Praėjo daug metų, o aš vis dar matau juos, bejėgius ir pasmerktus, jaunus ir pagyvenusius, vaikus ir jaunuolius, taip sunkiai mirusius ir taip troškusius kada nors sugrįžti į Lietuvą… Mano pareiga papasakoti apie juos.Dalia Grinkevičiūtė (1927 m. gegužės 28 d. – 1987 gruodžio 25 d.) – tremtinė, gydytoja, disidentė, rašytoja.
D. Grinkevičiūtė 1941 m. su šeima (tėvą atskyrus ir įkalinus Šiaurės Uralo lageryje, kur 1943 m. mirė) ištremta į Altajaus kraštą, o 1942 m. – į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948 m. išvežta į Kongalaso anglies kasyklas. 1949 m. pabėgo į Lietuvą, išsiveždama ir sunkiai sergančią motiną. Slapstėsi, rašė tremties atsiminimus, buvo suimta ir 3 metus kalinta Gorkio srities lageriuose, grąžinta į Jakutiją. Po Stalino mirties 1954 m. leidus išvykti iki Uralo, įstojo į Omsko medicinos institutą, o vėliau studijas tęsė Kauno medicinos institute, dirbo gydytoja Laukuvoje. Iki mirties buvo persekiojama saugumo, 1974 m. atleista iš darbo.
Atsiminimai pavadinimu „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“ pirmą kartą išspausdinti 1979 m. Maskvoje. Lietuvoje 1988 m. išspausdinti pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Išversti į anglų kalbą pavadinimu „Reconciliation“ 2002 m. išspausdinti Chalbury, į vokiečių kalbą – „Die Litauer an der Laptewsee“ 2002 m. išspausdinti Hiutenfelde. Apie gyvenimą okupuotoje Lietuvoje pasakojama atsiminimuose „Gimtojoj žemėj“, parašytuose po 1979 m., išspausdintuose 1996-1997 m.
Anot profesorės Viktorijos Daujotytės: Dalios Grinkevičiūtės tremties tekstus galima būtų vadinti memuarinėmis apysakomis, susiformuojančiomis patirtų išgyvenimų ir faktų perteikimo sankryžose. Dokumentiškumas yra svarbi šių tekstų ypatybė, bet ne mažiau svarbios, labiausiai su tekstų kokybe susijusios, yra rašymo intencijos, būsenos, fenomenaliai kūniškas rašančiojo asmens dalyvavimas pasakojimo struktūrose. Tekstas yra dialogizuotas; dialogas labiausiai liudija kūrybiškumą, siekimą, kad vieno (taip pat ir pasakotojo) kalba susisiektų su kitų mintimis, žodžiais. Daugiau >> http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-11-23-isgyventi-kai-tu-turi-numirti/13917
Lituanikos skyriuje galima rasti D. Grinkevičiūtės knygų vertimų į užsienio kalbas. Kviečiame apsilankyti!
Kazys Jurgis Bėkšta (portug. Casimiro Beksta) gimė 1924 m. gegužės 22 d. Klaipėdoje. Bėkšta – kunigas salezietis, misionierius, etnografas.
Mykolas Jurgis Drunga gimė 1948 m. balandžio 20 d. Tiubingene. Drunga žinomas JAV lietuvių ir Lietuvos žurnalistas, visuomenės veikėjas. Sunku būtų išvardyti visus šio energingo žmogaus veiklos barus, tačiau keletą svarbesnių galima išskirti.
Unė Babickaitė – viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose. 1930–1932 m. Paryžiuje Unės rašytas dienoraštis, kupinas subtilios ironijos. Jame atsiskleidžia juokingas ir efemeriškas, negailestingas ir kartu magiškas teatro pasaulis. Dienoraštyje daug kalbama apie aktorystės prigimtį, žmogaus ir kaukės (visuomenėje bei scenoje) paradoksą: kaukė, kuri reikalinga visuomenėje, kad išsaugotum individualumą, ir – kaukė scenoje, leidžianti atsiverti, tapti savimi. 
Kovo 21-oji Lietuvoje – Pasaulinės poezijos diena.
Alfonsas Čapanis – lietuvių kilmės JAV psichologas, ergonomikos pradininkas. A. Čapanis gimė 1917 m. kovo 17 d. Meridene, Konektikuto valstijoje. 1943 m. baigė Jeilio universitetą. Nuo 1946 iki 1982 m. dėstė psichologiją ir pramonės inžineriją J. Hopkinso universitete. Mokslininkas priklausė Žmogiškųjų veiksnių ir ergonomikos draugijai, o taip pat buvo Inžinerinės psichologijos ir Tarptautinės ergonomikos asociacijų prezidentas. Vienas pirmųjų pradėjo tyrinėti sistemą žmogus – mašina. Tyrimai turėjo įtakos inžinerinės psichologijos formavimuisi. 1949 m. išleido pirmąjį ergonomikos vadovėlį „Taikomoji eksperimentinė psichologija: Žmogiškieji veiksniai technikos projektuose“ (Applied Experimental Psychology: Human Factors in Engineering Design).