Paskutiniame šiemet Baltijos šalių diasporos paveldo tinklo Baltic Heritage Network („BaltHerNet“) naujienlaiškyje paliečiama nemažai aktualių temų iš lietuvių diasporos gyvenimo bei jos paveldo tyrinėjimų: aptariami rudenį įvykę Seimo rinkimai, per kuriuos pasaulio lietuviai išrinko savo atstovę, – Aušrinę Armonaitę; Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojų indėlis nuotolinių pamokų projekte „Lietuva–Vašingtonas“; dideli pokyčiai žurnalo „Pasaulio lietuvis“ gyvenime; naujas režisierės Giedrės Žičkytės dokumentinis filmas – Simo Kudirkos istorijai skirtas „Šuolis“; jau ketvirtąjį kartą Nacionalinėje bibliotekoje surengta Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencija (šių metų tema buvo „Atminties politika Lietuvoje: tendencijos, iššūkiai ir galimybės“). Paminimas ir mūsų skyriaus praktikantas – politikos mokslų studentas Augustas Alekna (Vilniaus universitetas, TSPMI). Šį ir senesnius naujienlaiškio numerius rasite čia >>
Organizacija BaltHerNet įkurta Tartu (Estija) 2008 m. pradžioje. Siekta suvienyti muziejus, archyvus, bibliotekas ir kitas institucijas, kuriose kaupiamas ir tyrinėjamas Baltijos šalių diasporos paveldas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka aktyviai dalyvauja organizacijos gyvenime. BaltHerNet naujienlaiškis pasirodo keturis kartus per metus. Leidžiamas anglų kalba.
Nacionalinės bibliotekos fondai papildomi ir per karantiną. Kartais – visai netikėtai. Jurgos Ivanauskaitės knygos „Ragana ir lietus“ vertimą į rusų kalbą, išleistą 2020 m. Kaliningrade, bibliotekai padovanojo rašytojos sesuo Radvilė Racėnaitė. Beje, Ivanauskaitės įamžinimo formos bus pristatytos dabar mūsų baigiamoje rengti parodoje „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Nors tai ir nebuvo planuota (paroda turėjo būti atidaryta šį gruodį), ji sutaps su jubiliejiniais metais: 2021 m. minėsime šešiasdešimtąsias Ivanauskaitės gimimo metines. Parodoje ryškią, nonkonformistiškai gyvenusią rašytoją ir jos įamžinimo formas pasistengsime parodyti be oficialumo, pompastikos.
Naujausiame anglų kalba einančio žurnalo „Lituanus“ [1]numeryje rasite recenziją „Žemaitė Revealed in English“, parašytą Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjos dr. Dalios Cidzikaitės. Recenzuojamas neseniai išėjęs Žemaitės tekstų rinkinys „Marriage for Love“ anglų kalba.[2] Žemaitės tekstus išvertė Violeta Kelertienė (Kelertas) ir Marytė Racys. Knygoje taip pat rasite V. Kelertienės parengtą įžanginį žodį.
[1] Žemaitė Revealed in English / Dalia Cidzikaite // Lituanus. – 2020, vol. 66, no. 4, p. 80.
[2] Marriage for love : a 19th century Lithuanian woman’s fight for justice / selected works of Žemaitė ; translated by Violeta Kelertas and Maryte Racys ; with introduction by Violeta Kelertas. Los Angeles : Birchwood Press, 2020.
Šių metų akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygų suaugusiesiems kategorijoje nominuotos šios knygos:
Alfonsas Andriuškevičius. Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015. Vilnius: Apostrofa, 2020. Akvilė Kavaliauskaitė. Kūnai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020. Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. Sigitas Parulskis. Dvigubo dugno keleiviai. Vilnius: Alma littera, 2019. Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
Kaip knygas pristato jų autoriai? Kas jiems pasitarnavo kaip įkvėpimo šaltiniai? Galbūt knygose reflektuojamos šiandienos aktualijos? O gal jose atsispindi istorija? Peržvelgėme interviu su rašytojais ir jų pasisakymus viešojoje erdvėje.
U. Radzevičiūtė („Grožio ir blogio biblioteka“)
Pirmą kartą Walteris [romano personažas] pasirodė knygoje „Baden Badeno nebus“ 2011 metais. Su knyga aš seniai atsisveikinau, o Walterio negalėjau užmiršti. Ir ne tik aš, bet ir skaitytojai, ir vertėjai. Ta sena trumpa Walterio istorija jau yra išversta į anglų, italų ir estų kalbas. Ir vertėjai manęs vis klausė: ar tas personažas tikras? Iš kur aš jį paėmiau?
[Po klausimo apie paraleles tarp šiandienos ir Veimaro respublikos] Aš pradėjau ne ieškodama tinkamos paralelės šiems laikams, o nuo laikmečio, kuriuo Walteris galėjo gyventi. O Veimaro respublikos Berlynas iš tikrųjų panašus į šiuolaikinę Europą, kur aštriai susiduria skirtingos ideologijos, skirtingos programos, kaip žmogus turėtų gyventi, kai technologinis progresas vystosi tokiu greičiu, kad dalis žmonių pradeda jo bijoti ir lieka užribyje, kai laisvė tampa amorali, o centralizuotas chaoso sutvarkymas pasitelkiant naują ideologiją pradeda griauti pasaulį.
[…]
„Grožio ir blogio biblioteka“ – ne istorinė knyga. Šiuo atveju Veimaro respublikos istorija – tai tik trūkinėjantis fonas rafinuoto maniako istorijai. Walterį ir visus kitus pirmojo ir daugumą antrojo plano veikėjų sugalvojau aš. Tikri yra tik trečiojo plano veikėjai. Knygai „Grožio ir blogio biblioteka“ sugalvojau apie dvidešimt žmonių. O tam, kad geriau susipažinčiau su Veimaro laikų Berlynu, atsiverčiau to meto žymių žmonių autobiografijas, skaičiau laiškus, istorikų darbus, žiūrėjau to meto filmus, buvau nuvažiavusi į Berlyno Deutsche Kinemathek.
Šių metų akcijos „Metų knygos rinkimai“ poezijos kategorijoje nominuotos šios knygos: Tomo S. Butkaus „Ežero žemė“ („Vario burnos“), Aido Marčėno „Ir“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), Enrikos Striogaitės „Žmonės“ („Naujasis lankas“), Ievos Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir Rimo Užgirio „Tarp“ („Kauko laiptai“). Ką poetams reiškia poezija? Peržvelgėme poetų tekstus ir interviu su jais. Visi publikuoti šiemet, 2020 m.
Enrika Striogaitė
Judesys, detalė, pokalbis ar jo nuotrupa, atviras išsipasakojimas ir sava patirtis bei dar daugelis kitų dalykų – iš viso to yra atsiradę tie eilėraščiai apie žmones. Kad juos parašyčiau, turėjau savotiškai nugyventi jų gyvenimą, nors iš tikrųjų – kiekvieno mūsų gyvenime yra tie žmonės, mes patys esame tie žmonės, nes mes visi vieni su kitais susiję.
Taigi mano „Žmonės” – ir savotiškas maištas. Tai, manau, akivaizdu: mano žmonės – taip pat žmonės ir jiems reikėjo atsirasti „Žmonėse”.
Nežinau, ar tai poetiška, tačiau būti gamtoje man labai įdomu. Čia susijungia tam tikros kultūrinės asociacijos – viename eilėraštyje rašiau apie šliužus, kurie primena G.Klimto paveikslą. Tai momentas, kai staiga pamatai kelis sluoksnius. Biografiniai kontekstai persikloja su gamtos ir kultūros pasauliais. Tie persiklojimai, susikryžiavimai gali būti poetiški…
Esu iš žmonių, kuriems patinka daugiasluoksniškumas ir įvairovė. Kadangi esu architektas, urbanistas, miestą „skaitau“ iš įvairių perspektyvų. Vadinasi, tiek, kiek yra žmonių, tiek yra galimybių tą pačią erdvę interpretuoti. Panašiai ir poezijoje. Šios knygos siekis – pavaizduoti formos, turinio įvairovę.
[…]
Manau, kad šiais laikais poeto balsas yra visiškai marginalizuotas, nors jis ir yra kalbos meistrystės dalis, o kalba – tautinės valstybės fundamentas <…>. Skaitydamas geriausius kūrinius lietuvių kalba – S.Gedos, Vytauto Bložės, Algimanto Mackaus – matau daugiamatę šalies ir visos istorijos perspektyvą nuo tragiškos iki juokingos. Mane apniko jausmas, kad būtent poeto valstybės mes neturime.
Poezija – kaip žmona. Jei žmogus pasirinko poeziją – galiu tik užjausti. Abu. Jei poezija pasirinko žmogų – ką gi, nieko nepadarysi, matyt, toks likimas, „poetry – first!“
Poetas, kai jau prabyla savo balsu, neprogresuoja ir neregresuoja, tik banguoja – stipriau, silpniau skelbdamas ką privalo, ir tiek. Progresuoja iki savo balsą atranda, regresuoja, jei, pasidavęs madai, tuštybei, garbės ar naudos iliuzijai, tą balsą praranda. Poetas išsipildo, jei visą poeto gyvenimą kurtą eilėraštį ir to eilėraščio kurtą poeto gyvenimą pabaigusi poeto mirtis nepadeda taško… Taškas.
Mano kūryboje istorija pasirodo todėl, kad mano šeima pergyveno XX a. lūžius ir karus. Ne aš pats, žinoma. Bet tai, kad aš esu čia, Lietuvoje, o ne Amerikoje, kad mano tėvai ir vaikai gimė čia, o aš – ten, yra savotiškas egzistencinis iššūkis: kodėl taip yra? Bandau suprasti, kur aš priklausau ir kodėl.
[…]
Kartais bandau rašyti „lietuvišką“ eilėraštį ir galvoju – „Va! Čia bus lietuviškas“, Marius Burokas paima, verčia ir sako: „Nu, čia vis tiek ne lietuviškas… Vis tiek į Lietuvą iš šono žiūrima“. Išeina, kaip išeina.
Atsinaujinusiame žurnale-almanache „Pasaulio lietuvis“ rašo ir keli Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojai. LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorių Marijų Gudyną tema „Ar jau tampame diasporine valstybe de jure?“ pakalbino Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, apie Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės plėtrą ir veiklos stiprinimą ir Venesuelos lietuvių ateities planus parašė to paties skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė. Du tekstus paskelbė Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovė dr. Ilona Strumickienė: „Išeivija – kaip pokyčių Lietuvoje impulsas“ ir „Mums pasisekė sugrįžti“. Abu tekstai susiję su šiuo metu Centro darbuotojų vykdomu projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“.
Apie žurnalo „Pasaulio lietuvis“ istoriją pasakojama šiemet mūsų parengtoje parodoje:
