Romano ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė
Žinau,
kad ten žolynais sruvo kraujas, o vėsios ąžuolynų ir pušynų laukymės tapo
kapais. Laukai, miškai irupės regėjo karus ir jų
siaubą, pakylėjimą ir neviltį, mirtį ir prisikėlimą, Lietuvos kunigaikščius
ir kryžiuočių riterius, partizanus ir žydus, nacių gestapą ir Stalino NKVD.
Šioje šmėklų lankomoje žemėje, kurioje krito šešių kartų kariai, dar
galima rasti sagų nuo jų uniformų.
Simonas Schama. KRAŠTOVAIZDIS IR ATMINTIS
Toms šešioms kartoms
PIRMA DALIS
PIRMAS SKYRIUS
Ties Europos viduriu driekiasi neaiški riba, kurios padėtis pastaraisiais
dešimtmečiais nuolat kito. Dabar jos tolimoje rytų pusėje plyti teritorija,
kurioje alus ir viešbučiai pigesni nei vakaruose, todėl jauni vyrai būriais
traukia ten lėbauti, toli nuo savo žmonų ir draugių. Nesusipratimai,
nusižengimai, kartais net nusikaltimai, nutikę į rytus nuo šios ribos,
paprasčiausiai nesiskaito.
Atsiminimai. Ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas
SENA SKOLA 1963–1993
Kad
kiauras dienas nekiurksočiau prie knygų, motina nupirko man pianiną.
Pianinas reiškė, jog pagaliau ji bent iš dalies atgavo per karą
prarastą gyvenimą. Pianinas simbolizavo kultūrą ir laimėjimus, ir jos
jauniausias sūnus turėjo įkūnyti susigrąžintą sėkmę. Juolab kad
darbininkų apgyventoje mūsų gatvėje Vestono priemiestyje daugiau niekas
neturėjo pianino.
Nors nebuvau apdovanotas muzikiniu talentu, pianinas padėjo man
atsikeršyti daug vyresniems broliams, kai tarp mūsų kildavo nesutarimų.
Nepaprastai mėgau per televiziją žiūrėti kino filmus, ypač
senuosius, ir net banalius serialus, kuriuos kadaise, prieš karą, rodė kino
teatruose. Sekmadienio popietę, grįžę iš bažnyčios, mes visi mėgaudavomės
laisve iki pat vakaro, o tada uoliai kibdavom ruošti pirmadieniui užduotų
namų darbų. Popiet per televizorių rodydavo serialus ir kino filmus – po du,
vieną po kito, – tačiau per kanalą „Wide World of Sports“, mano apmaudui,
tuo pat metu transliavo sporto laidas.
Mano vyresni ir stipresni broliai bet kurios sporto šakos varžybas
galėjo žiūrėti nepaliaujamai. Manęs visai nepiktino beisbolo ir futbolo
rungtynės, mes visi mėgome ledo ritulį, tačiau jie žiūrėdavo bet ką –
nuo vandens slidžių sporto ir šuolių su kartimis iki motociklų lenktynių.
Netvėriau pykčiu, kad dėl kažkokių nesuprantamų sporto šakų, kurias net
sportu sunku pavadinti, negaliu žiūrėti filmų. Taigi siekiau keršto.
Romano ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas
MOKOMĖS VAIKŠČIOTI TIESIAI
Stanislovas – čia, Kanadoje, pasivadinęs Stanu – buvo dipukas, kaip ir
mano tėvas, kaip ir mes visi, tačiau išvietė užpakalinėje mūsų kiemo
pusėje prajuokino net jį. Ne pati išvietė, nors toks pastatas buvo
vienintelis visame priemiestyje, dygstančiame tarp senų sodų, o krūvelė
keturkampių laikraščio skiaučių, kurių, tėvo paliepimu, tvarkingai
priplėšėme ir padėjome šalia tupyklos.
– Koks gi tu fucking DP! – kvatojosi Stanas iš tėvo, susiėmęs
rankomis už šonų, tarytum peliukas Mikis iš animacinio filmuko. Stanas
keikdavosi tik angliškai, nes keiksmai šia kalba jo ausiai skambėjo nekaltai.
Tėvas nuėjo į krautuvę ir nupirko du ritinėlius tualetinio popieriaus.
Pusę metų jie stovėjo tik kaip dekoracija, lyg dvynukės gėlių vazos. Šiuo
ir kitais Stano patarimais įvairiais klausimais svetimoje šalyje tėvas
pasikliovė. O štai vietinių pamokymais jokiu būdu negalėjai kliautis.
– Kvailys visuomet yra pavojingas, – sakė man tėvas. – O svetimtautis
kvailys dar pavojingesnis. Kaip žinoti, ar jis idiotas, ar tik svetimtautis?
1919-ųjų liepos 15-ąją, patį vidurvasarį, Nemeikščiuose, Utenos apskrityje, gimė Alfonsas Čipkus, dabar geriau žinomas kaip lietuvių literatūros klasikas Alfonsas Nyka-Niliūnas.
Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės pavardę Lietuvoje žino visi, kurie pastaruosius 10 metų bent truputį domėjosi literatūros naujienomis. Vilniaus knygų mugėje susitikimai su autore sutraukia minias, prie tetralogijos „Silva rerum“ dalių bibliotekose nusidriekdavo neįprastai ilgos eilės. K. Sabaliauskaitės kūrybos gerbėjai jau laukia rugpjūtį išeisiančio romano „Petro imperatorė“, kuriame pasakojama apie lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą. Vis dėlto Lietuvos viešojoje erdvėje primirštama, kad istorinių romanų autorė jau senokai gyvena toli nuo buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.
Šie metai Seimo paskelbti Pasaulio lietuvių metais, pavasarį Vilniuje įvyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Jūs nuo 2002 m. gyvenate Londone. Ar save laikote diasporos lietuve?
Ne. Ir kiti, matyt, „diasporos lietuve“ manęs nelaiko, nes jokių kvietimų į pasaulio lietuvių renginius ar šį rašytojų suvažiavimą nesu sulaukusi. Arba nesu valdžios numylėtinė, arba priežastis paprasta – nė kiek nesu atitrūkusi nuo Lietuvos: ir mano visa kūryba ir Lietuvai ir apie Lietuvą, ir į kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą esu įaugusi. Kur nedalyvauju – tai kažkokiuose išeivių lietuvių klubuose, bet tai nėra kažkoks sąmoningas ignoravimas: tiesiog su žmonėmis bendrauju dėl jų savybių, o ne tautybių.
„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“, – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik keturiasdešimt metų Niujorke gyvenanti poetė Anna Halberstadt. 2017 m. pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: LRS leidykla), A. Halberstadt kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: LLTI).
Dažnai minite, kad turėjote nuostabią
literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal
galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?
Roza
atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė Salomeikoje (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar
suprantu, kad ji buvo jauna, trisdešimt šešerių metų, moteris, tačiau tada
atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su
akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų
lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo
vidutiniškumo. Jos parašytas puikus pažymys pakylėdavo – kaip tą kartą,
kai ji prieš visą klasę perskaitė mano rašinį apie mano tėvo studijų laikų
bičiulį, šviesaus atminimo Zigmuntą Balevičių. Tačiau kitąkart ji parašydavo ką
nors triuškinančio – tarkime, „cukruotas vanduo“ po sakiniu rašinyje. Ji įkūrė
rusų literatūros būrelį, kai man buvo keturiolika, mano bendraklasė Aldona
Murauskaitė taip pat jam priklausė. Skaitėme Mandelštamo, Cvetajevos,
Achmatovos, Pasternako ir kitų didžių poetų kūrybą. Jų darbai sovietmečiu
beveik nebuvo publikuoti, o išleistieji prieš revoliuciją juodojoje rinkoje
kainavo nepaprastai daug.
Vienas
iš mūsų svečių buvo jaunas disidentas, aukštas šviesiaplaukis vyriškis su juoda
berete, – Tomas Venclova. Jis kalbėjo mums, kad puikiausi Sidabro amžiaus
poetai nemirė sava mirtimi lovose, o pražuvo GULAG’e, nusižudė ar mirė nuo bado arba
depresijos. Jis taip pat pasakė šį tą, kas privertė mane išsižioti iš
nuostabos: kad literatūros nebuvo, kol Pasternakas neprisėdo ir neparašė
„Daktaro Živagos“. (Knyga buvo apdovanota Nobelio premija, tačiau sovietų
valdžia privertė Pasternaką premijos atsisakyti.) Ne per seniausiai priminiau
Tomui tą jo kalbą, o jis atsakė: „Ar aš tikrai tai sakiau?“.
Po kurio laiko mūsų klubą panaikino, o Rozai buvo uždrausta dirbti mokyklose dėl antisovietinio jos veiklų pobūdžio. Aš ir toliau pas ją lankydavausi, kai jau studijavau psichologiją Maskvos universitete ir vėliau, iki pat mano išvykimo iš Sovietų Sąjungos. Sykį jai pasiskundžiau, kad negaliu rasti darbo, nors baigiau patį prestižiškiausią universitetą šalyje ir dar retą profesiją. Žinoma, dėl vadinamojo penktojo paragrafo sovietiniame pase – tautybės. Roza, kurios šeima iškentė Stalino valymus, atsakė man: „Žmonės dažnai kaltina aplinkybes dėl gyvenimo nesėkmių, tačiau aplinkybės dažniausiai nėra palankios. Prašau, nesakyk man, kad ieškai darbo, kol neieškai jo kiekvieną dieną!“ Ir aš pradėjau ieškoti.