Kategorija: Naujienos

Kas bendro tarp rašytojos G. Petkevičaitės ir kultūrinio žurnalo „Žingsniai“?

bite08-485x530Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Petro Palilionio knyga „Metai Tamsčiuko atokaitoj”. Ši rašytojo skaitytinė drama yra apie rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynas pagal laiškus, rastus Pabuojų kaimo sodyboje. Į P. Palilionio rankas atsitiktinai pateko trisdešimt Kasperavičiaus laiškų, rašytų savo globėjai. Šie laiškai galėjo pražūti, jeigu nebūtų rasti kūrinio autoriaus gimtojo kaimo griaunamoje kaimynų sodyboje.

Apie G. Petkevičaitę-Bitę išleista ne viena monografija, išspausdinta jos korespondencija, tačiau vis dar atrandama įdomių dalykų, atveriančių naujų spalvų žymiosios rašytojos portretui, o taip pat supažindina su mažai žinomu Antanu Kasperavičiumi.

Antanas, būdamas dar visai mažas, pateko garsios rašytojos globon. Įgimtų gabumų ir Bitės globos dėka vargšų vaikas tapo veikliu pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikų agronomu, pedagogu, muziejininku, visuomenės veikėju.

1944 m. Antanas Kasperavičius su šeima emigravo į Vakarus. Žinių apie jo gyvenimą JAV rasta nedaug. Žinoma, kad Jungtinėse Valstijose dirbo sodininku. A. Kasperavičius neblogai valdė žodį, dar dešimties neturinčio berniuko vaizdelį apie berželį ir jo „košę” G. Petkevičaitė išspausdino „Vilniaus žiniose”. Pasitraukęs į JAV, dar Vokietijoje 1946–1948 m. kartu su Petru Būtėnu pradėjo leisti kultūrinį žurnalą „Žingsniai” (leidinį galima rasti Lituanikos skyriaus fonduose), kuriame buvo išspausdinta ir keletas G. Petkevičaitės laiškų. A. Kasperavičius, traukdamasis iš Lietuvos, pasiėmė brangiausius daiktus, tarp kurių buvo ir mylimos globėjos laiškai .

G.Petkevičaitė-Bitė su A.Kasperavičiaus šeima Puziniškio dvaro bityne. Puziniškis, XX a. 2 deš. Veido archyvas
G.Petkevičaitė-Bitė su A.Kasperavičiaus šeima Puziniškio dvaro bityne. Puziniškis, XX a. 2 deš.
Veido archyvas

Daugiau apie šią draugystę ir Petro Palilionio sakytinę dramą skaitykite >> Draugas. Mokslas, menas, literatūra. 2015 m. vasario 7 d., p. 6

Vertinga knyga apie Bernardinų kapines

002pol
Cmentarz Bernardyński w Wilnie / Krzysztof Hejke ; wstępem opatrzył Witold Banach. – Warszawa : Rada Ochrony Pamięci Walk i Męczeństwam, 2010.

Tinklaraštyje jau esame pristatę istoriko, fotografo Jano Sklodovskio (J. Skłodowski) novatorišką monografiją „Žemaičių kapinės: lenkiški pėdsakai Abiejų Tautų istorijoje“. Lituanikos skaitykloje dabar galima rasti ir Varšuvoje išleistą, vertingą knygą apie Bernardinų kapines (Cmentarz Bernardyński w Wilnie). Leidinyje pristatomos šiek tiek primirštos, tačiau gražios, istorinės Vilniaus Užupio kapinės. Albumas buvo išleistas minint 200-ąsias jų metines. Tekste, papildytame apie 150 nuotraukų, pateikiama kapinių istorija, pasakojama apie čia palaidotus asmenis. Knygos sumanytojas ir nuotraukų autorius – fotografas ir operatorius K. Hejke, parengęs jau keliolika panašių albumų. Kviečiame skaityti!

Apie prūsiškąją Sacharą ir paslaptingą Nidos dailininkų koloniją

51E-9SJIGjL._SX258_BO1,204,203,200_Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Nida buvo viena iš žymiausių vokiečių menininkų kolonijų (Künstlerkolonie Nidden). Tai buvo dailininkų organizacija, vienijusi menininkus, tapiusius Kuršių nerijos kraštovaizdį. 19-ojo a. pabaigoje Nidoje vasaromis pradėjo lankytis Karaliaučiaus menų akademijos profesoriai ir jų mokiniai. 20-ojo a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta; tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Kuršių nerijoje rado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Čia susitikdavo modernių krypčių dailininkai – impresionistai ir ekspresionistai. Žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias buvo rašytojas Tomas Manas. 19-me a. Nida vadinta prūsiškąja Sachara, 20-me amžiuje – tapytojų rojumi ir stebuklų žeme. Ir po Pirmojo pasaulinio Nidoje tęsėsi menininkų susitikimai, bet jau tik ekspresionistų. Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš  Rytprūsių. Dailininkus žavėjo Kuršių nerijos gamta, architektūra, žvejų darbai ir amatai, gyvenimo būdas ir ritmas. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Apie tai pasakojama Lituanikos skaitykloje esančioje knygoje „Im Streit der Stile” (Ginčas dėl stiliaus). Šioje knygoje aprašomi 20-ojo amžiaus pirmojo ketvirčio svarbiausi šios menininkų kolonijos atstovai. Jų diskusijų meno klausimais centras Nidoje buvo Hermano Blodės viešbutis, pastatytas 1867 m. rytinėje Nidos žvejų gyvenvietės dalyje, vadintas menininkų namais. Čia apsistodavo žymūs to meto kultūros veikėjai: Liudwigas Passarge, Engelbertas Humperdingas, Thomas Mannas, dailininkai E. Bischoffas-Culmas, Hansas Borschke ir kiti dailininkai, kurie sudarė Nidos dailininkų koloniją. Viešbutyje buvo didžiulė meno kolekcija. Deja ji pražuvo 1945 metais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Iš viešbučio irgi teliko fragmentai. Specialiame knygos skyriuje yra aprašomi likę paveikslų kolekcijos pėdsakai. Didžioji kolonijos dailininkų dalis išsaugojo sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.

Jonas Rimka

Lietuvis Holivude

42763-16767Lietuvių kilmės aktorius Jurgis Mikelaitis (Džordžas Mikelis) gyvena Londone, tačiau kasmet vis sugrįžta į Lietuvą. Dž. Mikelis išgarsėjo suvaidinęs filmuose „Navarono pabūklai“ ir „Didysis pabėgimas“. Lietuvis filmavosi Holivudo filmuose kartu su tokiomis įžymybėmis kaip Sophia Loren, Silvester Stalone, Charles Bronson.

J. Mikelaitis vadina save karo vaiku, kuris neturėjo galimybių mokytis, tačiau viską pasiekė tik dėl savo valios ir užsispyrimo. Gimęs Tauragės rajone, tarp Batakių ir Skaudvilės, į Vokietiją su tėvais išvyko dar prieš karą. Aktoriaus šeima apsigyveno Oldenburge. Laisvalaikiu būsimas aktorius vaikščiodavo į biblioteką, daug skaitė ir privačiai mokėsi groti akordeonu. Vieną kartą eidamas į akordeono pamokas pro Oldenburgo teatrą, lange jis pastebėjo afišą, kuri skelbia, kad bus rodomas spektaklis „Karalius Edipas“. Tai, ką Jurgis išvydo, akimirksniu užbūrė. Būsimas aktorius ištarė sau: „Tai mano ateitis“. Tuomet paauglys įsidarbino Oldenburgo teatre statistu, kad galėtų susipažinti su scena ir mokytis iš šio amato meistrų. Bet tai netruko ilgai – šešiolikmetį vaikiną užbūrė Australija. Tolimame žemyne aktorius dirbo „Doris Fiton“ teatre Sidnėjuje. 1955 m. su Londono „Old Vic“ teatro grupe gastroliavo po visą žemyną. 1957 m. debiutavo kine vokiečių kalinio vaidmeniu režisieriaus R. V. Beikerio filme „Tas, kuris pabėgo“. Iš viso Jurgis Mikelaitis kine sukūrė 60 vaidmenų.

Juokimės ir pokštaukime!

18Balandžio 1-oji – Tarptautinė melagių ir juokų diena.  Lietuvių išeivių spaudoje galime rasti smagių nutikimų, satyrų, anekdotų iš emigrantų gyvenimo. Šiai dienai pažymėti Brazilijos lietuvių leidinyje Yla išskirta keletą patarimų-pamokymų „padoriems skaitytojams”. Juokimės ir pokštaukime!

Įvažiuojamasis

Keli patarimai :

1. Atvažiavęs į Braziliją, visiems sakyk, ka esi daktaras arba inžinierius.

2. Nedirbk nieko, bet pradėk rišti knygas – nes „gerai knygai – reikalingas geras apdaras“.

3. Prisimink Gogolį – „Nepyk ant veidrodžio, jeigu snukis kreivas“.

4. Neliesk svetimo automobiliaus, nei svetimos žmonos, nes abu labai rėkia.

5. Nesistenk pamatyti skraidančius diskus, nes jie skaido tiktai laikraščiuose.

Yla, 1952, bal. 1 (Nr. 1), p. 1

<…>