ateitininkai – Lituani(sti)ka

Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt

Ateitininkai – viena didžiausių ir seniausių lietuviškų katalikiško jaunimo organizacijų, įkurta 1911 m. Pavadinimas pasirinktas nuo 1910 m. Kauno moksleivių katalikų išleisto rankraštinio laikraštėlio „Ateitis“. Ateitininkų šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje! (Omnia Instaurare in Christo!) “, o 1933 m. išspausdintoje Stasio Šalkauskio „Ateitininkų ideologijoje“ galutinai suformuoti ateitininkų principai ir ideologijos esmė.

Į organizaciją priimami mokiniai, studentai, nariais laikomi ir mokslus baigę organizacijos nariai (sendraugiai). 1930 m. Švietimo ministerijai uždraudus moksleivių kuopeles vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose ateitininkai viešai veikė aukštosiose mokyklose. Sovietinių okupacijų laikotarpiu ateitininkų veikla laikyta antivalstybine, organizacija veikė išeivijoje. Lietuvoje ateitininkai atsikūrė 1989 m., į Lietuvą persikėlė ir pati organizacija – Ateitininkų federacija.

Moksleivių ateitininkų sąjunga – bene gausiausia ir plačiausiai išsišakojusi iš visų Ateitininkų federacijos padalinių. Veiklos pradžioje,1912 m., ateitininkų moksleivių buvo apie 250 (studentų – apie 50), 1930 m. ateitininkų moksleivių sąjunga turėjo 27 kuopas (apie 3550 narių), o 1940 m. jie sudarė ketvirtadalį visų Lietuvos moksleivių, viso apie 11 000 narių.[1] Mokyklose dar veikė jaunųjų ateitininkų (7-14 metų amžiaus moksleivių) sąjunga, veiklos pradžioje suorganizuota į kankliečių ar žiediečių kuopeles.

Kaip nusakė patys ateitininkai, jų veiklos tikslai buvo „noras lavintis, savaimingai dirbti, susidaryti vispusišką bei pastovią pasaulėžiūrą <…> įprasti į organizacinį darbą, išmokti viešai reikšti savo mintis ir jas logiškai dėstyti, gilintis į atskiras mokslo ir meno sritis“.[2] Tam tikslui pasitarnavo rankraštinė moksleivių spauda. Kuopų laikraštėliai teikė galimybę moksleiviams mokytis rašyti, redaguoti, taisyti kalbą, maketuoti, naudotis šapirografu, platinti savo spaudą, rinkti aukas, tvarkyti sąskaitas. Iš tų laikraštėlių redaktorių ir bendradarbių išaugo visa eilė talentingų spaudos darbuotojų, laikraštėliai parodo pirmuosius kūrybinius bandymus žmonių, vėliau tapusių žymiais poetais, rašytojais, kultūros veikėjais. Antai Biržų moksleivių ateitininkų „Inkarėlio“ laikraštėlyje buvo spausdinami Bernardo Brazdžionio eilėraščiai. Šiaulių ateitininkų kuopos filosofų–literatų sekcijos laikraštį „Ateities žiedas“ redagavo Kostas Korsakas ir pan.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas didelis rankraštinės savilaidos spaudos rinkinys (F135-Laikraštėlių kolekcija) – 653 pavadinimų 1732 vienetai. Didžiąją jo dalį sudaro tarpukario moksleivių laikraštėliai. Bemaž visi jie į biblioteką pateko prieškarį. 1940 m. pabaigoje biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų ir organizacijų archyvus. Neabejotina, kad kartu buvo priimti ir įvairiaisiais būdais spausdinti laikraštėliai. 1941 m. spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė 10 000 egzempliorių periodinės spaudos rinkinį. Tenka apgailestauti, kad pokario metais didelė jo dalis buvo sunaikinta. Dabar iš esamo laikraštėlių rinkinio per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. Fondas pildomas ir dabar. Keletas laikraštėlių saugoma pavienių asmenų (Zenono Ivinskio, Vytauto Steponaičio) fonduose. Rinkinio didelis trūkumas – komplektų fragmentiškumas. Dažniausiai išlikę tik pavieniai numeriai.

Inkaras (F135-345) – ankstyviausias rinkinyje saugomas laikraštėlis

Toliau skaityti

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis“

Parengė Juozas Polikaitis

*Petras Plumpa, Juozas Polikaitis, Vidas Abraitis 1999 m. Akimirka iš ateitininkų atkūrimo Lietuvoje 10-čio konferencijos. Nuotrauka iš LNB ADDSC.*

Norint kalbėti apie „Ateities“ žurnalo leidimą ar perkėlimą, reikia pažvelgti į ateitininkiją iš istorinės perspektyvos, kodėl tokio žurnalo arba leidinio reikėjo. Peržvelgus ateitininkijos ir „Ateities“ istorinius puslapius bus aiškiau, kodėl šio leidinio perkėlimas į Lietuvą buvo tinkamu laiku, logiškas ir būtinas.

„Ateities“ pradžia nusako laikotarpį (epochą) sąmoningos ir organizuotos lietuviško jaunimo ir inteligentijos kovos už pilnutinės katalikybės išlaikymą ir krikščioniškosios dvasios klestėjimą Lietuvoje. Apie „Ateitį“ susiformavo gilios dvasios, idealistinis, giliai tikintis ir tautai ištikimas ateitininkiškas sąjūdis. Jis didele dalimi išugdė Lietuvai katalikišką, gaivia kūrybine dvasia pasireiškusią inteligentiją. Todėl nenuostabu, kad ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje (1989 m.) suvažiavimo metu, kardinolas Vincentas Sladkevičius ragino atkurtąją ateitininkiją būti antruoju dvasiniu Lietuvos atgimimu.

Šiais metais švenčiame 110 metų sukaktį nuo lietuvių katalikų studentų Liuvene susivienijimo, o kitais metais minėsime 110 metų sukaktį nuo pirmojo „Ateities“ numerio pasirodymo. Todėl nuo to laiko ir vadinamės ateitininkais.

Pradžia

Nuo 1909 m. „Lietuvos žinios“ leido priedą „Aušrinę“, skirtą „pažangiesiems ir pirmeiviams moksleiviams“. Studentas Pranas Dovydaitis parašė straipsnį į „Aušrinę“, pavadintą „Tikėjimo elementai žmogaus gyvenime“. „Aušrinės“ redakcija jį priėmė, bet įspėjo, kad ateityje nepasižada tokios tematikos tekstus talpinti žurnalo puslapiuose. Tapo aišku, kad „Aušrinei“ katalikiškos idėjos nepriimtinos. P. Dovydaitis, neradęs vietos „Aušrinėje“, kreipėsi į „Draugijos“ žurnalo redaktorių Adomą Jakštą-Dambrauską. Pastarasis kartu su 1911 m. vasario mėn. „Draugijos“ 50-tu numeriu išleido priedą „Ateitis“. Naujasis priedas, tuo metu turėjo atlaikyti skaudžius marksistinio socializmo ir laisvamanybės smūgius Lietuvos jaunimo dvasiai ir skatinti visus į katalikiškos Lietuvos kūrimą.

*Pirmasis „Ateities“ numeris (1911, nr.1)*

1919 m. „Ateities“ leidybą perėmė leisti Moksleivių ateitininkų sąjunga (MAS). Klausimas – kodėl MAS? Priežastis visai paprasta. Iki Palangos reorganizacinės konferencijos, vykusios 1927 m., ateitininkai dar nebuvo persiorganizavę į Ateitininkų federacinę organizacinę struktūrą su trimis sąjungomis, todėl iki 1927 m. MAS buvo atsakinga už „Ateities“ leidimą.

Reorganizacinėje konferencijoje buvo įsteigta spaudos administratoriaus institucija, kuri veikė autonomiškai, tačiau Vyriausioji Ateitininkų federacijos (AF) valdyba tvirtino metines sąmatas ir apyskaitas. Tuo metu „Ateitis“ buvo skiriama vyresniesiems moksleiviams, todėl žurnale didesnę dalį turinio užpildė patys moksleiviai.

Žurnalas be pertraukos ėjo iki 1940 m. birželio mėn., kada bolševikai uždraudė ateitininkijos veiklą ir uždarė „Ateitį“. Vokiečių okupacijos metu, rezistencinio sąjūdžio žmonės buvo nutarę leisti nelegalią „Ateitį“, bet antroji Sovietų Sąjungos okupacija 1944 m. vasarą šio plano įgyvendinimą sutrukdė.

Toliau skaityti

Chemikas, kuris rašo apie literatūrą

Kaip galėtume pristatyti išeivijos profesorių Kęstutį Keblį? Tai chemikas, išgarsėjęs kaip literatūros kritikas, žurnalo „Ateitis“ bendradarbis, Lituanistikos instituto Čikagoje literatūros skyriaus vedėjas, ateitininkas ir skautas. Profesorius griauna stereotipą, jog „tiksliukas“ negali būti gabus literatūrai ir atvirkščiai. Kęstutis Keblys – netradicinis lietuvių literatūros kritikas. Literatūros analizės neparemtos mokslinėmis teorijomis, metodologijomis, tačiau visada objektyvios, įdomios, gyvos. „Kritiškas ir atviras kritikai. Nemeilikaujantis, bet malonus. Pripratęs prie amerikietiško gyvenimo būdo, bet kasmet keletui mėnesių sugrįžtantis į Lietuvą“, – taip rašoma apie išeivijos mokslininką.

2011 m. Lietuvių išeivijos institutas išleido Kęstučio Keblio literatūros kritikos straipsnių rinktinę, kurią galima rasti ir Lituanikos skaitykloje.

„Knygoje „Smulki kritikos rasa“ skelbiami išeivijos literatūros kritiko Kęstučio Keblio tekstai, rašyti per daugiau nei penkiasdešimt metų, išbarstyti išeivijos ir Lietuvos periodikoje. Tai įvairaus žanro tekstai – akademinės studijos, recenzijos, proginiai straipsniai, juose dominuoja išeivijos literatūros tematika ir problematika. K. Keblio literatūros kritika išsiskiria vertinimų taiklumu, objektyvumu, šmaikštumu, literatūrinių kontekstų paralelėmis“.

Kviečiame skaityti!

Dovana 95-mečiui – nauja knyga

Naujausios prof. Pikūno knygos viršelis.

Sausio 7 dieną 95-erių metų sulaukęs psichologas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius Justinas Pikūnas (gimė 1921 m. Miroslave) džiaugiasi ne tik gražia sukaktimi, bet ir nauja knyga – 2014 metų vasarą Ateities leidybos centro išleistu straipsnių rinkiniu „Nuo vardo iki imuniteto“.

Prof. Pikūno vardas gerai žinomas Šiaurės Amerikos lietuviams, ypač JAV ir Kanadoje leidžiamų periodinių leidinių – dienraščio „Draugas“ ir savaitraščio „Tėviškės žiburiai“ – skaitytojams. Šalia daugybės akademinių knygų ir publikacijų, autorius lietuviškoje spaudoje paskelbtuose straipsniuose rašė ne tik psichologinės, fizinės ir dorovinės sveikatos temomis, jis neliko abejingas ir socialiniams bei visuomeniniams skauduliams.

Nauja prof. Pikūno knyga nurodo į dar jaunystėje autoriaus užsibrėžtą siekį – savo profesinėmis žiniomis pasidalinti su kitais. Filosofijos mokslų daktaras, psichologas ir Detroito universiteto profesorius emeritas temas dėsto paprastai, neapsunkindamas skaitytojo nereikalinga teorija, moksline, sunkiai suprantama ir pernelyg detalia informacija. Toliau skaityti „Dovana 95-mečiui – nauja knyga”