Biržiškų šeimos pėdsakai Nacionalinėje bibliotekoje

Rima Dirsytė


Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. 1934 m.

Lietuviai visais laikais  gerbė mirusiuosius ir laikė šventa pareiga įvykdyti  mirštančiojo šeimos nariams žodžiu ar raštu pareikštą savo paskutinę valią. Tiek Sibiro tremtinių, tiek nuo sovietų į svetimas šalis pasitraukusių mūsų tautiečių paskutinis prašymas neretai būdavo parvežti jų palaikus ir palaidoti gimtojoje žemėje. Liepos 11 d. bus perlaidojami vieno iš dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų, Lietuvos Tarybos nario, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto rektoriaus Mykolo Biržiškos (1882–1964), jo žmonos  visuomenės, kultūros, politinės veikėjos Bronislavos Biržiškienės-Šėmytės (1879–1955), Kauno universiteto mokslinės bibliotekos įkūrėjo, Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekų direktoriaus, bibliografo ir kultūros istoriko, „Lietuviškosios enciklopedijos“ redaktoriaus, profesoriaus Vaclovo Biržiškos (1884–1956) ir matematiko, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus Viktoro Biržiškos (1886–1964) palaikai. Iniciatyvos įvykdyti senelio ir jo brolių testamentu išreikštą valią būti palaidotiems Lietuvoje, Vilniaus Rasų kapinėse, ėmėsi Mykolo ir Bronislavos Biržiškų anūkai Vytautas Mikle Barauskas ir Venta Maria Leon. Toliau skaityti „Biržiškų šeimos pėdsakai Nacionalinėje bibliotekoje“

Žurnale „Bridges“ – Jurgitos Kristinos Pačkauskienės straipsnis

Anglų kalba leidžiamas žurnalas „Bridges“ (June 2018, p. 2-5) išspausdino mūsų kolegės Jurgitos Kristinos Pačkauskienės straipsnį apie Nacionalinėje bibliotekoje saugomus Mstislavo Dobužinskio darbus.

Vasario mėnesį Retų spaudinių ir rankraščių skyrius svetainėje www.epaveldas.lt publikavo dokumentus, pristatančius dailininko M. Dobužinskio indėlį į Lietuvos valstybės heraldikos istoriją, tad darbus laisvai gali apžiūrėti visi.

Tai 1921–1939 m. intensyvių heraldikos studijų ir rūpesčio dėl Lietuvos valstybės simbolių autentiškumo liudininkai: korespondencija su užsienyje gyvenančiais heraldikos žinovais, rankraščiai ir piešiniai, atsiradę renkant medžiagą didžiausiose Europos atminties institucijose, dokumentų, reglamentuojančių Lietuvos valstybės simbolių išvaizdą ir naudojimą, nuorašai, Valstybės ženklui nustatyti komisijos (1929–1934) veiklos ataskaitas ir kita. Publikuojami ir reikšmingiausi M. Dobužinskio heraldikos srities kūriniai: iliustruotas leidinys „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (Kaunas, 1933), knygelės turinį praplečiantys parengiamieji piešiniai, taip pat M. Dobužinskio pasiūlyti Lietuvos herbo ir vėliavos projektai. Išskirtine menine verte pasižymi M. Dobužinskio sukurti vinječių, knygų iliustracijų, pašto ženklų, vitražų projektai, kuriuose naudojami Lietuvos valstybingumo ženklai: Vytis, Gediminaičių stulpai, dvigubas kryžius.

Užrašai apie lipdukus radinio iš XIX a. akivaizdoje

Jurgita Kristina Pačkauskienė


1888/1889 metų moksleivio knygelė, LNMMB, RKRS, F30, apr.1-2206, p. 88.

Mano rankose – 1888/1889 metų moksleivio knygelė, kurią dabar vadintume „darbo kalendoriumi“. Jos savininkas – keturiolikmetis berniukas, Vilniaus II berniukų gimnazijos moksleivis,  1889 m. balandžio 7 dieną persikėlęs gyventi į Vilnių iš tuometinės Rusijos imperijos sostinės Sankt Peterburgo. Namie jį vadino Slava, o mes jį pažįstame kaip dailininką Mstislavą Dobužinskį (1875–1957).

Lipdukus aptikau minėtos knygelės 88 puslapyje. Dvi trapios dažų plėvelės – nevaikiško ir net ne paaugliško siužeto: nurudusia aukso imitacija ir ryškiu raudoniu spalvintas popiežiaus herbas ir monochrominis vaizdelis su kaimo bažnytėle ir vienišu jos lankytoju. Šalia lipdukų nupiešti du karikatūriški veidai, greičiausiai gimnazijos mokytojų. Mokytojų ir gimnazistų šaržai, anot Dobužinskio biografo Genadijaus Čugunovo, ir buvo Dobužinskio-dailininko karjeros pradžia.

Lipdukų rūšis jau išnyko arba yra labai reta – tai nuo slidaus popierinio paviršiaus vandenyje atsiklijuojantis dažų sluoksnis ar spalvota plėvelė su paveikslėliu, skirta perkelti ant kito paviršiaus. Tokie lipdukai sovietmečiu buvo tikra retenybė, atkeliaudavusi iš Vakarų Europos, dažniausiai per Lenkiją. Pamenu, kaip švelniai juos reikėdavo glostyti ir teliuškuoti šiltame vandenyje, kartais pridėti muilo, kad geriau atliptų, jokiu būdu neperlaikyti, nes suskilinės ir sutrupės vandenyje dar nespėjus išimti. Po sėkmingo atlipdymo – atidžiai ir kruopščiai paguldyti ant numatyto paviršiaus, šiukštu nespausti, kad neįplyštų – dažų plėvelė prilimpa pati. Visą gyvenimą tikėjau, kad lipdukai, o ypač šie, trapieji, yra XX a. 8 dešimtmečio gaminys, todėl radybos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje privertė nustebti.

 

Per Japoniją į Ameriką (ir atgal)

Parengė Dalia Tarailienė


Birželio 1 d. Nacionalinėje bibliotekoje buvo pristatytas Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro neseniai sukurtas dokumentinis filmas  „Kaunas. Sugiharos ir Japonijos ženklai“ apie Lietuvą ir Japoniją siejančias asmenybes. Viena iš jų – Matas Šalčius: mokytojas, rašytojas, žurnalistas, kelioninės žurnalistikos Lietuvoje pradininkas ir žymus tarpukario Lietuvos keliautojas. Filme buvo panaudoti dokumentai iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomo jo archyvinio palikimo.

Į pirmąją kelionę į JAV per Sibirą, Kiniją, Japoniją M. Šalčius išvyko 1915 metais. Tai nebuvo pažintinė kelionė: jis iškeliavo norėdamas išvengti tarnybos kariuomenėje. Savo kelionių apybraižoje „Mano kelionė į Ameriką“ M. Šalčius rašė, kad vykdamas į Ameriką jis pasirinko neįprastą keliautojams maršrutą:

Aš gi atlikau kelionę visai iš kitos pusės: ne į vakarus, o į rytus. Iš Lietuvos iškeliavau iš Šiaulių, pro Vilnių, Smolenską, Samarą, Čeliabinską, visą Sibirą, Vladivostoką, Japonų jūras ir Japoniją, Didįjį vandenyną, į San Francisko miestą Kalifornijoje, o iš ten į Čikagą ir į Bostoną.

F189-312 Mato Šalčiaus laiškas broliui Petrui į Maskvą 1915 m.

Toliau skaityti „Per Japoniją į Ameriką (ir atgal)“

Marijai ir Motinai

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė


Gegužės mėnuo, sodrus čiulbančių paukščių klegesio, žydinčių medžių ir pjaunamos žolės kvapų, nuo seno yra siejamas su Švč. Mergelės Marijos vardu, jos garbei skiriamomis gegužinėmis pamaldomis. Tarpukariu pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį pradėta švęsti ir Motinos diena. Šiemet Lietuva mini Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metus. 

Trakų Dievo Motinos paveikslas – pirmasis atvaizdas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), vainikuotas popiežiaus atsiųstomis karūnomis. Iki LDK valstybingumo praradimo paveikslas garsėjo daugybe stebuklų, buvo gausiai lankomas žmonių ir nuoširdžiai garbinamas. XIX a. jo garbė akivaizdžiai prigeso. Artėjant Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo karūnacijos 300 metų jubiliejui, atgijo ir atvaizdo reikšmė. Šis paveikslas pripažintas ne tik Lietuvos tikinčiųjų, bet ir visos Lietuvos istorijos paminklu, menančiu Didžiojo kunigaikščio Vytauto pamaldumą Marijai, Lietuvos valstybingumo raidą, bažnytinės dailės tradicijas ir piligrimystės ištakas.

Pamaldumo Švč. Mergelei Marijai Lietuvoje vingius iliustruoja ir paroda Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skaitykloje. Joje – būdingiausi XIX a. vid. – XX a. vid. Švč. Mergelės Marijos atvaizdai iš bibliografo ir kolekcininko Vytauto Steponaičio (1893–1957) religinių paveikslėlių rinkinio, saugomo Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Tai „abrozdėliai“ su Šiluvos Dievo Motinos, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos, Žemaičių Kalvarijos Marijos, Pažaislyje esančios Meilingosios Dievo Motinos paveikslais. Atskiras stendas skirtas XIX a. populiariems Marijos Nepaliaujamos Pagalbos ir Gerosios Patarėjos bei Nekalčiausios Marijos Širdies paveikslams. Pristatomoje kolekcijoje nėra nė vieno paveikslėlio, skirto Trakų Dievo Motinai, todėl eksponuojami naujausi Vilniaus arkivyskupijos ir Bažnytinio paveldo muziejaus išleisti atvirukai su šiuo atvaizdu. Be Švč. Mergelės Marijos parodoje pamatysime piemenaitę Bernadetą Subiru (Bernadette Soubirous), kuriai Lurdo apylinkėse apsireiškė Marija, patvirtindama Nekaltojo Prasidėjimo tiesą. Taip pat šv. Dominyką ir šv. Kotryną Sienietę – jiems Dievo Motina davė rožių vainiku vadintą maldos karoliukų vėrinį, ir karmelitą šv. Simoną Stoką, vizijos metu suvokusį dvasinę vienuolių aprangos elemento – škaplieriaus – reikšmę. Parodos stendus papildo maldų tekstai, nurašyti nuo nugarinės paveikslėlių pusės (kalba ir rašmenys nekoreguoti) ir XVII a. maldyne prancūzų kalba „Heures nouvelles dedièes a Madame la Dauphine“ (saugoma Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje R.XVII:B.425) rasti augalėliai ir šių metų gegužę Neries pakrantę papuošę žolynai.

Parodą parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė ir Jokūbas Zovė, o knygoje džiovintus augalus surado Milda Kvizikevičiūtė

Gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo diena

Parengė Rima Dirsytė 


1918 m. vasario 16-osios aktas skelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos Valstybė. Toliau akte buvo rašoma: „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Tačiau 1918 m. pradžioje Lietuvą dar valdė vokiečiai, iki 1920 m. vyko nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija, todėl Steigiamasis Seimas buvo sušauktas tik 1920 m.

F4-216 Gabrielės Petkevičaitės-Bitės laiškelis Salomėjai Nėriai

Peržiūrėję Seimo narių sąrašą, randame tris pavardes asmenų, kurių archyvai saugomi Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Pirmiausia paminėsime vyriausiąją Steigiamojo Seimo narę ir pirmąją Seimo „spikerę“ Gabrielę Petkevičaitę-Bitę (1861–1943). Į Steigiamąjį Seimą  ji  buvo išrinkta  V-ojoje (Panevėžio) rinkimų apygardoje,  priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) frakcijai, tačiau Seime posėdžiavo neilgai –  1920 m. rugsėjo 15 d. mandato atsisakė. Priminsime, kad G. Petkevičaitė-Bitė buvo  judėjimo už moterų teises pradininkė, iki gyvenimo pabaigos dalyvavusi moterų organizacijų veikloje.  Ją taip pat žinome ir kaip rašytoją bei publicistę – ji parašė apysakų  ir apsakymų, romaną  „Ad astra“ (1933 m.), atsiminimų, paskelbė publicistikos ir kritikos straipsnių to meto spaudoje. Kaip tik ši jos veikla ir atsispindi archyvo dokumentuose – čia saugomi jos kelių straipsnių juodraščiai ar jų fragmentai, taip pat keletas laiškų. Archyvas (F41) labai nedidelis, vos 9 saugojimo vienetai, rankraščiai į biblioteką priimti, spėjama, apie 1947-1949 m. Sudėtingas laikmetis lėmė, kad G. Petkevičaitės-Bitės  rankraštinis palikimas išblaškytas po įvairias Lietuvos kultūros paveldo saugyklas – jo yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekose, Maironio lietuvių literatūros bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Dar reikėtų paminėti kituose Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomą G. Petkevičaitės-Bitės susirašinėjimą su Agne Ambraziejūte–Steponaitiene (10 laiškų pastarosios rengiamo lietuvių moterų biografijų rinkinio rengimo reikalais), Žemaite, Felicija Bortkevičiene, Salomėja Nėrimi bei nemažai kitų asmenų dokumentų, kuriuose minima G. Petkevičaitė-Bitė, aptariama jos kūryba, darbas Panevėžio gimnazijoje, rūpinamasi materialine parama jai  ir kt. Toliau skaityti „Gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo diena“