Mėnuo: 2018 gegužės

Marijai ir Motinai

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė

Gegužės mėnuo, sodrus čiulbančių paukščių klegesio, žydinčių medžių ir pjaunamos žolės kvapų, nuo seno yra siejamas su Švč. Mergelės Marijos vardu, jos garbei skiriamomis gegužinėmis pamaldomis. Tarpukariu pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį pradėta švęsti ir Motinos diena. Šiemet Lietuva mini Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metus. 

Trakų Dievo Motinos paveikslas – pirmasis atvaizdas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), vainikuotas popiežiaus atsiųstomis karūnomis. Iki LDK valstybingumo praradimo paveikslas garsėjo daugybe stebuklų, buvo gausiai lankomas žmonių ir nuoširdžiai garbinamas. XIX a. jo garbė akivaizdžiai prigeso. Artėjant Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo karūnacijos 300 metų jubiliejui, atgijo ir atvaizdo reikšmė. Šis paveikslas pripažintas ne tik Lietuvos tikinčiųjų, bet ir visos Lietuvos istorijos paminklu, menančiu Didžiojo kunigaikščio Vytauto pamaldumą Marijai, Lietuvos valstybingumo raidą, bažnytinės dailės tradicijas ir piligrimystės ištakas.

Pamaldumo Švč. Mergelei Marijai Lietuvoje vingius iliustruoja ir paroda Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skaitykloje. Joje – būdingiausi XIX a. vid. – XX a. vid. Švč. Mergelės Marijos atvaizdai iš bibliografo ir kolekcininko Vytauto Steponaičio (1893–1957) religinių paveikslėlių rinkinio, saugomo Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Tai „abrozdėliai“ su Šiluvos Dievo Motinos, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos, Žemaičių Kalvarijos Marijos, Pažaislyje esančios Meilingosios Dievo Motinos paveikslais. Atskiras stendas skirtas XIX a. populiariems Marijos Nepaliaujamos Pagalbos ir Gerosios Patarėjos bei Nekalčiausios Marijos Širdies paveikslams. Pristatomoje kolekcijoje nėra nė vieno paveikslėlio, skirto Trakų Dievo Motinai, todėl eksponuojami naujausi Vilniaus arkivyskupijos ir Bažnytinio paveldo muziejaus išleisti atvirukai su šiuo atvaizdu. Be Švč. Mergelės Marijos parodoje pamatysime piemenaitę Bernadetą Subiru (Bernadette Soubirous), kuriai Lurdo apylinkėse apsireiškė Marija, patvirtindama Nekaltojo Prasidėjimo tiesą. Taip pat šv. Dominyką ir šv. Kotryną Sienietę – jiems Dievo Motina davė rožių vainiku vadintą maldos karoliukų vėrinį, ir karmelitą šv. Simoną Stoką, vizijos metu suvokusį dvasinę vienuolių aprangos elemento – škaplieriaus – reikšmę. Parodos stendus papildo maldų tekstai, nurašyti nuo nugarinės paveikslėlių pusės (kalba ir rašmenys nekoreguoti) ir XVII a. maldyne prancūzų kalba „Heures nouvelles dedièes a Madame la Dauphine“ (saugoma Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje R.XVII:B.425) rasti augalėliai ir šių metų gegužę Neries pakrantę papuošę žolynai.

Parodą parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė ir Jokūbas Zovė, o knygoje džiovintus augalus surado Milda Kvizikevičiūtė

Apie kūrybingus būdus būti lietuviu išeivijoje

Šiemet JAV Lietuvių Bendruomenės  vykdoma programa jaunimui „Lietuvių išeivijos stažuotė“ (LISS) mini dešimtmetį. Sukakties proga Dalia Cidzikaitė pakalbino praėjusiais metais stažuotę Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje atlikusią Amerikos lietuvę, ispanų kalbos ir literatūros studentę Gabrielę Gedo.

Paklausta apie netikėtus atradimus, Gabrielė prisimena: „Buvo malonu matyti, kad bibliotekoje yra mano senelio (politologo Thomo Remeikio, –  aut.) knygų ir kad jo idėjos turi savo vietą Lietuvos intelektualiniame pasaulyje. Netikėtai suradau vieną iš jo redaguotų knygų, išverstą į ispanų kalbą. Tai buvo maloni staigmena.“

Anot merginos, universitete puoselėti lietuviškumą sunku, nors kartais jis išnyrąs visai netikėtai: „Kartą skaičiau straipsnį apie pasakas, jame buvo paminėtos ir lietuviškos pasakos. Kai palyginti lengvai išmokau vokiečių kalbos linksnius, supratau, kad taip nutiko dėl to, kad moku lietuvių kalbą. Antra vertus, manau, galima ugdyti lietuviškumą Amerikoje. Esu dalyvavusi šokių grupėse ir skautuose, kartais dalyvauju Lietuvos ambasados JAV renginiuose. Manau, kad lietuviai draugai, bendravimas su jais, jų vestuvių šventimas ir pan. toliau stiprina tą ryšį. <…> Labai verta keliauti į Lietuvą ir taip palaikyti ryšį, tačiau taip pat manau, kad jei nėra įmanoma važiuoti į Lietuvą, yra daug kūrybingų būdų būti lietuviu išeivijoje.“

Visą interviu rasite naujausiame žurnalo „Pasaulio lietuvis“ numeryje (2018 gegužė 5/567).

 

Gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo diena

Parengė Rima Dirsytė 

1918 m. vasario 16-osios aktas skelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos Valstybė. Toliau akte buvo rašoma: „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Tačiau 1918 m. pradžioje Lietuvą dar valdė vokiečiai, iki 1920 m. vyko nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija, todėl Steigiamasis Seimas buvo sušauktas tik 1920 m.

F4-216 Gabrielės Petkevičaitės-Bitės laiškelis Salomėjai Nėriai

Peržiūrėję Seimo narių sąrašą, randame tris pavardes asmenų, kurių archyvai saugomi Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Pirmiausia paminėsime vyriausiąją Steigiamojo Seimo narę ir pirmąją Seimo „spikerę“ Gabrielę Petkevičaitę-Bitę (1861–1943). Į Steigiamąjį Seimą  ji  buvo išrinkta  V-ojoje (Panevėžio) rinkimų apygardoje,  priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) frakcijai, tačiau Seime posėdžiavo neilgai –  1920 m. rugsėjo 15 d. mandato atsisakė. Priminsime, kad G. Petkevičaitė-Bitė buvo  judėjimo už moterų teises pradininkė, iki gyvenimo pabaigos dalyvavusi moterų organizacijų veikloje.  Ją taip pat žinome ir kaip rašytoją bei publicistę – ji parašė apysakų  ir apsakymų, romaną  „Ad astra“ (1933 m.), atsiminimų, paskelbė publicistikos ir kritikos straipsnių to meto spaudoje. Kaip tik ši jos veikla ir atsispindi archyvo dokumentuose – čia saugomi jos kelių straipsnių juodraščiai ar jų fragmentai, taip pat keletas laiškų. Archyvas (F41) labai nedidelis, vos 9 saugojimo vienetai, rankraščiai į biblioteką priimti, spėjama, apie 1947-1949 m. Sudėtingas laikmetis lėmė, kad G. Petkevičaitės-Bitės  rankraštinis palikimas išblaškytas po įvairias Lietuvos kultūros paveldo saugyklas – jo yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekose, Maironio lietuvių literatūros bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Dar reikėtų paminėti kituose Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomą G. Petkevičaitės-Bitės susirašinėjimą su Agne Ambraziejūte–Steponaitiene (10 laiškų pastarosios rengiamo lietuvių moterų biografijų rinkinio rengimo reikalais), Žemaite, Felicija Bortkevičiene, Salomėja Nėrimi bei nemažai kitų asmenų dokumentų, kuriuose minima G. Petkevičaitė-Bitė, aptariama jos kūryba, darbas Panevėžio gimnazijoje, rūpinamasi materialine parama jai  ir kt. Toliau skaityti „Gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo diena”

Sveikiname Rimą Dirsytę!

Gegužės 7 d. įvyko pirmoji virtuali visuotinė lietuvių kalbos viktorina. Šias kalbos varžytuves, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną surengė Lietuvių kalbos draugija. Viktorinos užduotys internete buvo prieinamos visą parą Lietuvos laiku. Dalyviams reikėjo atsakyti į 25 klausimus. Iš viso viktorinoje dalyvavo 1239 asmenys. Paskelbtas 28 nugalėtojų, be klaidų atsakiusių į visus klausimus, sąrašas. Tarp nugalėtojų – ir mūsų kolegė Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Rima Dirsytė. Sveikiname ir didžiuojamės!

Dvitomio „Buvusios Kražių kolegijos 1803 m. knygų sąrašas“ pristatymas

1616 m. Kražiuose buvo įsteigta jėzuitų kolegija, greitai tapusi visos Žemaitijos mokslo ir kultūros centru. Beveik nuo pat mokyklos įsteigimo atsirado ir biblioteka, kurios pagrindą sudarė Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio ir kitų dvasininkų dovanotos knygos. Iki pat 1773 m. – jėzuitų vienuolijos veiklos sustabdymo – Kražių kolegijos biblioteka buvo nuolat pildoma ir tapo viena gausiausių bei turtingiausių jėzuitų kolegijų bibliotekų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Deja, uždarius kolegiją knygos buvo išblaškytos po įvairias Lietuvos ir užsienio bibliotekas, daug jų negrįžtamai pražuvo.

Vienas pagrindinių Kražių kolegijos bibliotekos istorijos šaltinių yra 1803 m. knygų sąrašas, kuriame surašytos 1773 m. panaikintos kolegijos knygos. Šis sąrašas iki šiol buvo tik rankraštyje, o dabar tapo 2 tomų katalogu. Jame ne tik pateikiama rankraščio transkripcija, bet ir nustatyta, kiek Kražių kolegijos knygų išliko Lietuvos ir užsienio bibliotekose, atskleistos kitos įdomios bibliotekos ir knygų istorijos.

Renginyje dalyvaus kalatogo sudarytojas dr. Darius Antanavičius ir dr. Živilė Nedzinskaitė.

Knygą Buvusios Kražių kolegijos 1803 m. knygų sąrašas išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, finansavo Lietuvos mokslo taryba.

 

Psichologiškai subtili poezija, kuri kalba milijonams žmonių

„Amžiaus poetas“, – taip kovo mėnesį, prieš Londono knygų mugę,  Tomą Venclovą pristatė Didžiosios Britanijos žurnalas „The Spectator“. „Pirmoji knyga, kurią Tomas Venclova perskaitė anglų kalba, buvo „1984-ieji“. Nebloga kalbinė pradžia, jeigu turėsime omenyje jo vėlesnę karjerą. Vakaruose Venclova žinomas menkiau už savo bičiulius Josifą Brodskį ir  Czesławą Miłoszą, bet jis –  tarytum jų baltiškas ekvivalentas: disidentas poetas, turintis tarptautinį svorį, didelę dalį savo gimtosios šalies sovietinės okupacijos metų praleidęs egzilyje, Jungtinėse Valstijose“, – tekste apie T. Venclovą rašo žymus žurnalistas, literatūros kritikas Samas Leithas. Nežymiai sutrumpinta publikacijos versija (žurnale publikuojamas Ellen Hinsey atliktas eilėraščio „Bulvare prie rotušės“ vertimas) prieinama „The Spectator“ internetiniame puslapyje >>

„The Spectator“ pas mus, į Lituanistikos skyrių, atkeliavo siuntoje nuo T. Venclovos, su kitu žurnalu – „Modern poetry in traslation“ (2018, No. 1), kuriame pristatomi trys Baltijos šalių poetai: T. Venclova, latvis Kārlis Vērdiņš (g. 1979) , estė Maarja Kangro (g. 1973). Kaip ir T. Venclova, abu pastarieji kūrėjai yra socialiai angažuotos asmenybės: literatūrologas Vērdiņš tyrinėja lytiškumo ir queer klausimus latvių kultūroje, Kangro pabrėžia savo feministinę poziciją.  Londono knygų mugės kontekste estė pastebėjo, kad dabar madinga jos šalį pristatyti kaip egzotizmą: anot jos, žmonės tikisi, kad visi, kilę iš šio regiono, rašys apie sovietmečio traumas ir mojuos nacionalinėmis vėliavomis.  „Bet mes esame modernaus pasaulio procesų dalis ir rašome apie tai“, –  teigė Kangro[1].

Kalbant apie Baltijos šalių poezijos vertimus anglosaksiškame pasaulyje, būtina pasakyti bent kelis žodžius apie patį žurnalą „Modern poetry in traslation“. Jį 1965 m. Londone įkūrė žymūs poetai Tedas Hughesas ir Danielis Weissbortas; nuo pirmojo numerio leidinyje publikavo Rytų Europos poetų eilėraščius. Rytų Europą du bendraminčiai matė kaip regioną, atsidūrusį kataklizmų centre, todėl gimdantį aukštesnio lygio poeziją: psichologiškai subtilią, tačiau kalbančią milijonams žmonių. Kukliai išleistame pirmajame numeryje, kurį galima apžiūrėti čia, publikavo būtent šio regiono poetų ir izraeliečio Yehudos Amichai kūrybą. Pirmajame numeryje keturis eilėraščių vertimus paskelbė ir Czesławas Miłoszas. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje žurnalas augo ir keitėsi, tačiau, kelių vertėjų dėka, išsaugojo dėmesį Rytų Europos poezijos vertimams.

Baltijos šalių poezijos vertimai į anglų kalbą svarbūs ir pačių Baltijos šalių skaitytojams : kadangi prastai mokame vieni kitų kalbas, o anglų kalba ir mūsų regione įsitvirtina kaip lingua franca, šie vertimai padeda pažinti kaimyninių, istoriškai ir kultūriškai artimiausių valstybių šiuolaikinę poeziją.

[1] https://www.publishersweekly.com/pw/by-topic/international/international-book-news/article/76421-publishing-in-the-baltic-region-2018-maarja-kangro-estonian-and-european-feminist.html