Po seną sodą vaikšto pasiklydę angelai ir mato žemę pirmą kartą.
Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923 metų rugpjūčio 12 dieną Kaune. 1941 m. baigė gimnaziją, vėliau debiutavo kaip aktorė. Nuo 1941 m. studijavo VDU žurnalistiką ir germanistiką. 1944 m. išvyko į Vokietiją, o 1948 m. apsigyveno Kanadoje. Kanadoje Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro grupę ir parašė pirmąjį poezijos rinkinį „Metūgės“ (1952). Šis poezijos rinkinys autorę įtvirtino kaip vieną originaliausių išeivijos autorių. Šis rinkinys buvo nepalankiai įvertintas išeivijos, juos trikdė pernelyg atvira dvasios retorika, erotiškumas, individo saviraiškos ir krikščioniškųjų dogmų supriešinimas. Tai paskatino rašytoją pasukti į prozą. Tik 1990 m. pasirodė antroji jos poezijos knyga „Atradimo ruduo“. 1965 m. poetė persikėlė gyventi į JAV ir įsitvirtino kaip romanų rašytoja („Aštuoni lapai“ (1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Naujųjų metų istorija“ (1974), „Devintas lapas“ (1982)), tačiau teatrinės veiklos taip pat nenutraukė. 1957 m. režisavo Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, o 1958 m. pastatė Balio Sruogos „Milžino paunksmę“. 1962 m. Čikagoje pastatė ir režisavo pirmąjį išeivijoje spalvotą garsinį filmą „Aukso žąsis“ (1965). 1990 m. pasirodo antroji poezijos knyga „Atradimo ruduo“. 1998-aisiaais sugrįžo į Lietuvą ir iki mirties čia gyveno. B. Pūkelevičiūtės prozai būdingas ornamentuotas pasakojimas, autobiografiškumas. Realybės vaizdavimą autorė praplečia simbolinėmis personažų figūromis, pasitelkdama kanoninius įvaizdžius, citatas iš įvairių šaltinių.
Abraomas Suckeveris vadinamas vienu iš iškyliausių Holokausto poetų. Jis gimė Smurgainyse (dab. Baltarusijoje) 1913 m. liepos 13 d. Rašytojas buvo trečiasis vaikas rabinų chasidų šeimoje. 1915 m. jo tėvai kartu su kitais Lietuvos žydais buvo ištremti į Sibirą (Omską). Po tėvo mirties 1920 m. motina su vaikais grįžo į Lietuvą. Būsimasis poetas gyveno ir mokėsi Vilniuje, universitete studijavo literatūrą. Susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne” ( „Jaunasis Vilnius”), L. Volfo pakviestas, į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.
Antanas Vaičiulaitis (1906-1992) gimė Didžiuosiuose Šelviuose (Vilkaviškio valsčius). Vaičiulaitis baigė Vilkaviškio Žiburio gimnaziją. Lietuvos universitete studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas, o vėliau prancūzų literatūros žinias gilino Sorbonos ir Grenoblio universitetuose. 1938-1940 m. dirbo Lietuvos telegramų agentūroje ELTA ir skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. 1940 m. rašytojas dirbo diplomatinėje tarnyboje Romoje. Po šiek tiek laiko kūrėjas emigravo į JAV, kur dėstė Marianapolio kolegijoje Thompsone ir Scrantono universitete. Antanas Vaičiulaitis dvidešimt penkerius metus dirbo Amerikos balse. Rašytojas aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Išeivijoje pakartoti apsakymų rinkiniai: Pelkių takas (1939), Kur bakūžė samanota (1947), Pasakojimai (1955), Vidurnaktis prie Šeimenos (1986), pasakų rinkinys, padavimų knyga. Išleistos dvi knygos kelionių: Nuo Sirakūzų iki šiaurės elnio (1937), Italijos vaizdai (1949). 1980 m. pasirodė jo poezijos rinkinys Ir atlėkė volungė. Antanas Vaičiulaitis bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Jis redagavo Ateitį, Vytį, Aidus. Vokietijoje leidžiami Aidai turėjo finansinių sunkumų, todėl pranciškonams suteikus paramą, Aidus nutarta perkelti į JAV. A. Vaičiulaitis tapo Aidų žurnalo redaktoriumi. Prie Aidų leidimo prisidėjo A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas, H. Nagys, L. Sutema, K. Ostrauskas, J. Mekas, M. Katiliškis, J. Kaupas. Pasak A. Nykos-Niliūno „A. Vaičiulaitis yra sąmoningas stilistas, gramatikos virtuozas ir šiandieninėje lietuvių prozoje nė iš tolo neprilygstamas žodinio orkestro dirigentas”.