Autoriai apie „Metų knygos rinkimų“ suaugusiųjų kategorijoje nominuotas knygas

Šių metų akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygų suaugusiesiems kategorijoje nominuotos šios knygos:

Alfonsas Andriuškevičius. Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015. Vilnius: Apostrofa, 2020.
Akvilė Kavaliauskaitė. Kūnai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020.
Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Sigitas Parulskis. Dvigubo dugno keleiviai. Vilnius: Alma littera, 2019.
Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Kaip knygas pristato jų autoriai? Kas jiems pasitarnavo kaip įkvėpimo šaltiniai? Galbūt knygose reflektuojamos šiandienos aktualijos? O gal jose atsispindi istorija? Peržvelgėme interviu su rašytojais ir jų pasisakymus viešojoje erdvėje.  

U. Radzevičiūtė („Grožio ir blogio biblioteka“)

Pirmą kartą Walteris [romano personažas] pasirodė knygoje „Baden Badeno nebus“ 2011 metais. Su knyga aš seniai atsisveikinau, o Walterio negalėjau užmiršti. Ir ne tik aš, bet ir skaitytojai, ir vertėjai. Ta sena trumpa Walterio istorija jau yra išversta į anglų, italų ir estų kalbas. Ir vertėjai manęs vis klausė: ar tas personažas tikras? Iš kur aš jį paėmiau?

[Po klausimo apie paraleles tarp šiandienos ir Veimaro respublikos] Aš pradėjau ne ieškodama tinkamos paralelės šiems laikams, o nuo laikmečio, kuriuo Walteris galėjo gyventi. O Veimaro respublikos Berlynas iš tikrųjų panašus į šiuolaikinę Europą, kur aštriai susiduria skirtingos ideologijos, skirtingos programos, kaip žmogus turėtų gyventi, kai technologinis progresas vystosi tokiu greičiu, kad dalis žmonių pradeda jo bijoti ir lieka užribyje, kai laisvė tampa amorali, o centralizuotas chaoso sutvarkymas pasitelkiant naują ideologiją pradeda griauti pasaulį.

[…]

„Grožio ir blogio biblioteka“ – ne istorinė knyga. Šiuo atveju Veimaro respublikos istorija – tai tik trūkinėjantis fonas rafinuoto maniako istorijai. Walterį ir visus kitus pirmojo ir daugumą antrojo plano veikėjų sugalvojau aš. Tikri yra tik trečiojo plano veikėjai. Knygai „Grožio ir blogio biblioteka“ sugalvojau apie dvidešimt žmonių. O tam, kad geriau susipažinčiau su Veimaro laikų Berlynu, atsiverčiau to meto žymių žmonių autobiografijas, skaičiau laiškus, istorikų darbus, žiūrėjau to meto filmus, buvau nuvažiavusi į Berlyno Deutsche Kinemathek.

Iš: Audrius Ožalas, „Undinė Radzevičiūtė: „Dabar mes gyvename tarsi Veimaro respublikos 2.0 versijoje“, 15min, 2020 vas. 14. Prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-dabar-mes-gyvename-tarsi-veimaro-respublikos-2-0-versijoje-286-1276284

Toliau skaityti „Autoriai apie „Metų knygos rinkimų“ suaugusiųjų kategorijoje nominuotas knygas”

DULR organizuotos Užsienio lietuvių studijos

Parengė Arida Riaubienė

Ankstesniuose lituani(sti)kos tinklaraščio puslapiuose rašėme apie įvairias Draugijos užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) akademinio skyriaus veiklos kryptis – ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimą, siekį stebėti užsienio lietuvių spaudą.

 Šiame tekste apžvelgsime tokį pat svarbų akademinio skyriaus veiklos barą – Užsienio lietuvių studijas. Apie šias studijas nemažai rašyta dienraščių „Lietuvos aidas“ ir „XX amžius“ puslapiuose, akademinei visuomenei skirtuose leidiniuose – „Akademikas“, „Studentų dienos“ ir kt.

1936 m. akademinio skyriaus pastangomis buvo suburti tyrėjai, gebantys analizuoti įvairius išeivijos gyvenimo klausimus ir problemas. Užsienio lietuvių studijų atidarymas VDU Didžiojoje salėje įvyko 1936 m. spalio 18 d. minint pagrindinių Šiaurės Amerikos lietuvių organizacijų – Susivienijimo lietuvių Amerikoje ir Lietuvių Romos katalikų susivienijimo Amerikoje 50-ąsias veiklos metines[1]. Renginyje dalyvavo VDU rektorius Mykolas Riomeris, DULR centro valdybos pirmininkas Rapolas Skipitis, įgaliotasis ministras Pietų Amerikai Teodoras Daukantas, muziejininkas numizmatas Aleksandras Mykolas Račkus, profesoriai Kazys Sleževičius ir Stasys Šalkauskis, pedagogas Antanas Kasakaitis, Amerikos lietuvis sportininkas Pranas Lubinas ir kt. Renginį pradėjo DULR akademinio skyriaus pirmininkas A. Peleckas. Jis susirinkusiuosius informavo, kad paskaitas užsienio lietuvių klausimais skaitys 16 lektorių. Kaip pažymėjo spauda, VDU rektorius, sveikindamas jaunimo iniciatyvą, pabrėžė, kad išeivijos klausimas turi būti planingas, įtrauktas į valstybės politinę programą[2].  R. Skipitis ir A. M. Račkus renginio dalyviams priminė minėtų Amerikos lietuvių organizacijų istorijos bruožus, pabrėžė jų indėlį išsaugant lietuvybę. Sportininkas Pr. Lubinas kalbėjo apie priežastis, lemiančias tai, kodėl Amerikos lietuviai nemoka lietuvių kalbos ar moka ją prastai […].  Iškilmėse dalyvavo VDU choras, kuriam dirigavo Konradas Kaveckas, ir Karo muziejaus orkestras. Renginį per radiją transliavo Valstybės radiofonas, kad jo sklaida būtų kuo platesnė, Kauno gatvėse buvo įtaisyti garsiakalbiai[3].

Toliau skaityti „DULR organizuotos Užsienio lietuvių studijos”

Poetai apie poeziją

Šių metų akcijos „Metų knygos rinkimai“ poezijos kategorijoje nominuotos šios knygos: Tomo S. Butkaus „Ežero žemė“ („Vario burnos“), Aido Marčėno „Ir“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), Enrikos Striogaitės „Žmonės“ („Naujasis lankas“), Ievos Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir Rimo Užgirio „Tarp“ („Kauko laiptai“).  Ką poetams reiškia poezija? Peržvelgėme poetų tekstus ir interviu su jais. Visi publikuoti šiemet, 2020 m. 

Enrika Striogaitė

Judesys, detalė, pokalbis ar jo nuotrupa, atviras išsipasakojimas ir sava patirtis bei dar daugelis kitų dalykų – iš viso to yra atsiradę tie eilėraščiai apie žmones. Kad juos parašyčiau, turėjau savotiškai nugyventi jų gyvenimą, nors iš tikrųjų – kiekvieno mūsų gyvenime yra tie žmonės, mes patys esame tie žmonės, nes mes visi vieni su kitais susiję.

Taigi mano „Žmonės” – ir savotiškas maištas. Tai, manau, akivaizdu: mano žmonės – taip pat žmonės ir jiems reikėjo atsirasti „Žmonėse”.

Skaitykite daugiau: https://www.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/vieno-lito-premija-uz-savotiska-maista-952134

Ieva Toleikytė

Nežinau, ar tai poetiška, tačiau būti gamtoje man labai įdomu. Čia susijungia tam tikros kultūrinės asociacijos – viename eilėraštyje rašiau apie šliužus, kurie primena G.Klimto paveikslą. Tai momentas, kai staiga pamatai kelis sluoksnius. Biografiniai kontekstai persikloja su gamtos ir kultūros pasauliais. Tie persiklojimai, susikryžiavimai gali būti poetiški…

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kodel-traku-pilis-nebutinai-svarbesne-uz-geles-prie-jos-pokalbis-su-poete-ieva-toleikyte-286-1356948

Tomas S. Butkus

Esu iš žmonių, kuriems patinka daugiasluoksniškumas ir įvairovė. Kadangi esu architektas, urbanistas, miestą „skaitau“ iš įvairių perspektyvų. Vadinasi, tiek, kiek yra žmonių, tiek yra galimybių tą pačią erdvę interpretuoti. Panašiai ir poezijoje. Šios knygos siekis – pavaizduoti formos, turinio įvairovę.

[…]

Manau, kad šiais laikais poeto balsas yra visiškai marginalizuotas, nors jis ir yra kalbos meistrystės dalis, o kalba – tautinės valstybės fundamentas <…>. Skaitydamas geriausius kūrinius lietuvių kalba – S.Gedos, Vytauto Bložės, Algimanto Mackaus – matau daugiamatę šalies ir visos istorijos perspektyvą nuo tragiškos iki juokingos. Mane apniko jausmas, kad būtent poeto valstybės mes neturime.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/t-s-butkaus-23-metus-rasytoje-knygoje-donbasas-vidiniai-hitleriai-ir-ambicija-pakartoti-s-geda-286-1319446

Aidas Marčėnas

Poezija – kaip žmona. Jei žmogus pasirinko poeziją – galiu tik užjausti. Abu. Jei poezija pasirinko žmogų – ką gi, nieko nepadarysi, matyt, toks likimas, „poetry – first!“

Poetas, kai jau prabyla savo balsu, neprogresuoja ir neregresuoja, tik banguoja – stipriau, silpniau skelbdamas ką privalo, ir tiek. Progresuoja iki savo balsą atranda, regresuoja, jei, pasidavęs madai, tuštybei, garbės ar naudos iliuzijai, tą balsą praranda. Poetas išsipildo, jei visą poeto gyvenimą kurtą eilėraštį ir to eilėraščio kurtą poeto gyvenimą pabaigusi poeto mirtis nepadeda taško… Taškas.

Skaitykite daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1225555/stankevicius-kalbina-marcena-esu-didziojo-buties-klausimo-istiktas-berniukas

Rimas Užgiris

Mano kūryboje istorija pasirodo todėl, kad mano šeima pergyveno XX a. lūžius ir karus. Ne aš pats, žinoma. Bet tai, kad aš esu čia, Lietuvoje, o ne Amerikoje, kad mano tėvai ir vaikai gimė čia, o aš – ten, yra savotiškas egzistencinis iššūkis: kodėl taip yra? Bandau suprasti, kur aš priklausau ir kodėl.

[…]

Kartais bandau rašyti „lietuvišką“ eilėraštį ir galvoju – „Va! Čia bus lietuviškas“, Marius Burokas paima, verčia ir sako: „Nu, čia vis tiek ne lietuviškas… Vis tiek į Lietuvą iš šono žiūrima“. Išeina, kaip išeina.

Skaitykite daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1129179/amerikos-lietuvis-jei-ten-pareiksciau-kad-man-3000-metu-ir-dievas-raso-mano-ranka-buciau-isjuoktas

P.S. Balsuokite už poezijos knygą: http://www.skaitymometai.lt/index.php?4129419854

Balsuoti galima iki 2021 m. vasario 18 d.

„The New York Times“ ir „The Lithuanian Times“

Dabar, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) tebeskaičiuojant prezidento rinkimuose atiduotus balsus, daugelio akys krypsta į didžiuosius JAV laikraščius ir jų svetaines. Vienas iš jų – „The New York Times“ (NYT) .Laikraštis pradėjo eiti 1851 m. XIX a. pab. – XX a. pr., siekdamas aiškiai atsiskirti nuo Niujorko geltonosios spaudos, akcentavo nešališkumą. NYT sugebėjo išnaudoti naujausias technologijas ir išsiskyrė nušviesdamas „Titaniko“ katastrofą 1912 m., Pirmąjį pasaulinį karą ir kitus išskirtinius įvykius. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje laikraštis jau buvo įsitvirtinęs kaip vienas iš pirmaujančių JAV laikraščių.[1] Nuo aštuntojo dešimtmečio, po vadinamųjų Votergeito ir Pentagono popierių skandalų, dienraščiai „The Washington Post“ ir NYT varžėsi JAV žurnalistikos viršūnėse, nustatydami standartus.[2] Laikraščio tiksline auditorija laikomi kultūros bei tarptautinėmis naujienomis besidomintys skaitytojai.[3]  NYT itin gausiai apdovanotas prestižine Pulitzerio premija. [4]

1989–1992 m., Lietuvai ir pasaulio lietuviams itin svarbiais metais,  išsilavinę, veiklūs ir šmaikštūs Niujorko lietuviai skaitė naujienlaiškį „The Lithuanian Times“. Pavadinimu tyčia mėgdžiotas „The New York Times“: siekta užimtiems žmonėms suteikti glaustą informaciją anglų kalba, įpinant truputį humoro. Naujienlaiškio redaktorius dr. Juozas A. Kazlas, JAV lietuvių bendruomenės Manhatano apylinkės pirmininkas, pats sukūrė logotipą su Manhatano dangoraižiais ir Gedimino stulpais, pats sumaketuodavo kiekvieną numerį. Kopijavimą taip pat atlikdavo pats: finansinės korporacijos, kurioje tuomet dirbo, aparatu po darbo valandų arba bičiulio teisininko biure. Padedant žmonai režisierei Rasai Allan Kazlas, sudėdavo kelis šimtus naujienlaiškio kopijų į vokus, priklijuodavo pašto ženklus ir išsiųsdavo. Naujienlaiškis leistas anglų kalba, nes Amerikoje užaugusiems lietuviams skaityti tekstus šia kalba buvo paprasčiau (o J. A. Kazlui – juos parašyti, nes Švedijoje gimęs, JAV užaugęs redaktorius niekad nesimokė lietuviškoje mokykloje).[5]

Redaktoriaus J. A. Kazlo pasakojimą apie „The Lithuanian Times“ (anglų k.) rasite čia: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2020/06/08/the-lithuanian-times/

Toliau skaityti „„The New York Times“ ir „The Lithuanian Times“”

Jadvyga Damušienė: visas mano darbas buvo savosios religijos tvirtumo ir tautinis sąmoningumo, žmogaus savo aplinkoje ir pasaulyje ugdymas

Prieš 105 metus spalio 29 d. Jaroslavlyje (Rusija) gimė Jadvyga Pšibilskytė (nuo 1937 m. gruodžio mėn. – Damušienė) – pedagogė, visuomenininkė, ištikima savo vyro – Adolfo Damušio – bendražygė, mama.

Už labdaringą ir krikščioniškoje dvasioje vykdytą visuomeninę veiklą J. Damušienė buvo apdovanota JAV lietuvių Bendruomenės žymeniu (1982 m.), popiežiaus Jono Pauliaus II medaliu Pro Ecclesia et Pontifice (1985 m.), drauge su vyru dr. A. Damušiu – Katalikų bažnyčios žymeniu (1986 m.), o 2004 m. – Lietuvos prezidento Vytauto Didžiojo ordino medaliu.

Šia proga skelbiame trumpą J. Damušienės autobiografinę apybraižą, kurioje ji pristato savo gyvenimo JAV svarbiausius etapus – Klivlende (1947-1957), Detroite (1957-1983) ir Čikagoje (1983-1997). Šis trumpas tekstas puikiai atsiskleidžia ponios Jadvygos asmens bruožus, kas jai rūpėjo, kuriose srityse ji nepailstamai dirbo.

Nuo atsiradimo Amerikoje, o tai buvo 1947 m. liepos 17 d. Jad[advyga] Damušienė įsijungė į atvykstančių pokarinių pabėgėlių iš Lietuvos globą, maitinimą, pastogės suradimą, ligonių, reikalingų pagalbos, paramą.

Sakysim, atvyksta moteris su dviem mažais vaikais ir sena motina (sergančia). Neturi darbo, reikia priežiūros, rūpinuosi maistu (kun. Angelaičio[1] parama duona). Moteris dviejų vaikų motina gauna nervų sutrikimą, reikia medicininės pagalbos (elektrošokų), vežu autobusu į ligoninę kas 3-čia diena, vaikai su močiute, grįžus randi močiutę apdegintais plaukais ir antakiais, nes sprogo dujos užkuriant plytą (pečių). Duktė ir mama ligonės, reikia vaikus prižiūrėti, rasti pagalbos.

Toliau skaityti „Jadvyga Damušienė: visas mano darbas buvo savosios religijos tvirtumo ir tautinis sąmoningumo, žmogaus savo aplinkoje ir pasaulyje ugdymas”

Vytautas Didysis moksleivių spaudoje

Parengė Rima Dirsytė

Nesuklysime pasakę, kad visų laikų žymiausias Lietuvos valdovas – Vytautas Didysis. Nėra žinoma tiksli valdovo gimimo data, tad jo mirties data – 1430 m. spalio 27 d. – tapo minima diena, o 500-osios mirties metinės (kaip ir neįvykusi karūnacija tų metų rugsėjo 8 d.) – net valstybinio lygio švente. Tam buvo sudarytas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvių paminėjimui organizuoti komitetas, informacija skleidžiama per renginius, spaudą ir radiją. Ši akcija paskatino žmones domėtis savo šalies praeitimi, stiprino tautos istorinę savimonę. Per kelerius metus buvo parašyta nemažai mokslinių darbų, sukurta literatūros ir meno kūrinių, paminklų, valdovo garbei buvo pavadinta daug gatvių, aikščių, mokyklų ir kitų objektų.

Patriotinis judėjimas neaplenkė ir jaunimo. Pažvelkime kaip tai atsispindėjo moksleivių ir jų organizacijų savilaidos spaudoje. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas nemažas tarpukario moksleivių laikraštėlių rinkinys (F135). Bemaž visi laikraštėliai į biblioteką priimti 1940 m. Tais metais spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė apie 10 000 egz. periodinės spaudos rinkinį. Iš jo išskirti rankraštiniai, šapirografuoti ir hektografuoti laikraštėliai perduoti Rankraštynui – per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. 1940 m. gruodį biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų – skautų, ateitininkų, jaunalietuvių, šaulių ir kitų – bei organizacijų archyvus. Kartu buvo priimti ir jų laikraštėliai. Rinkinys pildomas ir toliau.

Pasirinkome keletą 1930 m. išleistų moksleivių laikraštėlių. Štai Lietuvos skautų sąjungos Kražių I-sios „Šarūno” draugovės „Lapinų” skilties leidžiamas  laikraštėlis „Jaunas skautas“ tų metų numeryje išspausdino straipsnelį „Vytautas Didysis“ – jame valdovą vadina genijumi ir teigia, kad dabar „mums reikia kito genijaus, kuris išvaduotų mūs pavergtą Vilnių…‘ (F135-378) – ne mažiau tuo metu visų lietuvių palaikoma idėja.


Laikraštėlio „Mokinių žingsniai“ viršelis, 1930, Nr.1
Toliau skaityti „Vytautas Didysis moksleivių spaudoje”