1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime Suvalkijoje, pasiturinčių̨ ūkininkų̨ šeimoje gimė Jonas Basanavičius. Tokiose šeimose dažnai norėta, kad vienas iš sūnų „išeitų į kunigus“: Basanavičius čia išsiskiria tuo, kad sugebėjo tėvus geruoju perkalbėti, užglaistyti konfliktą. Iš pradžių̨ įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, tačiau po metų perėjo studijuoti medicinos. Daugelis turbūt viena ausimi girdėjo arba akies krašteliu kažkur matė faktą, kad Basanavičius gyvenimas glaudžiai susijęs su Bulgarija. Bulgarijon Basanavičius išvyko, nes jaunam gydytojui nepavyko įsitvirtinti Maskvoje. Nuo darbo likusį laiką jis skyrė Lietuvos praeities tyrinėjimams, prasidėjusiam tautiniam atgimimui. Nuo 1882 m. vidurio, dėl pasikeitusių aplinkybių atsisakęs vyriausiojo gydytojo tarnybos Lomo miesto ligoninėje, Basanavičius, dar jaunas vyras, dvejus metus romantiškai klajojo po Europą. Prahoje sutiko būsimąją žmoną Gabrielę Eleonorą Mol. Meilės miestu Basanavičiui tapusi Praha lietuvių kultūros istorijoje svarbi tuo, kad čia Basanavičius galėjo stebėti kitos nedidelės tautos – čekų – kultūrinę emancipaciją; parengė spaudai pirmąjį Aušros numerį (vėliau Aušrą redagavo kiti asmenys). 1884 m. Basanavičius, jau su žmona, sugrįžo į Bulgariją, vėl gydytojavo. Atėjo sudėtingi laikai: šalis buvo politiškai nerami, o abu sutuoktiniai susidūrė su rimtomis sveikatos bėdomis. 1889 m. jaunoji žmona mirė nuo džiovos. Visgi Basanavičius Bulgarijoje suleido šaknis (bent jau kuriam laikui): 1891 m. jam suteikta Bulgarijos pilietybė, 1892 m. jis persikėlė į Varnos miestą. Basanavičius aktyviai dalyvavo šio miesto viešajame gyvenime, buvo išrinktas į miesto tarybą. Dabar Varnoje yra Basanavičiaus vardu pavadinta gatvė. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nenorėjo sugrįžti į Tėvynę: caro valdžia Basanavičiui nesuteikdavo oficialaus leidimo. Visgi 1905 m. Basanavičius sugrįžo, apsigyveno Vilniuje ir įsitraukė į aktyvų kultūrinį bei politinį gyvenimą. Dabar visiems puikiai žinoma, kad ilgamečio darbo kulminacija tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymas 1918 m. vasario 16 d. Gal kiek mažiau žinoma, kad 1920 m., Basanavičius liko gyventi okupuotame Vilniaus krašte. Mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d.[1], Lietuvai minint devintąsias nepriklausomybės metines.
Toliau skaityti „Lietuvių tautos patriarchas ir jo rašytinis palikimas”Mėnuo: 2020 lapkričio
Petro Rimšos kūrybiniai pėdsakai knygose
Ankstesniame tinklaraščio įraše, skirtame skulptoriui Juozui Zikarui ir jo „Laisvei“ , trumpai užsiminėme apie kitą skulptorių – Juozą Rimšą. Kaip ir Zikaras, Rimša gimė 1881 m. lapkričio mėnesį.
Menininkas sukūrė ryškių skulptūros kūrinių („Lietuvos mokykla 1864–1904“ , „Artojas“ir kt.), portretinių biustų, bareljefų… Buvo ryškiausias medalių kūrėjas tarpukario Lietuvoje. Atskirai verta paminėti šiuos medalius: Vilnius – Lietuvos sostinė (1923), Klaipėdos išvadavimas (1924), Gedimino sapnas (1925), Vytauto 500 metų jubiliejus (1930), J. Gruodžio (1945), 400 Metų Lietuviškai knygai (1947), Mes už taiką (1949).
Rimšą verta prisiminti ir kaip dailininką, kuris nemenkai prisidėjo prie knygos meno. Jis apipavidalino knygų, sukūrė viršelių. Tai puikiai atsispindi „Epavalde“. Pavyzdžiui:
Toliau skaityti „Petro Rimšos kūrybiniai pėdsakai knygose”Ruduo, ir tiek
„Jeigu šokčiau pro langą / – tai tik lapkričio mėnesį“, – dainuoja Alina Orlova. Ruduo – tamsokas, tačiau skaityti ir rašyti įkvepiantis metų laikas (arba susitikti poetiškoje kompanijoje: jau tris dešimtmečius vyksta literatūrinis festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“). Kokiais pavidalais ruduo pasirodo šiuolaikinių lietuvių poetų kūryboje?
VAINIUS BAKAS
Ruduo Žirmūnuos
Dievas žaidžia degtukais – Žirmūnuos liepsnoja klevai,
ir degantis krūmas, įgaudamas atspalvį kraujo,
tau primena nuolat, kad kartą čionai jau buvai,
bet vis tiek nustembi, šitą vaizdą pamatęs iš naujo.
Ir štai šitaip kasmet, netgi jeigu maneisi esąs
mintinai tai išmokęs, iš naujo atrasti, vėl trokšti.
Ir tau mūzos nuleidžia geltonas svogūnų kasas
nuo balkonų turėklų, nuo griūvančių bãbelių bokštų.
Bet prie jų nesustoji, kaip lietūs pro juos praeini
laiptais krentančių lapų, ir šlamantys žingsniai po kojom
tau vis kužda vardus, išskaptuotus tyliam akmeny,
visad šnara: esu ir už trapų buvimą dėkoju.
Ir, atrodo, nusitrina mūsų pasauliai, ir ribos
vėl pasislenka sprindžiu, kaskart atsigręžus per petį,
tai tiek ir tebūta poezijos čia ir kūrybos –
tas pats per tą patį, tas pats amžinai per tą patį…
Daugiau V. Bako eilių: https://literaturairmenas.lt/poezija/vainius-bakas
Toliau skaityti „Ruduo, ir tiek”Juozas Zikaras, „Laisvė“ ir laisvė
Birželį Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. lapkričio 18 d. sukanka 140 metų, kai gimė vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių prof. Juozas Zikaras, paskelbė 2021-uosius Juozo Zikaro metais. Priimtu dokumentu įvertinami išskirtiniai J. Zikaro darbai: paminklinės dekoratyvinės skulptūros „Laisvė“ ir „Knygnešys“, daugelio žymių valstybės veikėjų portretiniai biustai ir bareljefai (Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos, Jono Šliūpo; paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ bareljefas), 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės, Vytauto Didžiojo, Juozo Tumo-Vaižganto medaliai, visų 1918–1940 m. nominalų lietuviškų pinigų – litų monetų – modeliai.[1]
Jeigu menais ir nesidomite, skulptūrą „Laisvė“ Kaune greičiausiai pastebėjote. „Laisvės“ istorija atspindi Lietuvos istoriją: tarpukariu Kaune iškilmingai pastatyta skulptūra sovietmečiu nugriauta, tačiau pačioje okupacijos pabaigoje, dar prieš atkuriant Nepriklausomybę, atstatyta. Visgi už „Laisvės“ istorijos yra ir smagių nuotykių, kuriozų. Žmonėms rūpėjo, kokia moteris pozavo, kai Zikaras kūrė skulptūrą.
Toliau skaityti „Juozas Zikaras, „Laisvė“ ir laisvė”Alfonsui Andriuškevičiui – 80
1940 m. lapkričio 18 d. Vilkaviškyje gimė Alfonsas Andriuškevičius – lietuvių dailės kritikas, poetas, eseistas. Andriuškevičius apdovanotas Lietuvos nacionaline premija (2007 m.), Jotvingių premija (2011 m.), Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2020 m.).[1]
1965 m. baigė tuometinį Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1974–1990 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, 1989–2009 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje (iki – 1990 Lietuvos dailės institutas). Andriuškevičiaus tyrinėjimų sritys – XX a. lietuvių estetika ir šiuolaikinė lietuvių dailė bei jos kritika. [2]
Sukūrė eilėraščių (knygų pavadinimai sudaro šmaikščiai skambančią seką: 33 eilėraščiai, 66 eilėraščiai, Eilėraščiai, Prieš(paskutiniai) eilėraščiai, Beveik visi eilėraščiai ), esė (knygos Rašymas dūmais, Sufalsifikuoti dienoraščiai), išleido eilėraščių, esė ir Rytų poezijos vertimų knygą Vėlyvieji tekstai (2010). Publikavo dienoraščių (Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015).[3]
Andriuškevičiaus naujausia knyga, Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015 (Vilnius: Apostrofa, 2020), nominuota šių metų akcijos Metų knygos rinkimai knygų suaugusiesiems kategorijoje. Žaismingas šios knygos pristatymas vyko MO muziejuje 2020 m. birželį.
Matas Šalčius apie Luji Pasterą
Parengė Arida Riaubienė
Tyrinėjant pedagogo, keliautojo, žurnalisto Mato Šalčiaus biografiją, dėmesį patraukė įdomus faktas, susijęs su šių dienų aktualijomis.
Šiek tiek daugiau nei dvejus metus, t. y. nuo 1915 m. spalio iki 1917 m. gruodžio, Šalčius gyveno ir dirbo JAV. Nors ir būdamas labai užimtas, jis dalyvavo Tėvynės mylėtojų draugijos veikloje, kuri rūpinosi lietuviškų knygų leidimu ir platinimu. 1916 m. Šalčius perėjo dirbti į Niujorke įsikūrusią laikraščio „Tėvynė“ redakciją. Redaguodamas laikraštį, jis paskelbė daugybę aktualių straipsnių istorijos, švietimo, medicinos temomis. Už straipsnį „Žmonijos geradarys Liudvikas Pasteras“[1] Šalčius pelnė literatūrinę premiją. Puikus straipsnio įvertinimas paskatino žurnalistą parengti knygelę „Liudvikas Pasteris, žmonijos geradaris; ir Jurgis Stefensonas: geležinkeliai“[2]. 48 puslapių knygelės pirmojoje dalyje rašoma apie garsaus prancūzų mokslininko, mikrobiologo Luji Pastero (Pasteur Louis 1822–1895) gyvenimą ir mokslinę veiklą.
Toliau skaityti „Matas Šalčius apie Luji Pasterą”