Georgas Braunas, Vilniaus miesto planas, Amsterdamas, 1657
Vilnių ir jo istoriją nuo senų laikų papildė įvairios legendos – XVI a. paplito geležinio vilko legenda, XVIII a. – Vilniaus bazilisko. Daugiatautis, daugiakalbis ir daugiakultūris Vilnius buvo ne tik Lietuvos Didižiosios Kunigaikštystės epicentras, tačiau ir pasaulio miestas, įtvirtinęs savo pozicijos garsiausių Europos kartografų darbuose, kuriuos geidė turėti Europos didikai savo asmeninėse bibliotekose. Tačiau anuometinių kartografų darbas nebuvo lengvas – graviūros buvo daromos pagal aprašymus, spaudos klišės legaliais ir nelegaliais būdais patekdavo į kitų spaustuvininkų rankas. Darbai būdavo kopijuojami, o autorystė nenurodoma. Komplikuota buvo ir eksponuojamo Vilniaus plano raida.
1933 m. liepos 15 d. iš Niujorko oro
uosto pakilo ir į Kauną išskrido lėktuvas „Lituanica“, pilotuojamas lietuvių
lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno. Lėktuvas sėkmingai
perskrido Atlanto vandenyną. Liepos 17-osios naktį savo didvyrių Kauno Aleksoto
aerodrome laukė 25 tūkstančių žmonių minia. „Lituanica“ Kaune nepasirodė…
Įveikęs beveik 7 tūkst. km kelią, lėktuvas sudužo iki tikslo belikus vos 650
km.
Retų knygų ir rankraščių skyrius, F151-7
Šį Lietuvos sūnų žygį, jo svarbą mums
visiems dar kartą primena lakūnų amžininko, žurnalisto Mato Šalčiaus pranešimas, skaitytas Stepono Dariaus ir Stasio
Girėno žūties ketvirtųjų metinių minėjime Buenos Airėse 1937 m. liepos 17 d.
Knygos kaip ir bibliotekos turi istoriją ir amžių tėkmėje patiria ne vieną ypatingą nuotykį, nes kiekviena iš jų yra unikali ir nepakartojama. Vienos knygos savo istoriją išduoda provenienciniais įrašais, kitos ekslibrisais, superekslibrisais, marginalijomis knygų paraštėse, knygų antspaudais, leidėjų ženklais, įrišais.
Jau ilgą laiką daugelio šalių mokslininkai bando sudėlioti sudėtingą Karaliaučiaus karališkojoje ir universiteto bibliotekoje saugotų knygų ir rankraščių, kuriuos išbarstė įvairūs pasauliniai karai, negandos, suirutės, istorijos mozaiką.
Neseniai gavome vieną iš Strasbūro universitete leidžiamo mokslinio žurnalo „La Revue de la BNU“ numerių. Tai keturis kartus per metus išeinantis žurnalas, kuriame gvildenamos temos, susijusios ne tik su Prancūzijos bibliotekomis, bet ir su kitų šalių kultūrinėmis institucijomis – jų kolekcijomis, asmenybėmis, nūdienos aktualijomis. Didžioji dalis gauto leidinio straipsnių skirta Karaliaučiaus karališkojoje ir universiteto bei municipalinėje bibliotekose saugotų rankraščių ir knygų bei paties Karaliaučiaus – dabartinio Kaliningrado – painiai istorijai.
Šių metų kovo mėnesį, daugelyje pasaulio šalių minimą kaip Moterų istorijos mėnesį, Europos kultūros paveldo skaitmeninė biblioteka „Europeana“ pasitiko parengusi keletą tekstų, skirtų menui, kultūrai ir mokslui nusipelniusioms moterims. Tarp tokių moterų, kaip aukštosios mados kūrėja italė Elsa Schiaparelli, rašytoja, literatūros teoretikė ir filosofė Ponia de Staël, lenkų dailininkė Olga Boznańska, pateko ir lietuvė – prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV ir Europos kino ir teatro padangėje sužibėjusi aktorė ir režisierė Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė, geriau žinoma sceniniu Unės Baye vardu.
Paryžiaus teatro naujienų žurnalo „La Rampe“ 1929 m. birželio numeris su Unės Baye portretu viršelyje, 1929 m.
Tekstas apie Unę Baye „Pasaulis buvo jos scena: nepakartojamas Unės Baye gyvenimas“, kuriam parinkta Williamo Shakespeare’o garsios sentencijos „Visas pasaulis yra teatras“ parafrazė, pasakoja apie lietuvės gyvenimo kelią, kuris nuo mažo Laukminiškių kaimo netoli Kupiškio vingiavo per Panevėžį, Sankt Peterburgą, Kauną, Čikagą, Holivudą, Niujorką, Londoną, Paryžių, Kuibyševą (dab. Samara) ir atgal į Kauną. Pasakojime daug dėmesio skiriama Unės Baye karjerai teatre ir jos ryšiams su garsiausiais to meto JAV ir Europos menininkais, politikais ir aukštosios visuomenės atstovais, kaip antai Konstantinas Balmontas, Johnas Gielgudas, Alessandro Brissoni, Doloresa Cassinelli, Sarkis Katchadourianas, Anita de Caro, Mila Cirul,Johnas Wyse’as, Jacques’as Devalis, Didieras Daix, Bernardas Grasset, grafienė Vera Tolstoj, Fiodoras Komisarjevskis ir kiti.
Pasakojimą apie pasaulio sceną trumpam užkariavusią lietuvę iliustruoja nuotraukos, spektaklių afišos ir programėlės iš Unės Babickaitės-Graičiūnienės fondo, saugomo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Visą tekstą apie Unę Baye anglų kalba galima rasti čia >>.
Tekstas yra šių metų vasario mėnesį baigto įgyvendinti tarptautinio „Europeanos“ projekto „Migracija mene ir moksle“ („Migration in the Arts and Sciences – A Europeana Migration Thematic Collection“) dalis. Projekto, kuriame dalyvavo ir Nacionalinė biblioteka, tikslas – parodyti, kaip migracija iš Europos ir į Europą bei pačiame žemyno viduje prisidėjo prie europietiškos kultūros ir visuomenės raidos.
1387 metų kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje pasirašė privilegiją, pagal kurią Vilniaus miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pr. vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žinomas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Per kelis šimtmečius Magdeburgo teisę gavo tūkstančiai miestų Europos valstybėse, o XIV a. pab. Magdeburgo teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Magdeburgo teisė suteikė galimybę miestui turėti savivaldą,
t.y. nepriklausomumą nuo valdovo,
bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Savivaldos institucijos buvo
vaitas, miesto taryba (ją sudarė iki gyvos galvos
iš miestiečių renkami burmistrai ir tarėjai) ir suolininkų teismas.
Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose
miestuose – savininkas). Taigi, vaitas buvo didžiojo
kunigaikščio vietininkas mieste, jis pirmininkavo per miesto tarybos
posėdžius, jam priklausė baudžiamųjų bylų teismas. Miesto taryba skelbdavo
miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį
miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegija, kuria Vilniaus raštininkas Juozas Piotrovičius skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus. Varšuva, 1649 m. gruodžio 3 d.
Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje
saugomoje Pergamentų kolekcijoje (F101) yra ne vienas su Vilniaus miestu
susijęs dokumentas. Šiame tekste pristatome dvi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos
didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero
Vazos (1609–1672) privilegijas, kuriomis skiriami Vilniaus miesto vaitai –
1649 m. miesto tarybos raštininkas Juozapas
Piotrovičius (?–1659 ar 1662?) skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje
mirusio Tomo Bildziukevičiaus (F101–70), o 1667 m. po
Stepono Karolio Bylinskio mirties
vaitu paskirtas LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima (~1610–680) (F101–78). Raštuose pažymėti patvirtinto vaito nuopelnai
ir nurodomi jo įgaliojimai. Abu dokumentai rašyti pergamente lotynų kalba, patvirtinti
LDK didžiuoju antspaudu, patalpintu metalinėje dėžutėje ir pritvirtinti prie pergamento.
1997 m. Dokumentų konservavimo ir restauravimo
centre pergamentus restauravo D.
Veselauskienė ir S. Sprindienė.
„Frankofonija yra ne tik prancūzų kalba, bet ir literatūra, kultūra, jos sklaida. XVIII a. Paryžius tampa intelektualine sostine, ir skelbiamos naujos idėjos plinta ne tik po Prancūzijos provincijas, bet pasiekia ir kitas Europos šalis. Mes atrinkome XVIII–XIX amžių prancūzų literatūros leidinius. Pasirinkti ne žinomiausi to laikmečio autorių veikalai, pavyzdžiui, Voltaire‘o (Voltero) ar Charles de Montesquieu (Šarlio Monteskjė), o tie, kurie yra įdomūs savo forma ir stiliumi. Šie leidiniai yra geriau žinomi specialistams, prancūzų kalbos žinovams, literatūrologams, bet ne plačiajai visuomenei“, –pasakoja Nacionalinės bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė Dalia Tarailienė.
