Parengė Vytautas Smilgevičius
2014 m. pasirodžiusios knygos Zagare. Litvaks and Lithuanians Confront The Past (Žagarė. Litvakai ir lietuviai susiduria su praeitimi) autorė Sara Manobla – litvakė, užaugusi Jungtinėje Karalystėje. Susidomėjimas giminės šaknimis atvedė ją į Lietuvą, į Žagarę. Šiame mieste nuo XVI amžiaus klestėjo žydų bendruomenė: po 1941 m. iš jos teliko keletas žmonių. Čia autorė apsisprendė „padėti miestui susitaikyti su praeitimi, pastatyti tiltus tarp kultūrų, susidraugauti, skatinti pagarbą nepamirštant istorijos“. Tą ji veikė, padedama draugų iš Izraelio ir Lietuvos, tiesdama tiltus, bandydama suvokti situaciją. Organizavo labdarą ir lankė pusiau apleistas žydų kapines. Dalyvavo miesto šventėse ir susitiko su paskutiniu likusiu Žagarės žydu. Kartu su lietuviais džiaugėsi Lietuvos pažanga ir uždavė sunkių klausimų dėl žydų genocido.
Knygą išskiria šiltas autorės požiūris į Lietuvą ir susitaikymo su praeitimi paieška. S. Manobla – ne kaltintoja ir ne advokatė. Jai rūpi atsakymai, žmonių požiūris; rūpi, kad 1941-ųjų tragedija niekada nepasikartotų. Autorės tekstuose matome Lietuvos piliečių galeriją – nuo paskutinio Žagarės žydo iki prezidento Valdo Adamkaus.
Šiandien Izraelyje gyvenančio rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus knygos yra išverstos į 13 pasaulio kalbų, o bendras parduotų knygų egzempliorių kiekis siekia pusantro milijono. G. Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas. 1929-aisiais gimęs žydų siuvėjo šeimoje netoli Kauno, Antrąjį pasaulinį karą jis praleido Kazachstane. Vėliau grįžo į Lietuvą, nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Iš viso G. Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą nuo XVIII a. iki mūsų dienų.
„Jei bent kiek įsivaizduojate, kokio brangaus akmens sau ieškote, jį tikrai rasite Izraelio deimantų centre. Auksarankiai meistrai jums išpjaus tokią deimanto formą, kokios tik įgeisite: drugelio, širdies, arklio galvos ar net atkartojančią mylimosios veido kontūrą. O gal norite deimantais inkrustuoti savo akinius, diržo sagtį, telefono aparatą ar net revolverį? Deimantų centro darbuotojams tai nesukels jokių problemų“.
Lodo miestą žino kiekvienas izraelietis, bet tikrai ne kiekvienas yra užsukęs į šį miestą. Lode aidi šūviai, siautėja nusikalstamos grupuotės, o alkoholizmas, narkotikai – seniai negyjančios miesto žaizdos. Į atskirus kvartalus pasidaliję žydai, arabai, etiopai, beduinai gyvena tarsi karo lauke. Tačiau Rutha Lande Wasserman išeivių iš Lietuvos duktė tiki, kad šis miestas gali būti patraukli vieta gyventi. Rutha metė stulbinamą politinę karjerą (dvejus metus dirbo Izraelio Sh. Pereso patarėja užsienio politikos klausimais) ir persikėlė į Lodą. 