Siuntinys iš Prancūzijos

Pirmadienio rytą Nacionalinę biblioteką pasiekė siuntinys iš Tulūzos (Prancūzija). Jį sukrovė garbaus amžiaus Christiane Prioult (g. 1926) – jos tėvas Albert‘as Pierre‘as Prioult tarpukariu ir karo metais dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Nacionalinėje bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriuje, saugoma šio prancūzo kolekcija. Dukters siuntinys padės rekonstruoti A. P. Prioult biografiją po 1942 m., kai jis išvyko iš Lietuvos. Apie literatūrologą, Honoré de Balzaco kūrybos tyrinėtoją A. P. Prioult galite paskaityti naujausiame žurnalo „Tarp knygų“ numeryje (2018, Nr. 6, p. 23-27).

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinio skrydžio 85-osios metinėms

Rima Dirsytė


[Kaunas], [1933]. – plakatas
Vienas įsimintiniausių tarpukario Lietuvos įvykių – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą. 1933 m. liepos 15 d. lėktuvu „Lituanica“ pakilę iš Niujorko, lakūnai perskrido Atlantą ir liepos 17 dieną žuvo Pščelniko miške, tuometinės Vokietijos Soldino apylinkėse (dabar – Lenkijos teritorija).

Pasaulinės aviacijos istorijoje šis skrydis minimas kaip vienas tiksliausių. Lakūnai iki katastrofos vietos per 37 val. 11 min. nuskrido 6411 km. Pasiektas antras rezultatas pasaulyje pagal skrydžio nuotolį ir ketvirtas pagal ore išbūtą laiką. Deja, savo tikslo – Kauno – jie nepasiekė… Kiekvienais metais liepos 17-ąją dieną minimos S. Dariaus ir S. Girėno žūties metinės. Šiemet – jau 85-osios.

Tarpukariu buvo ypač rūpinamasi S. Dariaus ir S. Girėno atminimo įamžinimu: tuoj po žūties  Lietuvos vyriausybė juos paskelbė lietuvių tautos didvyriais,  prezidentas Antanas Smetona po mirties abu apdovanojo V laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinais (tai buvo vienas iš aukščiausių valstybės apdovanojimų), įteiktos Šaulių žvaigždės ir skautų garbės ženklai. Iškilmingomis laidotuvėmis,  kūnų balzamavimu rūpinosi bei apmokėjo Lietuvos vyriausybė; be to, lakūnų laidotuvių diena buvo paskelbta nedarbo diena. Tiesa, amžinojo poilsio vietą jie rado neiškart. Toliau skaityti „Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinio skrydžio 85-osios metinėms“

Biržiškų šeimos pėdsakai Nacionalinėje bibliotekoje

Rima Dirsytė


Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. 1934 m.

Lietuviai visais laikais  gerbė mirusiuosius ir laikė šventa pareiga įvykdyti  mirštančiojo šeimos nariams žodžiu ar raštu pareikštą savo paskutinę valią. Tiek Sibiro tremtinių, tiek nuo sovietų į svetimas šalis pasitraukusių mūsų tautiečių paskutinis prašymas neretai būdavo parvežti jų palaikus ir palaidoti gimtojoje žemėje. Liepos 11 d. bus perlaidojami vieno iš dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų, Lietuvos Tarybos nario, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto rektoriaus Mykolo Biržiškos (1882–1964), jo žmonos  visuomenės, kultūros, politinės veikėjos Bronislavos Biržiškienės-Šėmytės (1879–1955), Kauno universiteto mokslinės bibliotekos įkūrėjo, Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekų direktoriaus, bibliografo ir kultūros istoriko, „Lietuviškosios enciklopedijos“ redaktoriaus, profesoriaus Vaclovo Biržiškos (1884–1956) ir matematiko, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus Viktoro Biržiškos (1886–1964) palaikai. Iniciatyvos įvykdyti senelio ir jo brolių testamentu išreikštą valią būti palaidotiems Lietuvoje, Vilniaus Rasų kapinėse, ėmėsi Mykolo ir Bronislavos Biržiškų anūkai Vytautas Mikle Barauskas ir Venta Maria Leon. Toliau skaityti „Biržiškų šeimos pėdsakai Nacionalinėje bibliotekoje“

Žurnale „Bridges“ – Jurgitos Kristinos Pačkauskienės straipsnis

Anglų kalba leidžiamas žurnalas „Bridges“ (June 2018, p. 2-5) išspausdino mūsų kolegės Jurgitos Kristinos Pačkauskienės straipsnį apie Nacionalinėje bibliotekoje saugomus Mstislavo Dobužinskio darbus.

Vasario mėnesį Retų spaudinių ir rankraščių skyrius svetainėje www.epaveldas.lt publikavo dokumentus, pristatančius dailininko M. Dobužinskio indėlį į Lietuvos valstybės heraldikos istoriją, tad darbus laisvai gali apžiūrėti visi.

Tai 1921–1939 m. intensyvių heraldikos studijų ir rūpesčio dėl Lietuvos valstybės simbolių autentiškumo liudininkai: korespondencija su užsienyje gyvenančiais heraldikos žinovais, rankraščiai ir piešiniai, atsiradę renkant medžiagą didžiausiose Europos atminties institucijose, dokumentų, reglamentuojančių Lietuvos valstybės simbolių išvaizdą ir naudojimą, nuorašai, Valstybės ženklui nustatyti komisijos (1929–1934) veiklos ataskaitas ir kita. Publikuojami ir reikšmingiausi M. Dobužinskio heraldikos srities kūriniai: iliustruotas leidinys „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (Kaunas, 1933), knygelės turinį praplečiantys parengiamieji piešiniai, taip pat M. Dobužinskio pasiūlyti Lietuvos herbo ir vėliavos projektai. Išskirtine menine verte pasižymi M. Dobužinskio sukurti vinječių, knygų iliustracijų, pašto ženklų, vitražų projektai, kuriuose naudojami Lietuvos valstybingumo ženklai: Vytis, Gediminaičių stulpai, dvigubas kryžius.

Užrašai apie lipdukus radinio iš XIX a. akivaizdoje

Jurgita Kristina Pačkauskienė


1888/1889 metų moksleivio knygelė, LNMMB, RKRS, F30, apr.1-2206, p. 88.

Mano rankose – 1888/1889 metų moksleivio knygelė, kurią dabar vadintume „darbo kalendoriumi“. Jos savininkas – keturiolikmetis berniukas, Vilniaus II berniukų gimnazijos moksleivis,  1889 m. balandžio 7 dieną persikėlęs gyventi į Vilnių iš tuometinės Rusijos imperijos sostinės Sankt Peterburgo. Namie jį vadino Slava, o mes jį pažįstame kaip dailininką Mstislavą Dobužinskį (1875–1957).

Lipdukus aptikau minėtos knygelės 88 puslapyje. Dvi trapios dažų plėvelės – nevaikiško ir net ne paaugliško siužeto: nurudusia aukso imitacija ir ryškiu raudoniu spalvintas popiežiaus herbas ir monochrominis vaizdelis su kaimo bažnytėle ir vienišu jos lankytoju. Šalia lipdukų nupiešti du karikatūriški veidai, greičiausiai gimnazijos mokytojų. Mokytojų ir gimnazistų šaržai, anot Dobužinskio biografo Genadijaus Čugunovo, ir buvo Dobužinskio-dailininko karjeros pradžia.

Lipdukų rūšis jau išnyko arba yra labai reta – tai nuo slidaus popierinio paviršiaus vandenyje atsiklijuojantis dažų sluoksnis ar spalvota plėvelė su paveikslėliu, skirta perkelti ant kito paviršiaus. Tokie lipdukai sovietmečiu buvo tikra retenybė, atkeliaudavusi iš Vakarų Europos, dažniausiai per Lenkiją. Pamenu, kaip švelniai juos reikėdavo glostyti ir teliuškuoti šiltame vandenyje, kartais pridėti muilo, kad geriau atliptų, jokiu būdu neperlaikyti, nes suskilinės ir sutrupės vandenyje dar nespėjus išimti. Po sėkmingo atlipdymo – atidžiai ir kruopščiai paguldyti ant numatyto paviršiaus, šiukštu nespausti, kad neįplyštų – dažų plėvelė prilimpa pati. Visą gyvenimą tikėjau, kad lipdukai, o ypač šie, trapieji, yra XX a. 8 dešimtmečio gaminys, todėl radybos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje privertė nustebti.

 

Per Japoniją į Ameriką (ir atgal)

Parengė Dalia Tarailienė


Birželio 1 d. Nacionalinėje bibliotekoje buvo pristatytas Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro neseniai sukurtas dokumentinis filmas  „Kaunas. Sugiharos ir Japonijos ženklai“ apie Lietuvą ir Japoniją siejančias asmenybes. Viena iš jų – Matas Šalčius: mokytojas, rašytojas, žurnalistas, kelioninės žurnalistikos Lietuvoje pradininkas ir žymus tarpukario Lietuvos keliautojas. Filme buvo panaudoti dokumentai iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomo jo archyvinio palikimo.

Į pirmąją kelionę į JAV per Sibirą, Kiniją, Japoniją M. Šalčius išvyko 1915 metais. Tai nebuvo pažintinė kelionė: jis iškeliavo norėdamas išvengti tarnybos kariuomenėje. Savo kelionių apybraižoje „Mano kelionė į Ameriką“ M. Šalčius rašė, kad vykdamas į Ameriką jis pasirinko neįprastą keliautojams maršrutą:

Aš gi atlikau kelionę visai iš kitos pusės: ne į vakarus, o į rytus. Iš Lietuvos iškeliavau iš Šiaulių, pro Vilnių, Smolenską, Samarą, Čeliabinską, visą Sibirą, Vladivostoką, Japonų jūras ir Japoniją, Didįjį vandenyną, į San Francisko miestą Kalifornijoje, o iš ten į Čikagą ir į Bostoną.

F189-312 Mato Šalčiaus laiškas broliui Petrui į Maskvą 1915 m.

Toliau skaityti „Per Japoniją į Ameriką (ir atgal)“