Abraomas Suckeveris vadinamas vienu iš iškyliausių Holokausto poetų. Jis gimė Smurgainyse (dab. Baltarusijoje) 1913 m. liepos 13 d. Rašytojas buvo trečiasis vaikas rabinų chasidų šeimoje. 1915 m. jo tėvai kartu su kitais Lietuvos žydais buvo ištremti į Sibirą (Omską). Po tėvo mirties 1920 m. motina su vaikais grįžo į Lietuvą. Būsimasis poetas gyveno ir mokėsi Vilniuje, universitete studijavo literatūrą. Susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne” ( „Jaunasis Vilnius”), L. Volfo pakviestas, į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.
Pirmasis A.Suckeverio eilėraštis pasirodė 1932 m. skautų grupės žurnale. Nuo 1934 m. jo kūryba periodiškai buvo spausdinama Varšuvos ir Vilniaus žurnaluose. 1937 m. Jidiš PEB klubas Varšuvoje išleido pirmąjį A. Suckeverio eilėraščių rinkinį „Lider” („Dainos”).
1941 m. po žudynių likę gyvi Vilniaus žydai buvo suvaryti į Dydijį ir Mažajį getus. Ten pateko ir A. Suckeveris su žmona Freidke (vedė 1939 m.). Tačiau vėliau jam pavyko pabėgti, kartu su žmona prisijungė prie žydų partizanų. Suckeveris net būdamas gete išliko nepalaužiamos dvasios ir neapleido kūrybos, kuri tuo metu buvo vienintelis būdas pasipriešinti mirčiai. Vilniaus gete A. Suckeveris parašė apie 80 eilėraščių, sugebėjo išsaugoti rankraščius ir jie buvo išspausdinti. 1945 m. išėjo jo knyga „Tvirtovė“ („Di festung“), o 1946 m. – „Geto dainos“ („Lider fun geto“). Paryžiuje išleista prisiminimų knyga „Iš Vilniaus geto“ („ Fun Vilner geto“). Toliau skaityti „Liepos 13d. minime 100-ąsias litvakų rašytojo Abraomo Suckeverio gimimo metines”
Antanas Vaičiulaitis (1906-1992) gimė Didžiuosiuose Šelviuose (Vilkaviškio valsčius). Vaičiulaitis baigė Vilkaviškio Žiburio gimnaziją. Lietuvos universitete studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas, o vėliau prancūzų literatūros žinias gilino Sorbonos ir Grenoblio universitetuose. 1938-1940 m. dirbo Lietuvos telegramų agentūroje ELTA ir skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. 1940 m. rašytojas dirbo diplomatinėje tarnyboje Romoje. Po šiek tiek laiko kūrėjas emigravo į JAV, kur dėstė Marianapolio kolegijoje Thompsone ir Scrantono universitete. Antanas Vaičiulaitis dvidešimt penkerius metus dirbo Amerikos balse. Rašytojas aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Išeivijoje pakartoti apsakymų rinkiniai: Pelkių takas (1939), Kur bakūžė samanota (1947), Pasakojimai (1955), Vidurnaktis prie Šeimenos (1986), pasakų rinkinys, padavimų knyga. Išleistos dvi knygos kelionių: Nuo Sirakūzų iki šiaurės elnio (1937), Italijos vaizdai (1949). 1980 m. pasirodė jo poezijos rinkinys Ir atlėkė volungė. Antanas Vaičiulaitis bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Jis redagavo Ateitį, Vytį, Aidus. Vokietijoje leidžiami Aidai turėjo finansinių sunkumų, todėl pranciškonams suteikus paramą, Aidus nutarta perkelti į JAV. A. Vaičiulaitis tapo Aidų žurnalo redaktoriumi. Prie Aidų leidimo prisidėjo A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas, H. Nagys, L. Sutema, K. Ostrauskas, J. Mekas, M. Katiliškis, J. Kaupas. Pasak A. Nykos-Niliūno „A. Vaičiulaitis yra sąmoningas stilistas, gramatikos virtuozas ir šiandieninėje lietuvių prozoje nė iš tolo neprilygstamas žodinio orkestro dirigentas”.
Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungos represinės struktūros pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sovietų Sąjungos teritorijas. Vienas iš pagrindinių trėmimo tikslų buvo – pašalinti iš Lietuvos žmones, kurie prisidėjo arba galėjo prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Tremtis palietė visus gyvenojų sluoksnius, o ypač inteligentiją. Dar vienas svarbus trėmimo tikslas – siekis aprūpinti SSRS šiaurines sritis darbo jėga. Lietuviai buvo tremiami į Altajaus, Krasnojarsko, Jakutijos, Archangelsko sritis. Lietuviai, atsidūrę tremtyje, susidūrė su sunkiais išbandymais. Tremtiniai buvo apgyvendinti barakuose, kurie pritaikyti gyventi tik vasarą, jiems teko iškęsti šaltį, badą, šeimos dažnai buvo išblaškomos. Dėl antisanitarinių sąlygų didėjo žmonių mirtingumas. 1941-1952 m. iš Lietuvos ištremta apie 132 000 žmonių. Ištremta daug to meto visuomenės veikėjų, tarp jų A. Stulginskis, P. Dovydaitis, A. Gricius. Birželio 14 diena tapo lietuvių tautos skausmo simboliu, tačiau kartu ir vilties. Vilties išgyventi ir sugrįžti į tėvynę.