Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Prieš liepos vidurį Paryžius tuščias.
Nei vienas telefonas neatsako
Ar atsiliepia nesavu balsu,
Pranešdamas, jog numeris nuo pernai
Kiek pasikeitęs.
[…]
Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.
„Dialogą vasarą“ taip pat rasite tekstai.lt: http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/venclova/tankejan.htm
Petras Kalpokas gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinėje (Biržų valsčius). Tapybos mokėsi Mintaujoje (dabar – Jelgava), Rygoje, Odesoje. 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Daug keliavo po Europą, gyveno skirtingose šalyse. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Dėstė Kauno meno mokykloje, 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Daugiausia tapė peizažus, portretus, autoportretus. Sukūrė portretinių ir teminių kompozicijų, religinės tematikos paveikslų, sienų tapybos kūrinių. Apipavidalino Valstybės teatro spektaklių. Ankstyvojo laikotarpio kūriniams būdinga secesijos, tarpukario tapybai – impresionizmo, dekoratyvūs plenerizmo bruožai. Brandžiojo laikotarpio peizažams būdinga impresionizmo ir realizmo bruožų dermė, lyrizmas, portretams – psichologiškumas, tikslus piešinys, freskoms – dinamika, dekoratyvumas. [1]
Pernai, minint P. Kalpoko 140-ąsias gimimo metines, Dalia Tarailienė parengė tekstą apie šį „klajūną iš Kvietkų“: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2020/03/31/klajunas-is-kvetku-tapytojui-petrui-kalpokui-140/
Toliau skaityti „Kovo 31 d. gimė tapytojas Petras Kalpokas”Epavelde atsiveria platus G. Petekevičaitės-Bitės rašytinis palikimas: nuo knygų, išleistų rašytojos gyvenimo metais, iki tominių raštų, išėjusių jau po G. Petkevičaitės-Bitės mirties. Čia pateikiamas sąrašas nėra baigtinis. Kaip ir daugelis XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios visuomenininkų, rašytoja paliko įspaudą ir periodinėje spaudoje: dirbo „Vilniaus žinių“ ir „Lietuvos žinių“ redakcijose, jos minties pėdsakų būtų galima rasti ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose. Be to, Epavelde galima patyrinėti tiek rašytojos gyvenimo akimirkas, užfiksuotas nuotraukose, tiek jos ranka išvedžiotus tekstus (pavyzdžiui, laiškus), autentišką grafinę raišką.
Beje, tiksli rašytojos gimimo diena yra verta detektyvo (nurodomos kovo 18 d., kovo 30 d. ir kovo 31 d.): https://www.15min.lt/ar-zinai/naujiena/idomi-lietuva/g-petkevicaites-bites-gimimo-dienos-misle-kada-yra-tikrasis-jos-gimtadienis-1162-1478166
Tėvas ir sunus / parašė B. [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]. – 1900. – 23 p.
Nebepirmas / parašė B. [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]. – 1902. – 23 p.
Parduotoji laimė / parašė Dvi Moteri [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė]. – 1905
Velnias spąstuose / parašė Dvi Moterys. – 1902
Litvomanai / parašė Dvi Moteri [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė]. – 1905
Apie moterų klausimą / G. Petkevičaitė. – 1910
„Varpo” bendrovės leidinys. Iš mūsų vargų ir kovų / parašė G. Petkevičaitė-Bitė. – 1927
Raštai. T. 2: Karo meto dienoraštis / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1966
Raštai. [T.] 3: Ad astra / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1967
Raštai. [T.] 4: Pasikalbėjimai / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1967
Raštai. [T.] 5: Literatūros istorija / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1968
Raštai. [T.] 6: Laiškai / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1968
Parengė Deimantė Žukauskienė
Sukanka 160 metų, kai gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Nuo pirmos I pasaulinio karo paskelbimo dienos visus karo įvykius rašytoja fiksavo „Karo meto dienoraštyje“. Jame sukaupta daug vertingos medžiagos apie svarbų lietuvių tautos gyvenimo laikotarpį. G. Petkevičaitė-Bitė pateikia ne vien tik karo įvykių kroniką. Didžiausia vertybė – autorės gyvenimo nuostatos: tautinė savimonė, atsakomybė, tvirta valia, dora, humanizmas, visuomenės švietimas, pilietiškumas.Kviečiame skaityti ištrauką.
1914 m. rugsėjo 28 (spalio 11 d.)
<…> Aš labai mėgstu taip naktį keliauti arkliais netrinkančiu ir besibeldžiančiu vežimu. Visi žemelės vargai atrodo sumažėję, išnykę. Vėsus oras taip maloniai glosto galvą, veidą, visus nervus. Opiausias karo klausimas irgi kaži kur dingo. Mintys plaukia ramiai ir susilieja su gamtoje pasklidusia tylos harmonija į vieną akordą. Jaučiuos laisva, nepriklausoma, lyg iš karto būtų pertraukti visi tie ryšiai, kurie stipriai laiko mane prie žemės priveržę.
Kad ir sąmoningai paverčiau savo gyvenimą kietos pareigos kalve, kurioje geležiniai darbo kūjai nesiliauja kalę, tačiau dažnai jaučiuos pagauta ir sužavėta gamtos grožio, o ypač jos rimties ir harmonijos… Ir tokios valandos, rodosi, yra tas aukso grūdas, kurs verste verčia sielos gėlę stieptis aukštyn, kur žmoniškumo saulė niekuomet nesileidžia ir savo puikiausia harmonija nesiliauja žavėjusi.
<…>
Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, [2018], p. 90-91
Pamėginkit, dar būdamas vaikas, Lietuvos miškuose pasiklausyti prancūziškų legendų; išvyskite motinos akyse šalį, kurios nepažįstate, […] o paskui, suaugęs, pasistenkite viso to atsikratyti. Jums nepadės net labai ilga viešnagė Prancūzijoje.
Mūsų skyriaus darbuotojų parengtą parodą „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary “ rasite štai čia: https://parodos.lnb.lt/exhibits/show/vilniaus-pazadas
Dienoraščio fragmentai : 1938-1970. Chicago : Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998, p. 70
Pagaliau baigiau studijas, t.y., išlaikiau valstybinius egzaminus, per kuriuos nedaug teturėjau progos išsižioti: vos pradėjus atsakinėti į Egzaminų komisijos klausimus pateiktus klausimus, mano profesorius ir vyriausiasis egzaminatorius Monsieur Albert Prioult tuoj pat pertraukdavo ir atsakymą (gėrėdamasis savo iškalba) tęsė jau pats, man tik retkarčiais spėjant įterpti kokį nors pritariamąjį trigrašį. Kiti komisijos nariai nėmaž nesijaudino, nes, nemokėdami prancūziškai, vis tiek nieko nesuprato.
Dėl to, aišku, neverta jaudintis. Bet blogiausia, kad aš, baigęs, nesijaučiu nė per nago juodymą gudresnis negu prieš tai – kaip Faustas. Iš tikrųjų, t. y., baigus, atėjo laikas pradėti mokytis.
