Žyma: poezija

Paribio kūryba

IšminčiausDovanosPačioje birželio pabaigoje Nacionalinę biblioteką pasiekė dvi naujos knygos, išleistos Sankt Peterburge: šiemet išėjusi knyga  „Пограничье как духовный опыт: Чеслав Милош — Иосиф Бродский — Томас Венцлова“ ir 2015 m. pasirodžiusi rusų poetės Natalijos Gorbanevskajos eilėraščių rinktinė. Abi knygas Nacionalinei bibliotekai padovanojo Tomas Venclova, į Lituanistikos tyrimų skyrių užsukęs po birželio 27-29 d. Vilniuje įvykusio poezijos forumo „Vilniaus kryžkelės“.

Czesławas Miłoszas, Josifas Brodskis ir T. Venclova dažnai pavadinami poetų triumviratu. 2015 m. spalio 17-18 d. Sankt Peterburge buvo surengta tarptautinė konferencija „Пограничье как духовный опыт: Чеслав Милош — Иосиф Бродский — Томас Венцлова“. Šioje konferencijoje buvo pristatyta 2015 m. Sankt Peterburge pasirodžiusi T. Venclovos publicistikos rinktinė „Пограничье : публицистика разных лет“ (du egzempliorius, taip pat padovanotus paties autoriaus, saugome Nacionalinėje bibliotekoje). Konferencijoje pranešimą apie Cz. Miłoszo  ir T. Venclovos intelektualinį dialogą apie Vilnių („Без раздела: Диалог Чеслава Милоша и Tомаса Венцловы о Вильнюсе“) perskaitė literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas.

Į rinktinę sudėtų eilėraščių autorė Natalija Gorbanevskaja (1936-2013) žinoma ne tik kaip ir poetė ir vertėja: ji buvo aktyvi disidentinio judėjimo dalyvė, pogrindinio leidinio „Einamųjų įvykių kronika“ („Хроника текущих событий“) redaktorė. Dalyvavo 1968 m. rugpjūčio 25-ąją įvykusioje garsioje demonstracijoje Maskvos Raudonojoje aikštėje prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją; vėliau buvo suimta ir pateko į psichiatrinę ligoninę. 1975 m. N. Gorbanevskaja emigravo ir gyveno Paryžiuje. T. Venclovą ir N. Gorbanevskają siejo ilgametė bičiulystė, prasidėjusi prieš abiem emigruojant į Vakarus: disidentai susitikdavo Maskvoje, Tartu ir Vilniuje.

Knygos „Пограничье как духовный опыт“ tekstas Lenkijos instituto puslapyje:

http://polinst.ru/files/upload/3854936Materialy_konferencii.pdf

Apie poeziją ir poetus

 

Gegužės antrojoje pusėje tradiciškai vyks didžiausias Lietuvoje literatūros renginys – „Poezijos pavasaris“. Ką šiuolaikiniams lietuvių poetams reiškia poezija? Minčių apie poezijos  vaidmenį paieškojome kūrėjų duotuose interviu.

 

poezijos-paukšte

Vladas Braziūnas

„Man poezija yra ta, kurią nujaučiu tokią esant. Kurią pats sau poezija ir pavadinu. Kuri laimingo atsitiktinumo dėka nepraėjo pro ausis, many suskambo. Kitam šitaip kita, kitokia. Pasitaiko, kad jo ir mano pasirinkimas sutampa. Retai. Bet vis tiek smagu.“

>>

Jurgita Jasponytė

„Man atrodo, jog visi tekstai ateina iš vidinio jausmo intensyvumo. Nesvarbu ar tai liūdesys ar džiaugsmas, tai neprivalo būti nei didelė kančia. Svarbu pats intensyvumas. Tekstai yra tai, kas nesutelpa manyje, kas yra šiek tiek daugiau.“

>>

Vainius Bakas

„Poezijai reikia žmogaus, to adresato, abonento, kuris kažkur, kitame laido gale, klausosi tavo žodžių. Poezijai reikia, kad kas nors atsilieptų, kai skambina, kad pakeltų ragelį, kad pakeltų… tai, ką vienam būtų sunku pakelti.“

>>

Donaldas Kajokas

„Šiuo metu man artimiausias toks apibrėžimas: poezija – tai energetikos paėmimas, patalpinimas žodžiuose ir tokių sąlygų sudarymas, kad kitas žmogus, prisijungęs prie tų žodžių, pajustų tą pačią energetiką.“

>>

Aidas Marčėnas

„Rašydamas poeziją, tu visų pirma susiduri su asmenybės problema – su žmogaus demonais ir angelais, kurie jį lydi visą gyvenimą. Tokia yra šio gyvenimo dramaturgija. Pirmame veiksme žodį „poetas“ ištardavau ir kaip pasiteisinimą – „esu poetas, galiu sau tą ir tą leisti“. Antrąjį veiksmą praleidau bufete. Trečiame veiksme galvoju kitaip. Anksčiau ar vėliau supranti, kad būti poetu ir yra būti žmogumi, nors į žmogiškąjį lygmenį tave galbūt iškelia ne tavo gyvenimas, o tavo kūryba.“

>>

Balandžio 23-ioji – poeto Henriko Radausko gimimo metinės

1910 m. balandžio 23 d. gimė poetas Henrikas Radauskas.

Radauskas mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių ir vokiečių kalbą bei literatūrą, po to dirbo radiofone, Švietimo ministerijoje, leidykloje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV. Ten ilgą laiką dirbo fizinį darbą, kol gavo vietą Kongreso bibliotekoje Vašingtone ir galėjo daugiau bendrauti su bičiuliu Alfonsu Nyka-Niliūnu, taip pat dirbusiu Kongreso bibliotekoje. Išeivijoje pasirodė Radausko eilėraščių rinkiniai „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), „Žaibai ir vėjai“ (1965) „Eilėraščiai (1965–1970)“ (1978).

PAVASARIS

„Dangus sudarė foną lapų,

Iš kairės: K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas. Baltimorė, 1951 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtuali paroda, skirta A. Nykai-Niliūnui.
Iš kairės: K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas. Baltimorė, 1951 m.
Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos A. Nykai-Niliūnui. 

Žiedų, ir paukščių, ir šakų,

Ir parke vėjas krūmą kvapų

Pagavęs purtė už plaukų“

Ir saulė buvo kaip poetų

Garbė: ugninga ir sena, –

Turiu rašyt, kad ji spindėtų,

Kai jau seniai užges diena.

H. Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950

Mintis kaip uola. Poetė Lidija Šimkutė

Lidija Šimkutė su japonų poetu Koichi Yakushigawa Druskininkuose, 2014 m.
Lidija Šimkutė su japonų poetu, knygos „Mintis ir uola“ vertėju Koichi Yakushigawa Druskininkuose, 2014 m.

„Atskirta nuo gimtosios žemės, ji lengvai galėjo nusigręžti nuo savo šaknų. Anaiptol taip neįvyko: subrendusi ji pasirinko tobulinti savąją lietuvių kalbą, domėjosi lietuvių literatūra ir tautosaka“, – 2008 m. sakė vienas žymiausių šiandienos rašytojų, Nobelio premijos laureatas John Maxwell Coetzee, kalbėdamas apie poetę Lidiją Šimkutę per jos eilėraščių knygos „Mintis ir uola / Thought and rock“ pristatymą Adelaidėje, Pietų Australijos rašytojų centre.

Pirmasis knygos leidimas išėjo 2008 m.
Pirmasis knygos leidimas išėjo lietuvių ir anglų kalbomis, 2008 m.

 

 

L. Šimkutė rašo lietuvių ir anglų kalbomis. Jos eilėraščiai lakoniški, paveikti kelių kultūrų – tradicinės lietuvių, Vakarų ir Tolimųjų Rytų. „Kartais be žodžių galima išreikšti daug daugiau“, – yra sakiusi L. Šimkutė. Tolimųjų Rytų meną primena ir minimalistinės  Viačeslavo Jevdokimovo-Karmalitos iliustracijos „Mintyje ir uoloje“ .

2014 m. ši L. Šimkutės knyga išleista Japonijoje. Japoniškajame leidime kūriniai publikuojami anglų ir japonų kalbomis.  Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas pačios autorės padovanotas knygos egzempliorius su autografu. Toliau skaityti „Mintis kaip uola. Poetė Lidija Šimkutė”

Česlovui Milošui atminti

Česlovas Milošas 1911 m. birželio 30 d. - 2004 m. rugpjūčio 14 d.
Česlovas Milošas
1911 m. birželio 30 d. –
2004 m. rugpjūčio 14 d.

Niekad tavęs, mieste

Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškalbų,
Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.

Berklis, 1963

Vertė Rolandas Rastauskas

Nauja knyga, skirta Česlovo Milošo kūrybai

img275Stankowska, Agata. „Żeby nie widzieć oczu zapatrzonych w nic“ : o twórczości Czesława Miłosza. – Poznań : Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 2013.

Knyga skirta Česlovo Milošo – klasiko, realisto, antimodernisto  kūrybai. Autoriaus manymu, Č. Milošo kūryba kupina antinomijos, metafizinių vingių ir prieštarų. Pabrėžiama gnosticizmo tematika jo brandaus periodo darbuose. Tai vienas iš tų rašytojų, kuris kalba apie darnų žmogaus santykį su erdve, kurioje jis gyvena. Tai kūrėjas, sugebėjęs žvelgti plačiau ir giliau tiek į istoriją, tiek ir į modernius laikus.

V. Filipovič