Šį rudenį Ispanijoje pasirodė lietuvių poezijos vertimų į ispanų kalbą antologija „Sinfonía de primavera“ („Pavasario simfonija“), kurią sudarė, jos tekstus išvertė Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto dėstytoja doc. Carmen Caro Dugo. Sudarant antologiją vertėją konsultavo, knygos įvadą parašė Lietuvių literatūros katedros dėstytoja Brigita Speičytė. Miela Carmen, dėkojame už nuostabią dovaną Nacionalinei bibliotekai!
Poetų, kurių eilės įtrauktos į antologiją, sąrašas: Maironis, Kazys Binkis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis, Henrikas Radauskas, Kazys Bradūnas, Bronius Krivickas, Alfonas Nyka-Nyliūnas, Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis, Jonas Mekas, Birutė Pūkelevičiūtė, Liūnė Sutema, Algimantas Mackus, Janina Degutytė, Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas P. Bložė, Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis.
Ruduo – tinkamiausias sezonas poezijai. Šį kartą Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia Valstybingumo erdvėje susitikti su šiemet „Metų knygos rinkimuose“ nominuotų geriausių poezijos knygų autoriais. Lapkričio 12 d. 18 val. vyksiančiame renginyje dalyvaus Vaiva Grainytė, Jurgita Jasponytė, Vytautas Kaziela, Giedrė Kazlauskaitė ir Alvydas Šlepikas. Renginį ves literatūros tyrinėtoja ir kritikė dr. Donata Mitaitė. Bus galima įsigyti visų penkių autorių nominuotų knygų. Visą šiųmetiniuose „Metų knygos rinkimuose“ nominuotų lietuvių autorių knygų sąrašą rasite čia>>
Už labiausiai patikusią knygą balsuoti galima iki 2020 m. vasario 14 d. vienu iš trijų būdų: interneto svetainėje (iš vieno įrenginio balsuoti galima ne daugiau kaip penkis kartus), el. paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, 01504 Vilnius.
„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“, – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik keturiasdešimt metų Niujorke gyvenanti poetė Anna Halberstadt. 2017 m. pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: LRS leidykla), A. Halberstadt kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: LLTI).
Dažnai minite, kad turėjote nuostabią
literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal
galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?
Roza
atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė Salomeikoje (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar
suprantu, kad ji buvo jauna, trisdešimt šešerių metų, moteris, tačiau tada
atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su
akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų
lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo
vidutiniškumo. Jos parašytas puikus pažymys pakylėdavo – kaip tą kartą,
kai ji prieš visą klasę perskaitė mano rašinį apie mano tėvo studijų laikų
bičiulį, šviesaus atminimo Zigmuntą Balevičių. Tačiau kitąkart ji parašydavo ką
nors triuškinančio – tarkime, „cukruotas vanduo“ po sakiniu rašinyje. Ji įkūrė
rusų literatūros būrelį, kai man buvo keturiolika, mano bendraklasė Aldona
Murauskaitė taip pat jam priklausė. Skaitėme Mandelštamo, Cvetajevos,
Achmatovos, Pasternako ir kitų didžių poetų kūrybą. Jų darbai sovietmečiu
beveik nebuvo publikuoti, o išleistieji prieš revoliuciją juodojoje rinkoje
kainavo nepaprastai daug.
Vienas
iš mūsų svečių buvo jaunas disidentas, aukštas šviesiaplaukis vyriškis su juoda
berete, – Tomas Venclova. Jis kalbėjo mums, kad puikiausi Sidabro amžiaus
poetai nemirė sava mirtimi lovose, o pražuvo GULAG’e, nusižudė ar mirė nuo bado arba
depresijos. Jis taip pat pasakė šį tą, kas privertė mane išsižioti iš
nuostabos: kad literatūros nebuvo, kol Pasternakas neprisėdo ir neparašė
„Daktaro Živagos“. (Knyga buvo apdovanota Nobelio premija, tačiau sovietų
valdžia privertė Pasternaką premijos atsisakyti.) Ne per seniausiai priminiau
Tomui tą jo kalbą, o jis atsakė: „Ar aš tikrai tai sakiau?“.
Po kurio laiko mūsų klubą panaikino, o Rozai buvo uždrausta dirbti mokyklose dėl antisovietinio jos veiklų pobūdžio. Aš ir toliau pas ją lankydavausi, kai jau studijavau psichologiją Maskvos universitete ir vėliau, iki pat mano išvykimo iš Sovietų Sąjungos. Sykį jai pasiskundžiau, kad negaliu rasti darbo, nors baigiau patį prestižiškiausią universitetą šalyje ir dar retą profesiją. Žinoma, dėl vadinamojo penktojo paragrafo sovietiniame pase – tautybės. Roza, kurios šeima iškentė Stalino valymus, atsakė man: „Žmonės dažnai kaltina aplinkybes dėl gyvenimo nesėkmių, tačiau aplinkybės dažniausiai nėra palankios. Prašau, nesakyk man, kad ieškai darbo, kol neieškai jo kiekvieną dieną!“ Ir aš pradėjau ieškoti.
Šios dvi strofos – iš Mariaus Buroko eilėraščio „Bibliotekininkė“, publikuoto rinkinyje „Švaraus buvimo“(Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Gruodžio 4 d. akcijos „Metų knygos rinkimai“ susitikimą su poetais M. Buroku ir Tomu Petruliu vesianti literatūros kritikė Virginija Cibarauskė pavadinimą „Švaraus buvimo“ sieja su rašymu kaip apsivalymu: „Išpažintinius „Švaraus buvimo“ eilėraščių elementus atpažino anksčiau apie knygą rašę kritikai bei kritikės. Kitas kritikos akcentuojamas aspektas – iki šiol lietuvių poezijoje gana retos tėvystės, atsakomybės už santuoką ir apskritai santykius su aplinkiniais temos.“ [1]
„Eilėraščiai yra lyg ir maža būties pergalė prieš buitį, jie išsaugo laiką, išplėšia jį iš kasdienybės. O ir tos kasdienės valandos yra vienintelės, nepakartojamos“, – teigė poetė Judita Vaičiūnaitė (1937–2001), kuriai šiandien būtų sukakę 80 metų.
Vaičiūnaitė gimė Kaune, pshichiatrijos profesoriaus Viktoro Vaičiūno ir medicinos sesers Adelės Selenytės šeimoje. Su dvejais metais vyresne seserimi Dalia visą gyvenimą ją siejo dvasinis ryšys. „Tu – mano antrasis sparnas“ – rašė apie ją Judita. Humanistinės vertybės ir dukrų lavinimas buvo šeimos prioritetai, prie jų prisidėjo ir tėvo broliai kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnai, garsūs tarpukario Lietuvos kultūros žmonės, nuo 1945 m. mirus tėvui globoję dukras ir našlę. 1954–1959 m. Vaičiūnaitė studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Kurso draugai buvo poetas Tomas Venclova, Aušra Sluckaitė (poetė, Rašytojų sąjungos konsultantė, vėliau – režisieriaus Jono Jurašo žmona), artimi bičiuliai – vertėjas Virgilijus Čepaitis, poetas Marcelijus Martinaitis, J. Vaičiūnaitės knygas iliustravęs grafikas Rimtautas Gibavičius, poetas Sigitas Geda.
Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.
Už jo – kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas.
Už jo – Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas.
Grįžau čia mirusi, į savo dangų įtikėjus.
Į šitą miestą ūkanoj – į prigesintą, drėgną
jo bokštų spindesį, į šiltą išganingą lietų
grįžau.
Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę
vėl parvežė.
Ir prisikėliau, žemės prisilietus.
