Antanas Šileika. POGRINDIS

Romano ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė

Žinau, kad ten žolynais sruvo kraujas, o vėsios ąžuolynų ir pušynų laukymės tapo kapais. Laukai, miškai ir upės regėjo karus ir jų siaubą, pakylėjimą ir neviltį, mirtį ir prisikėlimą, Lietuvos kunigaikščius ir kryžiuočių riterius, partizanus ir žydus, nacių gestapą ir Stalino NKVD. Šioje šmėklų lankomoje žemėje, kurioje krito šešių kartų kariai, dar galima rasti sagų nuo jų uniformų.

Simonas Schama. KRAŠTOVAIZDIS IR ATMINTIS


Toms šešioms kartoms


PIRMA DALIS

PIRMAS SKYRIUS

Ties Europos viduriu driekiasi neaiški riba, kurios padėtis pastaraisiais dešimtmečiais nuolat kito. Dabar jos tolimoje rytų pusėje plyti teritorija, kurioje alus ir viešbučiai pigesni nei vakaruose, todėl jauni vyrai būriais traukia ten lėbauti, toli nuo savo žmonų ir draugių. Nesusipratimai, nusižengimai, kartais net nusikaltimai, nutikę į rytus nuo šios ribos, paprasčiausiai nesiskaito.

Toliau skaityti „Antanas Šileika. POGRINDIS“

Antanas Šileika. BASAKOJIS BINGO PRANEŠĖJAS

Atsiminimai. Ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

SENA SKOLA 1963–1993

Kad kiauras dienas nekiurksočiau prie knygų, motina nupirko man pianiną.

Pianinas reiškė, jog pagaliau ji bent iš dalies atgavo per karą prarastą gyvenimą. Pianinas simbolizavo kultūrą ir laimėjimus, ir jos jauniausias sūnus turėjo įkūnyti susigrąžintą sėkmę. Juolab kad darbininkų apgyventoje mūsų gatvėje Vestono priemiestyje daugiau niekas neturėjo pianino.

Nors nebuvau apdovanotas muzikiniu talentu, pianinas padėjo man atsikeršyti daug vyresniems broliams, kai tarp mūsų kildavo nesutarimų.

Nepaprastai mėgau per televiziją žiūrėti kino filmus, ypač senuosius, ir net banalius serialus, kuriuos kadaise, prieš karą, rodė kino teatruose. Sekmadienio popietę, grįžę iš bažnyčios, mes visi mėgaudavomės laisve iki pat vakaro, o tada uoliai kibdavom ruošti pirmadieniui užduotų namų darbų. Popiet per televizorių rodydavo serialus ir kino filmus – po du, vieną po kito, – tačiau per kanalą „Wide World of Sports“, mano apmaudui, tuo pat metu transliavo sporto laidas.

Mano vyresni ir stipresni broliai bet kurios sporto šakos varžybas galėjo žiūrėti nepaliaujamai. Manęs visai nepiktino beisbolo ir futbolo rungtynės, mes visi mėgome ledo ritulį, tačiau jie žiūrėdavo bet ką – nuo vandens slidžių sporto ir šuolių su kartimis iki motociklų lenktynių. Netvėriau pykčiu, kad dėl kažkokių nesuprantamų sporto šakų, kurias net sportu sunku pavadinti, negaliu žiūrėti filmų. Taigi siekiau keršto.

– Kodėl groji pianinu?

– Praktikuojuosi.

Toliau skaityti „Antanas Šileika. BASAKOJIS BINGO PRANEŠĖJAS“

Antanas Šileika. PIRKINIAI IŠSIMOKĖTINAI

Romano ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

MOKOMĖS VAIKŠČIOTI TIESIAI

Stanislovas – čia, Kanadoje, pasivadinęs Stanu – buvo dipukas, kaip ir mano tėvas, kaip ir mes visi, tačiau išvietė užpakalinėje mūsų kiemo pusėje prajuokino net jį. Ne pati išvietė, nors toks pastatas buvo vienintelis visame priemiestyje, dygstančiame tarp senų sodų, o krūvelė keturkampių laikraščio skiaučių, kurių, tėvo paliepimu, tvarkingai priplėšėme ir padėjome šalia tupyklos.

– Koks gi tu fucking DP! – kvatojosi Stanas iš tėvo, susiėmęs rankomis už šonų, tarytum peliukas Mikis iš animacinio filmuko. Stanas keikdavosi tik angliškai, nes keiksmai šia kalba jo ausiai skambėjo nekaltai.

Tėvas nuėjo į krautuvę ir nupirko du ritinėlius tualetinio popieriaus. Pusę metų jie stovėjo tik kaip dekoracija, lyg dvynukės gėlių vazos. Šiuo ir kitais Stano patarimais įvairiais klausimais svetimoje šalyje tėvas pasikliovė. O štai vietinių pamokymais jokiu būdu negalėjai kliautis.

– Kvailys visuomet yra pavojingas, – sakė man tėvas. – O svetimtautis kvailys dar pavojingesnis. Kaip žinoti, ar jis idiotas, ar tik svetimtautis?

Toliau skaityti „Antanas Šileika. PIRKINIAI IŠSIMOKĖTINAI“

K. SABALIAUSKAITĖ: literatūra suklesti santykyje su pasauliu, o ne su kaimyno gryčios tvora

Pauliaus Gasiūno nuotr.

Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės pavardę Lietuvoje žino visi, kurie pastaruosius 10 metų bent truputį domėjosi literatūros naujienomis. Vilniaus knygų mugėje susitikimai su autore sutraukia minias, prie tetralogijos „Silva rerum“ dalių bibliotekose nusidriekdavo neįprastai ilgos eilės. K. Sabaliauskaitės kūrybos gerbėjai jau laukia rugpjūtį išeisiančio romano „Petro imperatorė“, kuriame pasakojama apie lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą. Vis dėlto Lietuvos viešojoje erdvėje primirštama, kad istorinių romanų autorė jau senokai gyvena toli nuo buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.

Šie metai Seimo paskelbti Pasaulio lietuvių metais, pavasarį Vilniuje įvyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Jūs nuo 2002 m. gyvenate Londone. Ar save laikote diasporos lietuve?

Ne. Ir kiti, matyt, „diasporos lietuve“ manęs nelaiko, nes jokių kvietimų į pasaulio lietuvių renginius ar šį rašytojų suvažiavimą nesu sulaukusi. Arba nesu valdžios numylėtinė, arba priežastis paprasta – nė kiek nesu atitrūkusi nuo Lietuvos: ir mano visa kūryba ir Lietuvai ir apie Lietuvą, ir į kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą esu įaugusi. Kur nedalyvauju – tai kažkokiuose išeivių lietuvių klubuose, bet tai nėra kažkoks sąmoningas ignoravimas: tiesiog su žmonėmis bendrauju dėl jų savybių, o ne tautybių.

Toliau skaityti „K. SABALIAUSKAITĖ: literatūra suklesti santykyje su pasauliu, o ne su kaimyno gryčios tvora“

Poetė A. HALBERSTADT: „Tekstuose privalo glūdėti atskiras pasaulis“

„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“,  – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik keturiasdešimt metų Niujorke gyvenanti poetė Anna Halberstadt.  2017 m.  pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: LRS leidykla), A. Halberstadt  kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: LLTI).

Dažnai minite, kad turėjote nuostabią literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?

Roza atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė Salomeikoje (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar suprantu, kad ji buvo jauna, trisdešimt šešerių metų, moteris, tačiau tada atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo vidutiniškumo. Jos parašytas puikus pažymys pakylėdavo – kaip tą kartą, kai ji prieš visą klasę perskaitė mano rašinį apie mano tėvo studijų laikų bičiulį, šviesaus atminimo Zigmuntą Balevičių. Tačiau kitąkart ji parašydavo ką nors triuškinančio – tarkime, „cukruotas vanduo“ po sakiniu rašinyje. Ji įkūrė rusų literatūros būrelį, kai man buvo keturiolika, mano bendraklasė Aldona Murauskaitė taip pat jam priklausė. Skaitėme Mandelštamo, Cvetajevos, Achmatovos, Pasternako ir kitų didžių poetų kūrybą. Jų darbai sovietmečiu beveik nebuvo publikuoti, o išleistieji prieš revoliuciją juodojoje rinkoje kainavo nepaprastai daug.

Vienas iš mūsų svečių buvo jaunas disidentas, aukštas šviesiaplaukis vyriškis su juoda berete, – Tomas Venclova. Jis kalbėjo mums, kad puikiausi Sidabro amžiaus poetai nemirė sava mirtimi lovose, o pražuvo GULAGe, nusižudė ar mirė nuo bado arba depresijos. Jis taip pat pasakė šį tą, kas privertė mane išsižioti iš nuostabos: kad literatūros nebuvo, kol Pasternakas neprisėdo ir neparašė „Daktaro Živagos“. (Knyga buvo apdovanota Nobelio premija, tačiau sovietų valdžia privertė Pasternaką premijos atsisakyti.) Ne per seniausiai priminiau Tomui tą jo kalbą, o jis atsakė: „Ar aš tikrai tai sakiau?“.

Po kurio laiko mūsų klubą panaikino, o Rozai buvo uždrausta dirbti mokyklose dėl antisovietinio jos veiklų pobūdžio. Aš ir toliau pas ją lankydavausi, kai jau studijavau psichologiją Maskvos universitete ir vėliau, iki pat mano išvykimo iš Sovietų Sąjungos. Sykį jai pasiskundžiau, kad negaliu rasti darbo, nors baigiau patį prestižiškiausią universitetą šalyje ir dar retą profesiją. Žinoma, dėl vadinamojo penktojo paragrafo sovietiniame pase – tautybės. Roza, kurios šeima iškentė Stalino valymus, atsakė man: „Žmonės dažnai kaltina aplinkybes dėl gyvenimo nesėkmių, tačiau aplinkybės dažniausiai nėra palankios. Prašau, nesakyk man, kad ieškai darbo, kol neieškai jo kiekvieną dieną!“ Ir aš pradėjau ieškoti.

Toliau skaityti „Poetė A. HALBERSTADT: „Tekstuose privalo glūdėti atskiras pasaulis““