Netekome Virginijos Aputienės

Nuotrauka iš parodos „Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant“

Šį vasarį netekome kalbos redaktorės, stilistės Virginijos Aputienės (1937–2022), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos leidinių kalbą puoselėjusios daugiau kaip penkiasdešimt metų (1963–2014).

Kaip galima nujausti iš pavardės, V. Aputienė savo asmeninį gyvenimą susiejo su lietuvių literatūros klasiku Juozu Apučiu (1936–2010). Jų kartu praleisto laiko akimirkų galima rasti virtualioje parodoje „Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant“, kurią Nacionalinė biblioteka parengė rašytojo 80-osioms gimimo metinėms paminėti: https://parodos.lnb.lt/exhibits/show/juozas-aputis/ikonografija  Rengiant parodą prisidėjo ir pati V. Aputienė.

2018 m. žurnale  „Tarp knygų“ (Nr. 6) pasirodė V. Aputienės tekstas „Prahos pavasario atminimas“. Jame autorė panaudojo tekstą iš savo senos užrašų knygutės.  Publikacija liudija, kad  V. Aputienė, kaip ir garsusis jos vyras, turėjo lengvą ranką, pastabią akį. Straipsnį galima perskaityti ir virtualiai: https://issuu.com/tarpknygu/docs/tarp_knygu_2018_06

Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyrius 22-ojoje Vilniaus knygų mugėje

Vasario 24–27 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ po pertraukos įvyks Vilniaus knygų mugė. Joje pristatysime knygas, prie kurių rengimo vienaip ar kitaip prisidėjo mūsų skyriaus darbuotojai.  Taip pat pakviesime į akcijos „Metų knygos rinkimai 2021“ nominantų paskelbimą ir pokalbį apie vertėjo vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje.  

VASARIO 24 d. (ketvirtadienis) – Bičiulių diena

16–16.40 val., „Litexpo“, LRT salė 5.1, Vertėjo vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje.

Vertėjo vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje aptars Irena Aleksaitė, Rūta Jonynaitė ir Laimantas Jonušys. Pokalbį moderuos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vadovas Matas Baltrukevičius. Atsakymų į klausimus apie vertėjo vaidmenį jau kurį laiką  ieškoma Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro pokalbių su vertėjais, Šv. Jeronimo premijos laureatais, cikle (pokalbiai publikuojami interneto dienraštyje Bernardinai.lt). Renginio Knygų mugėje partnerė –  Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga.

Toliau skaityti „Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyrius 22-ojoje Vilniaus knygų mugėje”

Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė

Parengė Arida Riaubienė

Evutė (Ieva Simonaitytė). Portretinė nuotrauka / Bernardas Aleknavičius. Klaipėdos aps. I.Simonaitytės VB

Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė.  Rašytoją išgarsino romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį 1936 m. ji buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.

 Rašytojos kūryboje reikšmingą vietą užima trys atsiminimų knygos – „… O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“(1965).  Apie autobiografinę trilogiją literatūros kritikas  Vytautas Kubilius rašė: „Autorei atrodė, kad ji pasakoja viską taip, kaip buvo tais ir anais, ir užpraeitais metais, nieko nepridėdama ir neatimdama. Jos „atminties dėžutėje“ buvo išsilaikę motinos, tetų ir kaimynų posakiai, žmonių veidai ir istorijos, jos pačios skaudūs patyrimai. Ir ji žėrė viską, ką atsiminė, – didelius įvykius ir mažmožius, nelabai rūpindamasi jų atranka, jungimu į stambesnius veiksmo vienetus ar problemų tęsinius. Norėjo atkurti natūralią  gyvenimo tėkmę, kur viskas taip greitai juda, keičiasi, slenka į nežinomą rytdieną be jokių užduočių“[1].

 Viena iš temų, prie kurios vis grįžtama  autobiografinėje trilogijoje, yra knygos.  Atrinkome keletą ištraukų iš 1977 m. išleistos Ievos Simonaitytės knygos  „ … O buvo taip“.

„Ir taip, kai nė vieno namie nebūdavo, užlipdavau ant aukšto, atsidarydavau draudžiamąją  skarbų  skrynelę ir skaitydavau. Skaitydavau akim, lūpom, širdim. O ausys tartum šuniuko: ar nesugirgždėjo sniegas, ar niekas nevėrė durų …

Ir taip savo būdu sėmiausi  žinių apie visą pasaulį“   /p. 127/.

„Moterys arba mergaitės, kurios dar laikosi senovės, knygas turi susirišusios arba įvyniojusios į skaisčiai baltas nosines.  O prie knygos pridėta  puokštelė – mėtų, žalmedžio, Marijos lapų. Į šiuos žalius lapus įkaišiota vienos kitos tuo laiku pražydusios gėlės žiedas.

Moterys arba mergaitės, kurios jau labai moderniškos, tos knygų neberiša į nosines. Jos stengiasi turėti giesmių knygas su baltais  kauliniais viršeliais, ant kurių viršaus įspausta monograma ir kurių kraštai paauksuoti.

O gėlių puokštelė – kvepiančių gėlių – vis dėlto prispaudžiama ir  prie knygos“ /p. 191-192/.

Toliau skaityti „Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė”

„Knygotyroje“ pasirodė Aridos Riaubienės straipsnis

Pasirodė naujas „Knygotyros“ tomas (T. 77, 2021). Jame straipsnį „Draudžiamoji spauda Centriniame valstybės knygyne 1919–1940 metais“ publikavo Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotoja dr. Arida Riaubienė.

Knygotyra. – T. 77, 2021

Draudžiamoji spauda Centriniame valstybės knygyne 1919–1940 metais / Arida Riaubienė // Knygotyra. – T. 77 (2021), p. 277-305.

Santrauka

Straipsnyje analizuojami nelegalių ir tarpukario cenzūros konfiskuotų spaudinių komplektavimo klausimai Centriniame valstybės knygyne (toliau – CVK) – apibūdinama karo ir kitų bendrosios cenzūros institucijų, iš kurių į CVK patekdavo draudžiamoji spauda, struktūra. Pristatomame tyrime nagrinėjami teisės aktai, Piliečių apsaugos departamento aplinkraščiai, nustatę privalomojo egzemplioriaus pristatymo tvarką, turėjusią netiesioginės įtakos draudžiamosios spaudos komplektavimo ir saugojimo problemų sprendimui CVK.

Straipsnyje analizuojamas tuometinės bibliotekos vadovybės susirašinėjimas su Švietimo ministerija ir karo cenzūra konfiskuotų spaudinių perdavimo ir komplektavimo CVK klausimais; siekiama apytiksliai nustatyti skyriaus, saugojusio cenzūros konfiskuotus ar nelegaliai išleistus spaudinius, veiklos pradžios datą, aptariami keli cenzūros draustų ir CVK perduotų spaudinių sąrašai, analizuojami spaudiniuose išlikę spaudos priežiūros įstaigų proveniencijos ir cenzūros valdininkų įrašai.

Visas straipsnis prieinamas: https://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/25285/24656

1926 m. sausio 6 d. gimė literatūrologas Rimvydas Šilbajoris

„Daug metų meldžiausi, kad Dievas prailgintų mano gyvenimą, nes norėjau sulaukti laisvės. Gyvenimo Dievas neprailgino, užtat pagreitino istoriją“,[1]– juokavo literatūrologas Rimvydas Pranas Šilbajoris (1926–2005).

Tomas Venclova, Česlovas Milošas, Rimvydas ŠILBAJORIS „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, Tabor Farm. Venclovų namai-muziejus

Rimvydas Šilbajoris gimė 1926 m. sausio 6 d. Kretingoje. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1947–1949 m. Johano Gutenbergo universitete Mainze studijavo anglistiką ir romanistiką.[2] Nuo 1949 m. gyveno  Jungtinėse Amerikos Valstijoje. 1953 m. baigė anglų kalbos ir literatūros studijas Antiocho koledže Ohajo valstijoje.[3] Kaip suformuluoja Eugenijus  Žmuida, Šilbajoris „jautė, kad anglų ir prancūzų srityse pranašu Amerikoje nebus, todėl persikvalifikavo, pasuko į slavistiką.[4]  1953–1955 m. Kolumbijos universitete Niujorke baigė magistrantūros studijas. Jau kaip slavistas, šiame universitete gavo ir daktaro laipsnį. Pasirinko akademiko kelią. Ilgiausiai, kelis dešimtmečius, dirbo Ohajo Universitete turėdamas asocijuoto profesoriaus statusą.[5]  Paliko knygų anglų ir lietuvių kalbomis (nepamiršo ir lietuvių literatūros).

Toliau skaityti „1926 m. sausio 6 d. gimė literatūrologas Rimvydas Šilbajoris”

Leidiniai, kuriuos išleidome ir pristatėme skaitytojams per 2021-uosius

Gruodžio 31-ąją pasidžiaugsime Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje parengtų leidinių „derliumi“. Visi leidiniai buvo pradėti rengti anksčiau, tačiau skaitytojus pasiekė 2021-aisiais.

Gražina tarp Landsbergių / Matas Baltrukevičius. Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021.

Knygą sudaro Vytauto ir Gražinos Landsbergių, jų vaikų ir anūkų interviu: apie knygas, skaitymą, muziką, gyvenimą dabartinėje Lietuvoje.  Būtent G. Landsbergienės iniciatyva Landsbergių šeimos knygų, natų ir periodikos kolekcija perduota Nacionalinei bibliotekai ir yra atvira visuomenei.  „Dar nebuvau nė mėnesio išdirbęs bibliotekoje, kai Žvėryno gatvėlėmis ėjau susitikti su Gražina Landsbergiene. Nežinojau, ko tikėtis. […] Jau pati pradžia nuteikė labai šviesiai. Paspaudus durų skambutį mane įsileido pati G. Landsbergienė. Ji ruoše pusryčius vyrui. Išeidamas pastebėjau, kad ant durų rankenos likęs nedidelis tešlos pėdsakas“, – autoriaus žodyje prisimena M. Baltrukevičius, itin branginantis pažintį su G. Landsbergiene.

Toliau skaityti „Leidiniai, kuriuos išleidome ir pristatėme skaitytojams per 2021-uosius”