Alfonsas Čapanis – lietuvių kilmės JAV psichologas, ergonomikos pradininkas. A. Čapanis gimė 1917 m. kovo 17 d. Meridene, Konektikuto valstijoje. 1943 m. baigė Jeilio universitetą. Nuo 1946 iki 1982 m. dėstė psichologiją ir pramonės inžineriją J. Hopkinso universitete. Mokslininkas priklausė Žmogiškųjų veiksnių ir ergonomikos draugijai, o taip pat buvo Inžinerinės psichologijos ir Tarptautinės ergonomikos asociacijų prezidentas. Vienas pirmųjų pradėjo tyrinėti sistemą žmogus – mašina. Tyrimai turėjo įtakos inžinerinės psichologijos formavimuisi. 1949 m. išleido pirmąjį ergonomikos vadovėlį „Taikomoji eksperimentinė psichologija: Žmogiškieji veiksniai technikos projektuose“ (Applied Experimental Psychology: Human Factors in Engineering Design).
Pavadinimą įkvėpė 1990 m. kovo pabaigoje viename didžiausių JAV dienraščių „The New York Times“ paskelbta išeivijos menininko Jono Meko esė „No, my friends, we won’t go slow“ („Ne, mano draugai, mes nesulėtinsime žingsnio“). Jūsų dėmesiui pateikiami tekstai iš 14 šalių spaudos. Cituojami įvairūs rašiniai: nuo garsiausių žurnalistų straipsnių iki vedamųjų regioninėje spaudoje. Iškarpas apie Lietuvą ir tuometinę jos politinę situaciją kruopščiai rinko ir kaupė užsienio lietuviai bei Lietuvos bičiuliai, gyvenę svetur.
Šiemet kovo 9 d. sukanka 98 metai, kai gimė lietuvių kalbininkas, semiotikas, mitologas ir eseistas Algirdas Julius Greimas.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Vasario 16-tosios aktas skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Pasirašė jį 20 tarybos narių. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Nepriklausomybės aktas paskelbtas „Lietuvos aido“ 1918 m. vasario 19 d. numeryje >>>(
Rašytojas Jaroslavas Melnikas gimė 1959 m. vasario 6 d. Smygoje (Dubno rajonas, Rovno sritis), Ukrainoje. Jo knygos išleistos Lietuvoje ir už jos ribų, sulaukė gerų lietuvių ir užsienio kritikų atsiliepimų. J. Melniko romanas „Les Parias d’Eden“ („Išguitieji iš Edeno“) pasirodė prancūzų kalba vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų. Knygos vertimą galima rasti Lituanikos skaitykloje (Lituanikos archyvas C(LKA)pranc.7/997). Rašytojas dirbo „Laimos” ir „Moters” redakcijose, ilgai bendradarbiavo su prancūzų žurnalu „ELLE”. Rašytojo kūryba versta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, rusų, ukrainiečių, rumunų, kroatų ir kt. kalbas bei apdovanota literatūrinėmis premijomis. Jo knygos įtrauktos į kūrybiškiausių metų knygų, metų knygos penketuką. 2010 m. knyga nominuota Europos literatūrinei premijai (Le prix du livre europeen). 2012 m. geriausi tekstai iš knygų „Rojalio kambarys“ ir „Pasaulio pabaiga“ pasirodė rinkinyje ukrainiečių kalba „Skambink man, kalbėk su manimi“, kuris nominuotas metų knygai Ukrainoje. Šiemet Jaroslavo Melniko knyga „Maša arba postfašizmas“ pretenduoja tapti metų knyga. J. Melnikas kurį laiką gyveno ir kūrė Paryžiuje. 2013 m. pasirodė esė knyga „Paryžiaus dienoraštis”.