„Mes jį pažįstame kaip istoriką ir visuomenininką“: keli žodžiai apie Zenoną Ivinskį

„Mes jį pažįstame kaip istoriką ir visuomenininką“, – 1972 m., po Z. Ivinskio mirties,  „Aiduose“ rašė filosofas Antanas Maceina, ragindamas atkreipti dėmesį į Ivinskį-žmogų:  šiek tiek komišką, bet ir tragišką, gilų.[1]

Istoriko biografijos ir darbų aprašymas pareikalautų kruopštaus ir ilgo darbo. Čia biografiją bei nuopelnus nupasakosime bendriausiais bruožais. Z. Ivinskis gimė 1908 m. gegužės 25 d. Kuršėnuose. 1925 m.  įstojo į tuometinį Lietuvos universitetą, studijų metu pagrindiniu dalyku pasirinko Lietuvos istoriją. 1929–1932 m. studijavo Vokietijos universitetuose. Disertaciją apgynė būdamas vos 25-erių metų. Grįžęs į Lietuvą, vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto (Lietuvos universitetas pakeitė pavadinimą) Teologijos-filosofijos fakulteto Visuotinės istorijos katedrai, dėstė su istorija susijusius dalykus. 1941 m. tapo VDU Filosofijos fakulteto dekanu (pareigas ėjo iki 1942 m., kai nacių valdžia uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas).

1944 m., kaip ir daugelis inteligentų,  pasitraukė į Vokietiją. 1949–1963 m. Vatikano archyve rinko istorinę medžiagą. 1955–1956 m. buvo Baltų instituto Bonoje vedėjas. 1963–1971 m. dėstė Bonos universitete. Taip pat buvo Lietuvių enciklopedijos Lietuvos istorijos iki 1600 skyriaus redaktorius. 1972 m., minint  Z. Ivinskio mirties metines, „Draugo“ kultūrinis priedas publikavo paties istoriko laišką, parašytą 1970 m. Šį laišką galima vertinti kaip Z. Ivinskio autobiografiją, apimančią paskutinius 20 gyvenimo metų (t.y., veiklas Vakaruose: darbą archyvuose, tekstų enciklopedijoms rengimą, dėstymą Vokietijoje). „Nusibodo i enciklopedijas rašinė­ti“, – laiške atvirai teigė istorikas.[2]

Z. Ivinskis nuo jaunystės buvo visuomeniškai aktyvus, tai nepasikeitė ir emigracijoje. Apie jo visuomenines veiklas išeivijoje straipsnį parengė istorikė dr. Ilona Strumickienė:   Zenono Ivinskio visuomeninė veikla išeivijoje. Soter . – Nr. 30 (2009), p. 169-182

EPAVELDE aptikome šiuos Z. Ivinskio darbus:

Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė / Z. Ivinskis. – 1936

Šv. Kazimieras, 1458-1484 / Zenonas Ivinskis. – 1955

Toliau skaityti „„Mes jį pažįstame kaip istoriką ir visuomenininką“: keli žodžiai apie Zenoną Ivinskį”

Mintys ir atsiminimai apie „Poezijos pavasarį“

Pernai festivalis  „Poezijos pavasaris“, prieštaraudamas savo pavadinimui, įvyko antroje vasaros pusėje. Šiemet jo renginiai taip pat perkelti į vasarą. Tai parodo, kad pandemija – force majeure: nors festivalis sukasi apie poeziją, dideli formos pokyčiai, struktūros „džiazas“ jam nebūdingas. „Poezijos pavasarį“ ilgus dešimtmečius lydi tradicijos: pakilius uždarymus ir atidarymus transliuoja nacionalinė televizija, dvi savaites poetai dalyvauja renginiuose visoje Lietuvoje, teikiami įvairūs prizai, ąžuolo lapų vainiku padabinamas laureatas, išleidžiamas almanachas…

Nuo pradžių, paties pirmojo poezijos pavasario, jį lydėjo ir bohemiška neformalaus bendravimo tarp poetų atmosfera. Tai liudija Violetos Palčinskaitės plunksna (knygoje „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“):

Lyja. Mūsų vilnoniai megztukai kiaurai permirko. Judita[1] jau ėmė drebėti nuo šalčio. […] Pirmas „Poezijos pavasaris“ Lietuvoje. Netrukus už savo eilėraščius bus vainikuojamas Justinas Marcinkevičius, jis, beje, ir tos šventės sumanytojas. Mūsų daug, visas būrys. Šventė prasideda, ir poetai, pakilę nuo šlapių medinių suolų, vienas po kito eina prie mikrofono. […]

Lietus ne tik nesiliauja, bet dar sustiprėja. Staiga Vladas Šimkus, sėdintis greta mūsų, sako:

 – Na, mergaitės, negi taip negerbiate savęs, kad per tokią liūtį eisite skaityti? Ar mes vergai? O jeigu jau eisit, tai nepamirškit prie mikrofono išgręžti rankraščių.

Mums linksma. Kaip smagu maištauti, kai esi jaunas. Todėl, lietui pliaupiant ant galvų ir rankraščių, išgirdusios savo pavardes, mes su Judita prie mikrofono neiname. Tą patį daro ir kurstytojas Vladas Šimkus. Esame patenkinti savo „išdidumu“.

Nebeprisimenu, ar turėjome sekėjų, bet mūsų „išdidumo“ taip niekas ir nepastebėjo, ir net mūsų nepasigedo… Matyt, nebuvome jau tokie reikšmingi, kaip norėjome. Ko gero, nepavyko ir kitas planuojamas maištas, kai į Juditos namus atvykęs Tomas Venclova ragino visus boikotuoti „Poezijos pavasarį“, kuris sutapo su Vinco Mykolaičio-Putino mirtimi…

Nakvojome palapinėse pušyne netoli Pažaislio. Persirengti neturėjome kuo, sausų rūbų nebuvo, todėl susiglaudusios su Judita plepėjome, iš paskutiniųjų bandydamos sušilti ir sulaukti ryto. Aplinkui aidėjo nemiegančių kolegų balsai, šurmuliavo naktinis gyvenimas. Staiga į mūsų palapinę įgriuvo Paulius Širvys su savo plačiu pilku kareivišku apsiaustu, kuris buvo tarsi neatskiriama jo kūno dalis.

 – Mergos, mergos! – šaukė poetas. – Greičiau įsileiskit mane. Mane tuoj užmuš!

Skaityti daugiau: „V. Palčinskaitė atsiminė „Poezijos pavasario“ pradžią: „Staiga į palapinę įgriuvo P. Širvys…“ [ištraukos iš knygos „Paslapties babilonai arba Aš tau siunčiu labų dienų“]. Lrytas.lt, 2019, geg. 22.Prieiga: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2019/05/22/news/v-palcinskaite-atsimine-poezijos-pavasario-pradzia-staiga-i-palapine-igriuvo-p-sirvys–10441421

Toliau skaityti „Mintys ir atsiminimai apie „Poezijos pavasarį“”

Primirštas kalbotyrininkas Kazimieras Jaunius

Kazimieras Jaunius gimė 1848 m. gegužės 18 d. ūkininko šeimoje Lembo kaime (dabartinis Šilalės rajonas). Nuo 1871 m.  mokėsi Kauno kunigų seminarijoje,  kur tuo metu dėstė vyskupas Antanas Baranauskas. Kaip ir Baranauskas, susidomėjo filologija; nors nuomonės išsiskirdavo, vyskupas palaikė klieriką, jo siekį tirti tarmes. 1875 m Jaunius įšventintas į kunigus.  1875–1879 m. studijavo Dvasinėje katalikų akademijoje Peterburge, kur sąlygos mokytis senovės kalbų, domėtis filologija buvo labai palankios (akademijoje dėstė iškilūs to meto profesoriai). Nors sulaukė pasiūlymų likti akademijoje, 1979 m. Jaunius turėjo sugrįžti į Lietuvą, kur buvo paskirtas Kauno katedros vikaru. 1880–1892 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje (įvairius teologijos dalykus, lotynų kalbą, vėliau – ir lietuvių kalbą). Visgi konservatyviam tuometiniam vyskupui kunigo susidomėjimas kalbotyra nepatiko, Jauniui buvo liepta išvykti į kurią nors kaimo parapiją. Tokiomis aplinkybėmis Jaunius priėmė pasiūlymą dirbti Kazanėje.  1898(?)–1906 m. dėstė savo alma mater, Dvasinėje katalikų akademijoje (graikų, lotynų, hebrajų kalbas). XX a. pradžioje Krokuvos universitetas K. Jaunių pakvietė vadovauti naujai steigiamai lietuvių kalbos katedrai, o Kazanės universitetas jam suteikė lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį. Deja, Jaunius sunkiai susirgo, mirė 1908 m. Jo darbus tęsė, palikimą įamžino mokinys Kazimieras Būga. 1991 m. Lembo kaime atstatyta Jaunių šeimos klėtelė. [1]

Nacionalinėje bibliotekoje saugomas Jauniaus archyvas, apie jį 2018 m. mūsų tinklaraštyje papasakojo Rima Dirsytė: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2018/05/07/lietuviu-kalbos-dienai-pamineti-lietuviu-kalbos-tyrinetojai-kuriu-archyvai-saugomi-nacionalines-bibliotekos-retu-knygu-ir-rankrasciu-skyriuje/

Kazimiero Jauniaus darbų rasite Epavelde:

Грамматика литовскaго языка / К. Явнисъ. – 1908-1916. – XXII, [2], VIII, 216, VII, 268 p., 1 portr. lap.

Dvasiškoji iškalba / surašytoji iš kun. d-ro K. Jauniaus išguldinėjimų. – 1909. – 40 p.

Lietuvjų kalbos gramatika / kunigo Kazimiero Jauniaus. – 1911. – VIII, 216 p.

Toliau skaityti „Primirštas kalbotyrininkas Kazimieras Jaunius”

Gegužės 18-oji – Tarptautinė žavėjimosi augalais diena

Parengė Deimantė Žukauskienė

Nuo 2012-ųjų kasmet gegužės 18 dieną minima Tarptautinė žavėjimosi augalais diena. Diena minima įvairiose pasaulio šalyse. Ji skirta pagerbti žemėje augančioms augalų rūšims, kurių mokslininkai suskaičiuoja daugiau nei 250 tūkstančių. Lietuvoje šventę organizuoja botanikos sodai: supažindina visuomenę su augalų rūšimis, siekia parodyti augalų tyrimų svarbą žemės ūkiui, tvariai maisto pramonei, aplinkosaugai, sodininkystei, miškininkystei ir ne maisto produktų pramonės – popieriaus, medienos, chemijos, energetikos ir farmacijos – produkcijai. Epaveldas.lt gausu įdomios archyvinės medžiagos susijusios su įvairiomis augalų rūšimis, augalų auginimu bei puoselėjimu.

Kaip gyvena augmenys? / pagal Lunkevičių ir kitus. – 1901. – 129 p.

Apie botanikos organografijos lietuviškąją terminologiją / d-ras K. Grinius. – 1914. – 15 p.

Želmenija. – 1921-1923

Sąrašas sėklų Lietuvos universiteto Botanikos sodno 1924 m / [prof. dr. C. Regel, Pr. Martynaitis]. – 1923

Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto darbai. T. 11 (1936) : Botanikos skyrius. – 1936

Gydantieji augalai / J. Birzinas. – 1939

Filosofui Stasiui Šalkauskiui – 135 metai

Lietuvos pašto nuotr. / Stasys Šalkauskis

Šiemet sukanka 135-osios filosofo Stasios Šalkauskio gimimo  ir 80-osios jo mirties metinės.

S. Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. Augo ir brendo Šiauliuose. 1911 m. baigė Maskvos universitetą (teisę). Nuo 1911 m. gyveno Samarkande, nuo 1915 m.  – Šveicarijoje, 1915–1920 Fribūro universitete studijavo filosofiją.  1920 m. grįžo į Lietuvą. 1921–1922 m.  dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune, 1922–1940 m. filosofiją, pedagogiką, logiką, estetiką – Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. jis vadinosi Lietuvos universitetu). 1927–1930 m.  buvo Ateitininkų federacijos pirmininkas, sistemino ir aiškino ateitininkų principus ir pareigas. Įkūrė ir 1921–1922 m.  redagavo žurnalą „Romuva“, 1932–1934 m. –  žurnalo „Židinys“ redaktorius.1939–1940 m. – universiteto rektorius. 1940 m.,  SSRS okupavus Lietuvą, atleistas iš rektoriaus ir dėstytojo pareigų.[1]

„Išskirtinė valia, nuoseklumas, logika, sistema, nežiūrint silpnos sveikatos, padėjo tėvui labai daug pasiekti palyginti per labai trumpą laiką“, – 2011 m., minint 125-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines, pabrėžė filosofo sūnus, fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskis.[2]

Toliau skaityti „Filosofui Stasiui Šalkauskiui – 135 metai”

Pranciškus Baltrus Šivickis: aplink pasaulį per 22 metus

Vaizdas iš: https://ucmp.berkeley.edu/cnidaria/C_sivickisi.html

Kas bendro tarp šios medūzos ir JAV lietuvių laikraščio „Draugas“? Pranciškus Baltrus Šivickis! Zoologas kurį laiką dirbo šio laikraščio redaktoriumi, o medūza pavadinta jo garbei (Carybdea sivickisi).

Pranciškus Baltrus Šivickis (1882–1968) gimė Žalakiškių kaime, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Baigęs Šiluvos pradžios mokyklą, mokėsi savarankiškai. 1905 m. aktyviai dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose. Po to jaunam vyrui teko slapstytis nuo caro valdžios, 1906 m. jis emigravo į JAV. Šivickis įsikūrė Čikagoje, kur gyveno jo dėdė. Dirbdamas paprastus darbus, lankė vakarinę mokyklą, susitaupė pinigų studijoms Valparaiso universitete (Indianos valstija), kur mokėsi daug lietuvių (universitete veikė lietuviškos organizacijos, net įvestas lietuvių kalbos kursas). Šivickis šiame universitete įgijo gamtos mokslų bakalauro laipsnį. Vėliau studijavo dar keliuose universitetuose, tuo pačiu metu keisdamas darbus – kurį laiką dirbo „Draugo“ redaktoriumi.

Toliau skaityti „Pranciškus Baltrus Šivickis: aplink pasaulį per 22 metus”