Kategorija: Asmenybės

Mokytojų dienos proga

Daina Opolskaitė per renginį Nacionalinėje bibliotekoje, 2017 m.

Šį penktadienį Lietuvos mokyklose minima Mokytojų diena. Daina Opolskaitė, kuriai šią savaitę Briuselyje iškilmingai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, lituanistiką studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – VDU Švietimo akademija); dirba mokytoja Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijoje. Nors lituanistiką studijavo daugelis lietuvių rašytojų, pasirinkti darbą mokykloje yra gan neįprastas kelias. Paieškojome D. Opolskaitės minčių apie buvimą mokytoja.

Mokykla yra labai gyvas mechanizmas, tad tų jausmų yra buvę visokių. Esu ir susipykusi su ja, ir labai mylėjusi, ir labai nuo jos kentėjusi. Vieną dieną atrodo, kad daugiau čia dirbti neįmanoma, tačiau jau kitą dieną pajunti, kad niekur kitur būti ir negalėtum.

<…>

Labai svarbu rasti bendrą kalbą su mokiniais. Mokytojas jau nebegali dėvėti karūnos, kaip būdavo anksčiau. Reikia suprasti jaunus žmones. Jie nėra blogesni, nei buvome mes. Jie – tiesiog kitokie.


Interviu portale 15min.lt (2018 m.)

Turiu išsaugojusi mokinio meilės laišką, rašytą man. Jis nuoširdus ir ypatingas. „Giliai mano širdyje jūs visada buvot, esat ir liksit idealas. Jus iš kitų žmonių išskyriau tuo, kad jūs suvokiate, ką kalbate, jūsų žodžiai gilūs, mintys šviesios ir jūs pati esate kerinti, žavinga. Kai jūs kalbate ir dėstote pamoką, mane tarsi atjungia nuo viso pasaulio… man aplamai šis metas yra sunkus, beveik pastoviai jaučiu nuovargį, bet kai jus pamatau, tarsi atsiranda antras kvėpavimas.“

Interviu kultūros svetainėje „Meno bangos“ (2014 m.)
Toliau skaityti „Mokytojų dienos proga”

Apie kūno kultūrą prieš 80 ir daugiau metų

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė

Pirmąjį spalio šeštadienį Lietuvoje švenčiama Kūno kultūros ir sporto diena. Kokia ji buvo mūsų tėvų, senelių ir prosenelių laikais? Ką apie tai pasakoja Nacionalinės bibliotekos dokumentai?

Rungtis „Gyvybės liepsnelė“

Pasižvalgykime po mažiau žinomus tarpukario ir karo metų kūno kultūros puslapius, nušviečiančius vaikų ir moterų sportą, fizinį aktyvumą dirbant sėdimą darbą ir sportines stovyklas.Vaikų fizinį lavinimą siekta padaryti kuo įdomesnį, jiems buvo skiriami vikrumą, reakciją ir fizinę ištvermę lavinantys pratimai ir žaidimai, mūsų ausiai kiek neįprastais pavadinimais, pvz., „Kanarėlės“, „Kiškis nelaisvėje, „Žalčio uodega“ ir kiti. Įdomi, tik neaišku ką lavinanti (gal plaučius?) rungtis – „Gyvybės liepsnelė“: du vaikai su žvakėmis rankose stovi vienas prieš kitą. Abudu stengiasi vienas kito žvakę užgesinti, o savo apsaugoti. Rungtis „Ant dėžės“ skirta turbūt konkurencingumo ugdymui: vaikai stengiasi užlipti ant dėžės ir kartu vienas kitam trukdo. Laimi tas, kuris pirmasis užlipa ant dėžės ir neleidžia užlipti kitam. Reikia pridurti, kad ši pirmoji tokia išsami vaikų mankštos knygelė leista II pasaulinio karo metu.

Rungtis „Ant dėžės“
Toliau skaityti „Apie kūno kultūrą prieš 80 ir daugiau metų”

Diasporos rašytoja/s?

Šį pavasarį Vilniuje įvykęs  pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, per kurį dalyviai viešėjo ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lituanistikos skyriaus darbuotojas įkvėpė pradėti interviu ciklą.

Reikėtų pripažinti, kad sąvoka „diasporos rašytojai“, kurią vartojome pokalbiuose, yra problemiška. Laima Vincė pabrėžė,  kad toks įvardijimas tinka pasitraukusiesiems į užsienį per karą bei užsienyje gimusiems šios kartos palikuonims, o ne naujausiai emigracijos bangai. „Sąvoka „diaspora“ dažniausiai reiškia žmones, kurie tam tikru istoriniu momentu neturi pasirinkimo ar galimybės grįžti namo. Kai mūsų karta išmirs, mes nebeturėsime diasporos rašytojų, nes Lietuva laisva,“ – aiškino L. Vincė. Dalia Staponkutė akcentavo, kad klasifikavime „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ jaučiasi kaip svečias. Anot jos, „globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje.“

Didžiąją dalį interviu atliko S. Stankevičiūtė. Pokalbiai publikuoti šiame tinklaraštyje ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Siūlome atsigręžti į rašytojų mintis apie tautybę, tapatybę, vidinę distanciją nuo Lietuvos ir nepranykstantį ryšį su ja – ir galbūt perskaityti praleistus interviu.

M. M. De Voe

 „Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas – virvę, trečiasis – medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat kiek ir tau rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį.“

Interviu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-06-19-lietuviu-kilmes-rasytoja-m-m-de-voe-rasymo-amato-neabejotinai-ismokoma/176278

Toliau skaityti „Diasporos rašytoja/s?”

Deimantės Žukauskienės kūryba žurnale „Durys“

(Ričardo Šileikos nuotr.)

„Katinas žaidžiantis saulės zuikučiais / Spindi saulėje / Šermukšniai apsitraukę šerkšnu“, – savo „ne haiku“ rašo mūsų kolegė, Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė. 📇☕️Jos eilės publikuojamos kultūros ir meno žurnale „Durys“ (2019, Nr. 9). Žurnalą su Deimantės kūryba (p. 51–52) rasite: https://durys.diena.lt/zurnalas

Rašytoją Kristiną Dryžą į Lietuvą sugrįžti traukia jos gamta ir žaluma

Parengė Dalia Cidzikaitė

K. Dryža Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 2019 m.

Australijos lietuvė Kristina Dryža verslo ir vadybos pasaulyje labiau žinoma kaip viena įtakingiausių pasaulio futurologių ir verslo konsultančių, dirbusi su tokiomis kompanijomis kaip „Virgin Group“, „Microsoft“, „British Sky Broadcating“, o ne kaip rašytoja. Pasak jos, daugelis žmonių iki šiol nežino, kad ji yra ir 2014 metais išėjusio romano „Grace and the Wind“ („Greisė ir Vėjas“) autorė. Iki šiol Lietuvoje lankiusis tik kaip privatus asmuo, šių metų gegužę  surengtame Pirmajame pasaulio lietuvių rašytojų kongrese K. Dryža dalyvavo kaip rašytoja. Pakalbinome ją apie rašytojo amatą, pirmąją knygą ir būsimus kūrybinius planus.

– Kaip tapote rašytoja?

– Dar būdama paauglė mėgau rašyti. Daugiausia rašiau dienoraštį, kurį slėpiau nuo smalsių tėvų akių. Nelabai mėgau rašto darbus mokykloje ar esė užduotis universitete. Nemėgau rašyti, norėdama pasirodyti, ką nors įrodyti ar parodyti, t. y., nedariau to dėl rezultatų. Man kur kas labiau patiko rašyti kalėdinius pačios kurtus atvirukus ir gimtadienio sveikinimus draugams bei dalytis savo kelionių užsienyje įspūdžiais atvirlaiškiuose dar tais priešinternetiniais laikais, kai atvirlaiškiai buvo madingi.  

– Save laikote Australijos rašytoja, lietuvių kilmės rašytoja ar tiesiog rašytoja? O gal toks įsivardijimas priklauso nuo aplinkybių?

– Aš taip ilgai buvau žinoma kaip futurologė, kad praėjo nemažai laiko, kol pradėjau save vadinti rašytoja. Daugelis žmonių iki šiol nežino, jog esu rašytoja, todėl dauguma mane kalbinančių žurnalistų man vis užduoda klausimus apie būsimas tendencijas versle. Jiems ateitis įdomesnė tema! Visada save laikiau lietuve. Lankiau lietuvišką šeštadieninę mokyklą Adelaidėje, kur mokiausi lietuvių kalbos, tradicinių lietuvių liaudies šokių ir dainų, dalyvavau skautų ir sporto organizacijose.

Toliau skaityti „Rašytoją Kristiną Dryžą į Lietuvą sugrįžti traukia jos gamta ir žaluma”

Rašytojas ir jo plunksna: rugsėjo 20 d. Juozui Tumui-Vaižgantui sukanka 150 m.

Tekstą aptiko Deimantė Žukauskienė

Juozas Tumas-Vaižgantas. 1927 .
Maironio lietuvių literatūros muziejus

Kaune, 1928 m. bal. 26 d.

Mielas Petrai! Teberašau Tavo dovanotąja plunksna. Iš pradžių nelabai sutikome: ji rašė plonai, o aš norėjau rašyti storai. Per ilga ji man nusileido, ėmė šliaužioti sklandžiai, ir aš ją dažniau pavartoju, neg savąją, kuria esu parašęs visą I tomą „Pragiedrulių“ – Gondingos kraštą. Taip, taip sakant, istorinė ar praistorinė įžanga.

O istorija dabar tik prasideda.


Laiškai Klimams / Vaižgantas ; Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ; [parengė Petras Klimas jnr. ; redagavo Vytautas Vanagas]. – Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos inst., 1998. P. 178.