bičiulių, mėnraščio „Metai“, publikuotą interviu. Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė:

Gyvenimas – keistas ir pribloškiantis, jo nebūtina užrašinėti. Kartais svarbiau tiesiog gyventi, savo laikinumą, pasaulio laikinumą ir meno laikinumą suvokti ne kaip bausmę, o kaip malonę. Mano mylimas C. S. Lewisas knygoje „Didžiosios skyrybos“ pavaizdavo du menininkus, susitikusius dangaus prieangyje, – vienas iš jų buvo visiškai ramus ir jam net juoką kėlė tai, kad jo kūrinių žemėje jau niekas neprisimena, o antrasis su tuo negalėjo susitaikyti ir grįžo atgal, į pasaulį, kad primintų visiems apie save. Taigi, dėl kūrybos jis atsisakė dangaus.

O juk kūryba nėra dangus. Tai tik būdas išreikšti nepasotinamą tobulybės ilgesį, o kadangi tobulybės pasiekti neįmanoma, tai, vadinasi, mes ne tik visą laiką alkstame, bet ir išeiname alkani.

R. Šerelytė. Iš interviu „Nepasotinamas tobulumo ilgesys“ >>

Apie du alegorinius piešinius „Šešupės bangose“

Pastebėjo Arida Riaubienė

1925–1928 m. knygų leidimo ir platinimo bendrovė „Dirva“ Marijampolėje leido savaitraštį „Šešupės bangos“. Periodiniame leidinyje buvo rašoma krašto socialinio, kultūrinio gyvenimo klausimais, informuojama apie tarptautinę padėtį, primenami Lietuvai nusipelnę žmonės, spausdinami grožinės literatūros kūriniai. 1925 m. laikraštis, reaguodamas į kai kurių Lietuvoje leidžiamų periodinių leidinių redaktorių sulaikymus, savo puslapiuose spausdino piešinėlius su trumpais juos paaiškinančiais tekstais. Pirmajame piešinėlyje matomas vyro veidas už grotų vaizdavo sulaikytą „Šiaulių naujienų“ (1923–1928) redaktorių Leoną Vitkauską, kuris laikraštį redagavo 1924–1925 m. Apie Leoną Vitkauską buvo sakoma, kad jis „<…> spausdino drąsiai, atvirai ir tiesiai, kas tik jo plunksnai pasipynė <…>“.

1925 m. rudenį už valdžią kritikuojančius tekstus policija suėmė „Lietuvos žinių“ (1922–1940) redaktorę Feliciją Bortkevičienę. Dėl šios priežasties viename iš „Šešupės bangose“ spausdinamų piešinėlių buvo pavaizduotas moters veidas už kalėjimo grotų. „Šešupės bangų“ redakcija rašė, kad simbolinis piešinėlis vaizduoja ne suimtą redaktorę, o Lietuvos laisvę ir spaudą kalėjime. Feliciją Bortkevičienę šis laikraštis vadino „spaudos laisvės pioniere“.

Tiesa, ir pats savaitraštis „Šešupės bangos“ dėl  cenzūros buvo uždarytas 1928 m.

„Žibuokliškas“ Pauliaus Širvio laiškas

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Paulius Širvys. A. Sutkaus nuotr. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Žibuoklės įamžintos ne vienoje dainoje ir eilėraštyje. Žibuoklių atspindžiai regimi Kazio Binkio („Žibuoklių kvapas ore plauko, / Nors pievoj jų ir nematyti.“), Henriko Radausko („O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles. / Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!“), Salomėjos Nėries („Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų.– / Tik skriskim kartu su pavasario vėju, / Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alėjų.“) eilėse. O kaip žibuoklės susijusios su poetu Pauliumi Širviu?

Bene paprasčiausias atsakymas būtų kūryba. Iš tiesų, vienas P. Širvio eilėraštis virto plačiai žinoma daina, liaudyje vadinta „Žibuoklių valsu“. Galima sakyti, anoks čia stebuklas. P. Širvio poezijos melodingumas, sąryšis su muzika pastebėtas ne kartą. Literatūros kritikas, poetas Valdemaras Kukulas aptardamas P. Širvio poeziją teigė: „Niekas nenuginčys šios poezijos genetinio ryšio su daina – jos muzikalumo, melodingumo, skambumo <…>“[1]. P. Širvio eilių melodingumą akcentavo ir poetas Marcelijus Martinaitis, svarstęs: „Turint mintyse poeto populiarumą, lyrikos dainingumą, kyla pagunda parinkti jam vietą tarp klasikų, sukūrusių savotišką lietuvių romansinę lyriką. Nebus per stipru pasakyti, kad Paulius Širvys tikrai paliko šios lyrikos šedevrų, tokių skaidrių, lyg pačių žmonių būtų išdainuoti“[2].

Toliau skaityti „„Žibuokliškas“ Pauliaus Širvio laiškas”

Minime 130-ąsias JURGIO SAVICKIO gimimo metines

Parengė Deimantė Žukauskienė

Jurgis Savickis Prancūzijoje, apie 1943 m. / A. Liutkaus archyvo nuotr.

Minint rašytojo, diplomato Jurgio Savickio 130-ąsias gimimo metines, kviečiame pasklaidyti jo knygas Epavelde:

Šventadienio sonetai / Jurgis Savickis. – 1922
https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003033373
Ties aukštu sostu / Jurgis Savickis. – 1928 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003062990
Raudoni batukai / Jurgis Savickis. – 1951 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003515750
Žemė dega. D. 1 / Jurgis Savickis. – 1956 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003522309
Žemė dega. D. 2 / Jurgis Savickis. – 1956
https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003522329
Šventoji Lietuva / Jurgis Savickis. – 1952 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003533292
Novelės / J. Savickis. – 1967 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003520989

Vasaros kaitros / Jurgis Savickis. – 1997 https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003549252

Robinzono Kruzo nuotykiai EPAVELDE

Pastebėjo Deimantė Žukauskienė

Rašytoją ir publicistą Danielį Defoe visame pasaulyje išgarsino romanas „Robinzonas Kruzas“, pirmąkart išėjęs 1719 m. „Robinzonas Kruzas“ tapo vienu iš dažniausiai į užsienio kalbas verčiamų ir perleidžiamų kūrinių istorijoje. Pirmasis romaną į lietuvių kalbą vertė Simonas Daukantas, jo atliktas laisvas vertimas vadinosi „Rubinaičio Pelūzės gyvenimas“.

 Epavelde turime „Robinzono Kruzo“ variantų, kurie šiandien kelia švelnią šypseną:

Toliau skaityti „Robinzono Kruzo nuotykiai EPAVELDE”

Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)

Parengė Arida Riaubienė

 Balandžio 23 d. minima Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Pateikiame keletą faktų, susijusių su autorių teisėmis Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).

 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. nebuvo įstatymo, ginančio autorių teises, tačiau vadovautasi dar 1911 m. kovo 20 d. Rusijoje priimtu Autorių teisių įstatymu, kurio vertimas į lietuvių kalbą (drauge su kitais civiliniais įstatymais) pasirodė 1930 m[1]. Nepaisant to, būta bandymų kurti savąjį Autorių teisių įstatymą.

1920 m. rugpjūtį Rygoje įvykusi Pabaltijo valstybių konferencija „<…> rekomendavo sudaryti literatūros ir meno konvencijas, o pirmiausia – sutvarkyti autorių teisių apsaugą“[2]. Šiuos klausimus spręsti ėmėsi Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – LMKD). Pažymėtina tai, kad ši literatų ir menininkų organizacija buvo įsteigta prieš šimtą metų, t. y. 1920 m. sausio 29 d. Ji suvienijo apie 100 įvairiuose menuose besireiškiančių žmonių. Draugijos tikslas buvo organizuoti krašto meninį gyvenimą ir jam vadovauti. Pirmąją LMKD valdybą sudarė Jonas Mačiulis–Maironis, Paulius Galaunė, Juozas Naujalis, Balys Sruoga, Antanas Sutkus, Faustas Kirša ir Stasys Šilingas. Aktyvių LMKD literatų ir menininkų dėka buvo sukurtos 4 sekcijos: literatūros, muzikos, dramos ir plastikų. Gausiausia buvo Vinco Krėvės vadovaujama literatų sekcija.

Lietuvių meno kūrėjų draugijos I-oji valdyba. 1920. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Toliau skaityti „Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)”