Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės pavardę Lietuvoje žino visi, kurie pastaruosius 10 metų bent truputį domėjosi literatūros naujienomis. Vilniaus knygų mugėje susitikimai su autore sutraukia minias, prie tetralogijos „Silva rerum“ dalių bibliotekose nusidriekdavo neįprastai ilgos eilės. K. Sabaliauskaitės kūrybos gerbėjai jau laukia rugpjūtį išeisiančio romano „Petro imperatorė“, kuriame pasakojama apie lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą. Vis dėlto Lietuvos viešojoje erdvėje primirštama, kad istorinių romanų autorė jau senokai gyvena toli nuo buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.
Šie metai Seimo paskelbti Pasaulio lietuvių metais, pavasarį Vilniuje įvyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Jūs nuo 2002 m. gyvenate Londone. Ar save laikote diasporos lietuve?
Ne. Ir kiti, matyt, „diasporos lietuve“ manęs nelaiko, nes jokių kvietimų į pasaulio lietuvių renginius ar šį rašytojų suvažiavimą nesu sulaukusi. Arba nesu valdžios numylėtinė, arba priežastis paprasta – nė kiek nesu atitrūkusi nuo Lietuvos: ir mano visa kūryba ir Lietuvai ir apie Lietuvą, ir į kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą esu įaugusi. Kur nedalyvauju – tai kažkokiuose išeivių lietuvių klubuose, bet tai nėra kažkoks sąmoningas ignoravimas: tiesiog su žmonėmis bendrauju dėl jų savybių, o ne tautybių.
„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“, – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik keturiasdešimt metų Niujorke gyvenanti poetė Anna Halberstadt. 2017 m. pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: LRS leidykla), A. Halberstadt kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: LLTI).
Dažnai minite, kad turėjote nuostabią
literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal
galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?
Roza
atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė Salomeikoje (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar
suprantu, kad ji buvo jauna, trisdešimt šešerių metų, moteris, tačiau tada
atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su
akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų
lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo
vidutiniškumo. Jos parašytas puikus pažymys pakylėdavo – kaip tą kartą,
kai ji prieš visą klasę perskaitė mano rašinį apie mano tėvo studijų laikų
bičiulį, šviesaus atminimo Zigmuntą Balevičių. Tačiau kitąkart ji parašydavo ką
nors triuškinančio – tarkime, „cukruotas vanduo“ po sakiniu rašinyje. Ji įkūrė
rusų literatūros būrelį, kai man buvo keturiolika, mano bendraklasė Aldona
Murauskaitė taip pat jam priklausė. Skaitėme Mandelštamo, Cvetajevos,
Achmatovos, Pasternako ir kitų didžių poetų kūrybą. Jų darbai sovietmečiu
beveik nebuvo publikuoti, o išleistieji prieš revoliuciją juodojoje rinkoje
kainavo nepaprastai daug.
Vienas
iš mūsų svečių buvo jaunas disidentas, aukštas šviesiaplaukis vyriškis su juoda
berete, – Tomas Venclova. Jis kalbėjo mums, kad puikiausi Sidabro amžiaus
poetai nemirė sava mirtimi lovose, o pražuvo GULAG’e, nusižudė ar mirė nuo bado arba
depresijos. Jis taip pat pasakė šį tą, kas privertė mane išsižioti iš
nuostabos: kad literatūros nebuvo, kol Pasternakas neprisėdo ir neparašė
„Daktaro Živagos“. (Knyga buvo apdovanota Nobelio premija, tačiau sovietų
valdžia privertė Pasternaką premijos atsisakyti.) Ne per seniausiai priminiau
Tomui tą jo kalbą, o jis atsakė: „Ar aš tikrai tai sakiau?“.
Po kurio laiko mūsų klubą panaikino, o Rozai buvo uždrausta dirbti mokyklose dėl antisovietinio jos veiklų pobūdžio. Aš ir toliau pas ją lankydavausi, kai jau studijavau psichologiją Maskvos universitete ir vėliau, iki pat mano išvykimo iš Sovietų Sąjungos. Sykį jai pasiskundžiau, kad negaliu rasti darbo, nors baigiau patį prestižiškiausią universitetą šalyje ir dar retą profesiją. Žinoma, dėl vadinamojo penktojo paragrafo sovietiniame pase – tautybės. Roza, kurios šeima iškentė Stalino valymus, atsakė man: „Žmonės dažnai kaltina aplinkybes dėl gyvenimo nesėkmių, tačiau aplinkybės dažniausiai nėra palankios. Prašau, nesakyk man, kad ieškai darbo, kol neieškai jo kiekvieną dieną!“ Ir aš pradėjau ieškoti.
Naujausiame žurnalo „Tarp knygų“ numeryje (2019, Nr. 6) Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėja Silvija Stankevičiūtė apžvelgia antologiją „Egzodika“, išleistą Vilniuje įvykusio pirmojo Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo proga. Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas prisimena pavasarinį apsilankymą Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje. Numeryje rasite ir daugiau lituanistinio pobūdžio tekstų:
Poetas ir vertėjas, 2019
m. „Poezijos pavasario“ laureatas Marius Burokas pasakoja apie skaitymo
įpročius šiandien ir vaikystėje, poeziją, regionų bibliotekas ir Nacionalinę
biblioteką, kurioje dirbo jo mama.
Laimutė Adomavičienė pateikia mažiau žinomų faktų apie rašytojo Algirdo Landsbergio (1924–2004) gyvenimą, veiklą ir kūrybą. Birželio 23 d. jam būtų sukakę 95 metai.
Loreta Skinkienė ir Vaiva Markevičiūtė apžvelgia Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos vardo istoriją, pristato P. Kriaučiūno asmenybę, šio šviesuolio atminimo įamžinimą.
Nuo 2000-ųjų Danijoje gyvenanti rašytoja ir vertėja Neringa Abrutytė gimė 1972 m. gruodžio 27-ąją Nidoje. 1998 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Išleido eilėraščių rinkinius „Rojaus ruduo“ (1995), „Iš pažintis“ (1997) ir „Neringos M.“ (2003). 2017 m. rinkinys „Atostogos“ publikuotas tik elektroniniu pavidalu. Parašė pjesę „Barono Miunchauseno meilė ir kt… nusivylimai“, kelias noveles, literatūros apžvalgų, recenzijų. Išvertė Jacques‘o Prevert‘o eilėraščių (rink. „Puokštė“, 1999), Jean‘o Baudrillard‘o veikalą „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ (2010). Nuo 1998 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Neringos Abrutytės kūryba – išraiškinga, atvira, drąsi, kartais šokiruojanti, moderni, savita. Autorė imasi kontraversiškų temų, kai kuriais atvejais trauminių patirčių aprašymo. N. Abrutytė į lietuvių poeziją yra įvedusi ne tik provokuojančias temas, bet ir kalbėjimo stilių, atpažįstamą iš išradingų sintaksinių eksperimentų, kuriančių savitą ritmą, intonaciją ir kelias perskaitymo galimybes [1].
