Nuotrauka iš DELFI.lt galerijos (Jurgos Ivanauskaitės premijos teikimas 2013 m.)
1961 m. lapkričio 14 d. Vilniuje gimė Jurga Ivanauskaitė: prozininkė, poetė, dramaturgė, dailininkė, keliautoja, žmogaus teisių aktyvistė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (2005). Mirė 2007 m., būdama vos 45-erių.
Rašytoja įsiminė kaip ryški, žaisminga, nonkonformistinė asmenybė. Žaismingumo žiežirbos sutviska ir teikiant Jurgos Ivanauskaitės premiją, kurią 2008 m., po rašytojos mirties, įsteigė Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras kartu su jos knygas leidžiančia leidykla „Tyto alba“. Tapo tradicija laureatui įteikti suvenyrinį sėkmės drambliuką iš pačios J. Ivanauskaitės sukauptos kolekcijos.
Ši premija už lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“ ir išleistą per dvejus praėjusius kalendorinius metus, skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui. Po to, kai centras nutraukė veiklą, premiją skiria Lietuvos rašytojų sąjunga kartu su „Tyto alba“. Premijos laureatais jau tapo 12 ryškių kūrėjų; pirmoji premija įteikta tuometinei literatūros pasaulio debiutantei – rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei už pirmąją istorinio romano „Silva rerum“ dalį. Premija nuo 2009 m. skirta jau 12 kartų.
Ankstesniame tinklaraščio įraše pradėjome pasakojimą apie moteris rašytojas XIX a. Lietuvoje. Vertėtų pastebėti, kad tada rašė kilmingosios, o kilmingųjų ratas buvo nedidelis, gan glaudus. Dėl to moterys rašytojos irgi turi sąsajų, netgi kraujo ryšių: minėtąją Sofiją Tyzenhauzaitę de Choiseul-Gouffier (1790–1878) savo tekstuose mini jos dukterėčia Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869). Knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“[1] Tyzenhauzaitė iš svajingų aukštumų, kuriose jaunas caras jai, gražuolei, žarstė komplimentus, nusileidžia į kasdienybę: nors dukterėčia iš tetos nesišaipo, apie ją rašo gan šiltai, pastaroji pasirodo kaip nelabai praktiška, bohemiška moteris, ištekėjusi už tokio pat nepraktiško vyro, gerokai vyresnio prancūzo Octave’o de Choiseul-Gouffier (1773–1840). Eilutės apie tetą primena šiandienos aktualijas: Tyzenhauzaitė – emigrantė, tai sugrįžtanti Lietuvon, tai vėl išvykstanti į Prancūziją.
Profesionali gidė, knygos „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ autorė Liuda Matonienė[2] rašytoją Giunterytę-Puzinienę lygina su Jane Austen: „Pažėrusi vardų ir ištisą galeriją asmenybių portretų, įvertinusi reikšmingiausius istorinius ar politikos įvykius, ji čia pat nutapo ir ramių, gaivių bundančios gamtos, šlamančių parkų peizažų. Tai lyg muzikinės pauzės, leidžiančios pailsėti. Autorė tarsi lietuviškoji Jane Austen atskleidžia šeimos ir visuomenės tradicijas, papročius ir užgaidas ir kaip metraštininkė fiksuoja laiko eigą. Ši knyga – tai istorijos tarpsnio ir žmogaus pažinimo versmė ir tikras skaitymo malonumas.“[3]
Knygą „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ jau perskaitėte? Tada užmeskite akį į „Šiaurės Atėnus“. Spalį laikraštyje išspausdinta ištrauka iš 1857 m. Vilniuje pasirodžiusios Giunterytės-Puzinienės knygos „Trumpi, bet tikri pasakojimai“ („Małe a prawdziwe opowiadania“). Vertė Ugnė Ražinskaitė.
Nežinia, ką pirmiau aptarti, ar grafo Č. išsiblaškymą, ar sąmojį. Jie iš dalies yra taip susipynę, kad pabrėžia vienas kitą.
Šalimais sėdinčiam kaimynui tiesiog iš rankų ištraukti nosinaitę ar tabakinę ir įsidėti kišenėn taip užtikrintai, lyg nuosavą, jam buvo taip kasdieniška, kad nieko nebestebino, o grafas Č., nesyk įsitikinęs savo nevalinga vagyste, nuoširdžiausiai ir linksmiausiai atsiprašydavo savo aukos ir net nesuvokdamas apsisukęs vėl darydavo tą patį.
Dabar itin populiariame „Netflix“ seriale apie šachmatininkę „Valdovės gambitas“ („The Queen’s Gambit“) yra bent du lietuviški pėdsakai. Pačioje paskutinėje scenoje, kuri jautresniems žiūrovams išspaus ašarą, vaidina aktorius Juozas Budraitis. Be to, seriale nuskamba lietuviška pavardė – dialoge paminimas šachmatininkas Mikėnas.[1] Nors Beth Harmon, pagrindinės serialo veikėjos, istorija pramanyta, Vladas Mikėnas – realus asmuo.
Mikėno vardu pavadinta Mikėno sistema (Mikenas-System) , kitaip dar vadinama Floro-Mikėno sistema (Flohr-Mikenas System). V.Mikėnas žinomas ir kaip 1983–1985 m. Pasaulio šachmatų pirmenybių vyr.teisėjas – teisėjavo partijoms: G. Kasparovas – A. Beliavskis; G. Kasparovas – V. Smyslovas; G. Kasparovas – A. Karpovas.[2]
Algimantas, arba Lietuviai XIII szimtmetyje. T. 1–5: istoriszka apysaka / Parasze Dr. V. Pietaris. Lietuviu Kataliku Spaudos Bendrijos Spaustuveje, Shenandoah, PA. 1904 m.
Šių metų spalio 9 d. minėjome pirmojo istorinio nuotykinio romano lietuvių kalba autoriaus Vinco Pietario (1850–1902) 150-ąsias gimimo metines. Rašytojas, publicistas, pirmojo lietuviško romano autorius Vincas Pietaris, kurio 170-ąsias gimimo metines minime šiais metais, priklausė XIX a. sparčiai gausėjusiam valstietiškos kilmės inteligentų būriui. Įgijęs gydytojo profesiją, didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Rusijoje (Demjanske, Ustiužnoje), buvo vedęs rusę Mariją Nikolajevną Kosovič, su kuria susilaukė šešių vaikų. Net ir gyvendamas svetur, rašytojas aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime, savo kūrinius ir publicistiką skelbė pirmuosiuose lietuviškos spaudos leidiniuose. Kadangi publicistiniai V. Pietario tekstai dažnai pasirašyti slapyvardžiais, jų nebuvo galima sieti tiesiogiai su autoriumi.
Pietario romanas Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje įdomus dėl keleto faktų. Pirmiausia, tai pirmasis lietuvių kalba parašytas romanas, ir ne bet koks, bet istorinis-nuotykinis. Antra, kūrinys, laikomas svarbiausiu Pietario veikalu, išleistas po autoriaus mirties, 1904 metais. Trečia, pirmą kartą romanas išėjo ne viena knyga, o dalimis – tomais. Ir galiausiai, pirmasis lietuviškas romanas išleistas ne Lietuvoje, kur vis dar buvo draudžiama knygų lotyniškais rašmenimis leidyba, o Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandoriaus (Shenandoah) mieste, XX a. pradžioje vadintame „Amerikos Vilniumi“.
Kaip pirmoji moteris rašytoja Lietuvos dažnai įvardijama prancūzų kalba rašiusi Sofija Tyzenhauzaitė de Choiseul-Gouffier (1790–1878). Lietuvoje ji prisiminta neseniai, tačiau pastaraisiais metais sulaukė nemažai dėmesio[1]. Visgi šios rašytojos titulavimas pirmąja klaidina: pačioje XIX a. pradžioje, kai Tyzenhauzaitei dar buvo jaunutė mergina, Vilniuje savo knygas lenkų kalba jau leido Ona Radvilaitė-Mostovska (Anna Barbara Olimpia z Radziwiłłów Mostowska, 1762?–1833?). 1805 m. Vilniaus universiteto spaustuvės vadovu tapus Juozapui Zavadzkiui (Józef Zawadzki, 1781–1838), moteris su juo sudarė sutartį publikuoti beletristikos skaitinių seriją. Pagal šį planą 1806 m. pasirodė trys tomeliai rašytojos gotikinės ir didaktinės prozos „Mano pramogos“, o 1807 m. – dviejų tomų istorinis romanas „Astolda, kunigaikštytė iš pirmojo Lietuvos kunigaikščio Palemono giminės, arba pragaištinga aistros baigtis“ („Astolda, księżniczka ze krwi Palemona, pierwszego Xiążęcia Litewskiego czyli nieszczęśliwe skutki namiętności“). 1809 m. išėjus knygelei „Pramogėlės poilsiui“ („Zabawki w spoczynku“), leidybos serija nutrūko[2]. Kaip ir Tyzenhauzaitė, pastaroji rašytoja mūsų šalyje buvo užmiršta. Šiandienos lituanistinei bendruomenei Radvilaitę-Mostovską pristatė literatūrologė Brigita Speičytė.[3]
Jau trisdešimt metų kaip džiaugiamės nepriklausomybe ir galimybėmis laisvai kurti savo valstybę. Šiame procese svarbūs ne tik valdžios žmonės, bet ir kiekvienas Lietuvos gyventojas įvairiais būdais (darbu, sumanymais, patirtimi, socialiniais ryšiais, materialiniais ištekliais) prisidedantis prie mūsų valstybės ir visuomenės raidos.
Naujausiųjų laikų Lietuvos istorija neatsiejama nuo laisvanoriškos ir prievartinės migracijos, įvairiose pasaulio šalyse susibūrusių lietuvių bendruomenių. Jei sovietinės okupacijos metais bendravimas tarp Lietuvos ir jos diasporos buvo ribojamas ir trukdomas, tai valstybingumo atkūrimas 1990 m. sudarė galimybes ne tik nevaržomam Lietuvos ir išeivijos bendravimui ir bendradarbiavimui, bet ir paskatino kai kuriuos užsienio lietuvius nuolatiniam gyvenimui pasirinkti Lietuvą. Į savo ar savo tėvų ar senelių gimtinę ėmė grįžti lietuviai iš įvairių pasaulio šalių. Jų buvimo ir indėlio į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą dažnai net nepastebime. Projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” siekiame atkreipti dėmesį į šiuos žmones, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.
Šį kartą kalbinome 2015 m. iš Rusijos į Lietuvą grįžusį Viktorą Bilotą, 1971 m. gimusi Tomsko srityje, tremtinio šeimoje. Kaip prisipažino šio pokalbio pašnekovas, Lietuva jam visad buvo svajonė, ją sapnuodavo net jos nematęs. Lietuvos vykdomos pagalbos Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą bei integracijos programos leido V. Bilotui grįžti į Lietuvą ir įsijungti į Lietuvos visuomenę. Šiuo metu pašnekovas yra VDU doktorantas, projekto „Lietuvių Sibiriada“ vadovas, žmogus, kuris atsiradus galimybei, primena, kad lietuvių diaspora egzistuoja ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose.
V. Bilotą kalbino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Viktor Bilotas
Gal galėtumėte trumpai papasakoti savo šeimos migracijos istoriją.
1945 m. buvo išvežtas ir Komijos lageryje kalintas mano senelis. O kiti šeimos nariai (promočiutė, močiutė ir jos trys vaikai – mano tėvas, teta ir dėdė, senelio sesuo su vyru) 1951 m. rudenį (per operaciją „Ruduo“) buvo ištremti į Tomsko sritį. Jie traukiniais buvo atvežti į Tomską, paskui garlaiviu plukdyti į Šiaurę. Buvo spalio mėnuo, mažos upės sušalo. Jomis nebebuvo įmanoma toliau plaukti, bet dar nebuvo galima jomis ir važiuoti. Teko apie mėnesį laukti kol bus galima važiuoti ledu. Tuo metu mano giminaičiai, kaip ir kiti tremtiniai gyveno žeminėse. Kai upės sušalo, rogėmis žmones nuvežė į Narimo krašto gilumą, į taigą.
Pradžioje vietiniai sibiriokai juos priėmė blogai. Vaikai, galvodami, kad jie vokiečiai ar kažkokie fašistai išdaužė langus barake. Tik vėliau, kai susipažino, suprato, kad tremtiniai – žmonės kaip ir kiti, tada pradėjo bendrauti, draugauti. Bet taip atsitiko ne pirmaisiais metais. Pirmais metais mano giminaičiams buvo labai sunku, jie badavo. O dar ir paštininkė buvo nesąžininga – vogdavo iš Lietuvos siųstas siuntas. Kai ji susirgo, tada ėmė siuntiniai ateiti. Taip ir suprato. 1951 m. žiema ir 1952 m. pavasaris buvo labai sunkus metas.
Dėdė, nors tebuvo 15 metų, iškart pradėjo dirbti miške – taigoje. Jaunesni vaikai turėjo mokytis, eiti į mokyklą, bet turėjo nuo pirmos klasės pradėti, nes nemokėjo rusiškai.
