Dalia Cidzikaitė – Puslapis 4

„Gud lak, grinori“: pirmieji lietuvio mėnesiai Amerikoje

– Neatrodo taip jau grynas, pilkas ar biednas, o vis tiek grinorium visi vadins, kol prasigyvens.
– Taigi, – pritarė jai tetulė, – ir apsirėdęs gražiai.

Žodį grinorius, matyti, jiedvi išvedė iš „gryno, pliko, neturtingo“. Bet aš taip atrodyti, rodos, negalėjau, nes vilkėjau trumpu paltuku, papuoštu „baronėlio“ apykakle, ir avėjau naujais pusbačiais, kuriuos nusipirkau Eitkūnuose.

– Gudbai, – mosavo ranka šeimininkei mano tetulė.
– Gudbai, misele, gudbai[1], – mosavo ranka šeimininkė mudviem abiem. – Gud lak grinoriui,[2] – pridėjo.

Ėjome per pačią Waterburio lietuvių naujokyno širdį. Galėjo būti apie 4 val. popiet, tai žmonių šaligatvyje buvo reta. Vis dėlto mano tetulė susitiko vieną kitą pažįstamą. Jie buvo gražiai apsirengę, ir tuo labai skyrėsi nuo Lietuvos žmonių. Skyrėsi jie ir savo kalba, kuri man buvo nauja ir nesuprantama.

Taip savo pirmuosius mėnesius Voterberio mieste, Amerikoje, aprašė pirmosios JAV lietuvių emigracijos bangos atstovas (dar žinomų „grynorių“ pavadinimu) nuo Eitkūnų dr. Algirdas Margeris [tikr. vardas Konstantinas Šeštokas – D. C.] 1956 m. Čikagoje išleistoje knygoje Amerikos lietuviai ir angliškųjų skolinių žodynas. Knyga prasideda trumpu autoriaus pasakojimu „Pirmieji mėnesiai Amerikoje“, kuriuo siekta ne tiek parodyti iš Lietuvos į kitą šalį atvykusiojo džiaugsmus ir vargus, kiek pailiustruoti lietuvių emigracijos pirmosios bangos atstovų kalbą, kuri autoriui buvo ir nauja, ir nesuprantama. Todėl A. Margerio pasakojime ypač gausu angliškų skolinių. Vieni jų nesunkiai atpažįstami, kaip antai, rič (angl. rich – turtingas), karas (angl. car – automobilis), senvičius (angl. sandwich – sumuštinis), elekšinai (angl. elections – rinkimai), seifas (angl. safe – seifas, nedeganti spinta pinigams ar kitokioms vertybėms laikyti), kiti – sunkiau, pavyzdžiui, trubelis (angl. trouble – nemalonumas, bėda), dobal (angl. double – dvigubas), faitas (angl. fight – muštynės), liukė (angl. luck – sėkmė, laimė), šaur bet (angl. shower bath – dušas) ir kt.

Toliau skaityti

Rašytoją Kristiną Dryžą į Lietuvą sugrįžti traukia jos gamta ir žaluma

Parengė Dalia Cidzikaitė

K. Dryža Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 2019 m.

Australijos lietuvė Kristina Dryža verslo ir vadybos pasaulyje labiau žinoma kaip viena įtakingiausių pasaulio futurologių ir verslo konsultančių, dirbusi su tokiomis kompanijomis kaip „Virgin Group“, „Microsoft“, „British Sky Broadcating“, o ne kaip rašytoja. Pasak jos, daugelis žmonių iki šiol nežino, kad ji yra ir 2014 metais išėjusio romano „Grace and the Wind“ („Greisė ir Vėjas“) autorė. Iki šiol Lietuvoje lankiusis tik kaip privatus asmuo, šių metų gegužę surengtame Pirmajame pasaulio lietuvių rašytojų kongrese K. Dryža dalyvavo kaip rašytoja. Pakalbinome ją apie rašytojo amatą, pirmąją knygą ir būsimus kūrybinius planus.

– Kaip tapote rašytoja?

– Dar būdama paauglė mėgau rašyti. Daugiausia rašiau dienoraštį, kurį slėpiau nuo smalsių tėvų akių. Nelabai mėgau rašto darbus mokykloje ar esė užduotis universitete. Nemėgau rašyti, norėdama pasirodyti, ką nors įrodyti ar parodyti, t. y., nedariau to dėl rezultatų. Man kur kas labiau patiko rašyti kalėdinius pačios kurtus atvirukus ir gimtadienio sveikinimus draugams bei dalytis savo kelionių užsienyje įspūdžiais atvirlaiškiuose dar tais priešinternetiniais laikais, kai atvirlaiškiai buvo madingi.

– Save laikote Australijos rašytoja, lietuvių kilmės rašytoja ar tiesiog rašytoja? O gal toks įsivardijimas priklauso nuo aplinkybių?

– Aš taip ilgai buvau žinoma kaip futurologė, kad praėjo nemažai laiko, kol pradėjau save vadinti rašytoja. Daugelis žmonių iki šiol nežino, jog esu rašytoja, todėl dauguma mane kalbinančių žurnalistų man vis užduoda klausimus apie būsimas tendencijas versle. Jiems ateitis įdomesnė tema! Visada save laikiau lietuve. Lankiau lietuvišką šeštadieninę mokyklą Adelaidėje, kur mokiausi lietuvių kalbos, tradicinių lietuvių liaudies šokių ir dainų, dalyvavau skautų ir sporto organizacijose.

Toliau skaityti

Ratai ir raštai: Matas Šalčius

Pastaraisiais metais dr. Dalia Cidzikaitė, dalyvavusi tarptautiniame projekte „Migration in Art and Sciences“, tyrinėjo Nacionalinėje bibliotekoje saugomą keliautojo Mato Šalčiaus archyvą. Pasak jos, šis labai įvairus ir įdomus dokumentų rinkinys turi daug dėmesio vertų šakų bei atšakų. Tyrėjos nuomone, M. Šalčius buvo be galo verslus, lankstus, bendraujantis žmogus, rimtai žiūrintis į savo keliones ir turintis daugybę pareigų (įvairių organizacijų atstovas, daugelio laikraščių korespondentas…). Keliones M. Šalčius išnaudodavo ne tik savo, bet ir Lietuvos naudai. Dalios pasakojimas vaizdo įraše prasideda nuo 2.46 min.

Migracija svetainėje „Europeana Collections“: https://www.europeana.eu/portal/lt/collections/migration

Naujausiame OIKOS numeryje – Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų publikacijos

Naujausiame Vytauto didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto leidžiamo žurnalo OIKOS, skirto lietuvių migracijos ir diasporos studijoms, numeryje (2019, Nr. 1/27) rasite trijų Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimo departamento darbuotojų publikacijas. Vyr. metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė rašo apie Kanadoje angliškai kūrusią pirmosios lietuvių emigracinės bangos Kanadoje rašytoją Magdaleną Raškevičiūtę-Eggleston, jos kūrybinį bei archyvinį palikimą. Žurnalo recenzijų skyriuje rasite vyr. metodininkės-tyrėjos dr. Ilonos Strumickienės recenziją apie praėjusiais metais išleistą Artūro Grickevičiaus monografiją „Užsienio lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis OFM: tarnystės Bažnyčiai ir Tėvynei kelias“ (Kaunas, 2018) ir vyr. metodininkės-tyrėjos dr. Inos Ėmužienės straipsnį „Trijų Baltijos šalių bendrystės pėdsakai BATUN’o veikloje“ apie JAV estės Sirje Okas Ainso parašytą knygą „The Story of BATUN – Baltic Appeal to the United Nations (1966-1991)“ (US, 2018).

Naujausią (ir senesnius) OIKOS numerius galima nemokamai skaityti internete adresu: https://www.vdu.lt/cris/handle/20.500.12259/32272

Langas į Kanados lietuvių kulinarinį paveldą ir… skrandį

Parengė dr. Dalia Cidzikaitė

Kultūros antropologai tvirtina, o gyvenimas tai įrodo kasdien, kad iš gimtosios šalies atsivežti valgių receptai bene ilgiausiai užsilieka diasporos savimonėje, jos tradicijose ir papročiuose. Žiūrėk, jau kelinta lietuvių karta gyvena svetur, ji ne tik nekalba, bet ir nesupranta savo protėvių kalbos, be to, ir vardai jų tokie, kad nežinodamas lietuviais tikrai nepavadinsi, užtat diasporos lietuvaičiai mielai sėda prie lietuviškų valgių stalo, prašo mamų, tetų ar močiučių pagaminti mėgstamą lietuvišką patiekalą ir neretai ima ir užsuka į lietuvišką parduotuvę nusipirkti maisto, taip gerai (at)pažįstamo nuo mažų dienų.

Išeivijoje lietuvių kulinarinius papročius puoselėjo moterys, būtent jų plunksnai priklauso bene visos svetur parašytos lietuviškų valgių knygos. Šių metų pradžioje į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką iš Kanados atkeliavusi knyga Treasures of Lithuanian Cooking („Lietuviško valgio gaminimo lobiai“) yra puiki proga pažvelgti į Šiaurės Amerikoje gyvenančių lietuvių išsaugotą kulinarinį paveldą ir jo ypatybes.

Knygos autorės – seserys Sakalaitės: Virginija Sakalas Mikėnas ir Ramūnė Sakalas Jonaitis (buvusi Kanados lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburiai“ redaktorė) – įžangoje primena jau stereotipu (ir savotišku mitu) tapusį lietuvių vaišingumą. Pasak jų, vaišingumas yra tokia gili lietuvių tradicija, jog noras dalytis su kitais yra tapęs antrąja lietuvių prigimtimi. Ir nors autorės pabrėžia, kad lietuviška virtuvė daug kuo primena kitų rytų europiečių ir skandinavų virtuves, jų nuomone, lietuviški receptai pasižymi išskirtinumu.

Jau šeštą kartą išleista knyga (paskutinis leidimas pasirodė 2015 metais) skirta jaunesnei Kanados lietuvių kartai ir nelietuviams – dukroms ir virtuvės nevengiantiems sūnums, kurie gal ir neprisimena visų lietuvių kalbos gramatikos taisyklių, bet tikrai puikiai prisimena močiutės pagamintus valgius.

Knyga savo išvaizda labai primena JAV veikėjos Juzės Daužvardienės sudarytą ir 1955 metais išleistą knygą Popular Lithuanian Recipes („Populiarūs lietuviški receptai“), kurią dienraštis „Draugas“ reklamavo tokiais žodžiais: „Tai nepaprasta knyga. Virš 200 receptų grynai lietuviškų valgių gaminimui anglų kalboje. Ponia Daužvardienė, kuri dažnai pasakodavo apie lietuviškus valgius per Chicagos radijo ir televizijos stotis, surinko pačius įdomiausius lietuviškų valgių receptus ir DRAUGAS juos išleido labai parankioje formoje. Pirmą kartą tokia knyga pasirodo knygų rinkoje.“ Daužvardienės knyga buvo tokia populiari, kad išėjo net devyni jos leidimai!

Toliau skaityti

„Pasaulio lietuvių žinios“ pasakoja apie renginius Valstybingumo erdvėje

LRT Plius „Pasaulio lietuvių žinios“ pasakoja apie renginius Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje. Nuo sausio 7 d. čia eksponuojama „Lietuvių chartija“, dar žinoma kaip „Lietuvių charta“. 1949 m. birželio 14 d. Augsburge (Vokietija) Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) išleistas leidinys padėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės pagrindus. Kišeninio dydžio leidinį, telpantį į palto kišenę, pasklaidė, jo reikšmę aptarė Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė. Sausio 9 d. Valstybingumo erdvėje visi norintieji galėjo susipažinti ir su iškilaus Katalikų Bažnyčios ir užsienio lietuvių veikėjo – vysk. Pauliaus Antano Baltakio OFM – darbais Bažnyčiai ir Tėvynei. Pristatyta dr. Artūro Grickevičiaus monografija „Užsienio lietuvių vyskupas Paulius A. Baltakis OFM: tarnystės Bažnyčiai ir Tėvynei kelias“.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013710266/pasaulio-lietuviu-zinios-2019-01-13#wowzaplaystart=120000&wowzaplayduration=1243000