Kategorija: Asmenybės

 „Abu daiktai knibždėte knibžda sentimentų“: Albertas Zalatorius apie šeimos relikvijas

Publikavimui parengė Biruta Mikalonienė

Šis žymaus literatūrologo, kritiko, pedagogo, visuomenininko Alberto Zalatoriaus (1932–1999) pasakojimas, surašytas sūnaus Manto diktuojant Albertui Zalatoriui 1999 metų lapkričio 9 dieną ir redaguotas 1999 metų lapkričio 28 dieną, saugomas  literatūrologo rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dokumentus bibliotekai 2020 metais perdavė jo dukra Eglė Zalatoriūtė.

Albertas Zalatorius su tėvais

                Tokių daiktų yra du: motinos kraitinė spinta ir trys tėvo nuotraukos, mano primityviai užklijuotos ant balto popieriaus ir įrėmintos tėvo drožinėtuose rėmeliuose. Dvi bydermejerio stiliaus spintas užsisakė abi seserys (mama ir teta), kai tėvas iš Amerikos atsiuntė joms pinigų kraičiui. Spinta stovėdavo gerajame, bet retai kūrenamame trobos gale, todėl nuo temperatūrų kaitos pasidengė tokia keista dažų ir lako faktūra, kad ir norėdamas nepadarysi. Spintos stalčiai būdavo pilni gražių motinos skarelių. Po karo tos skarelės pamažu išnyko, nes tokių niekur nebuvo galima nusipirkti. Spintoje aš slėpdavau mergaičių laiškelius. Kartą motina juos surado ir pakėlė vėją. Kai saugumas pradėjo mane tampyti dėl Sibiran rašomų laiškų aš vieną priešpietį parlėkiau iš Vilniaus į kaimą, čiupau stalčių ir strimgalviais įvirtau į gyvenamąjį trobos galą. Motina sėdėjo ir ramiai verpė. „Kas atsitiko, vaikeli?“, paklausė mama. Aš tik kažką sumurmėjau ir sukišau mano mergaitės laiškus į krosnį. Po visokių melioracijų tėvams kraustantis į Vilnių, buvo norima spintą parduoti, bet duktė išgelbėjo. Spinta dabar puikuojasi mano salonėlyj, kiekvienas apsilankęs į ją atkreipia dėmesį.

Toliau skaityti ” „Abu daiktai knibždėte knibžda sentimentų“: Albertas Zalatorius apie šeimos relikvijas”

Simonaitytė ir Čiurlioniai

Parengė Arida Riaubienė

Ieva Simonaitytė su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene greičiausiai susipažino 1936 m., kai atvyko į Kauną atsiimti Valstybinės literatūros premijos už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Čiurlionienė buvo viena iš Valstybinės literatūros premijos skyrimo komisijos narių.

Rašytojų bendravimas nenutrūko ir vėlesniais metais. 1938 m. Simonaitytei išvykstant gydytis į Šveicariją, Čiurlionienė ją lydėjo iki pat sienos, siuntė siuntinių.

1939 m. vasarą grįžusi iš Šveicarijos, Simonaitytė apsigyveno Telšiuose, nes Klaipėdos kraštas buvo užimtas nacistinės Vokietijos. 1939–1940 m. Čiurlionienė kelis kartus važiavo į Telšius lankyti sergančios Simonaitytės[1]. Rašytojos ypač suartėjo 1941 m., kai Simonaitytė gestapo buvo areštuota. Rašytojai F. Kirša ir S. Čiurlionienė ne tik prisidėjo prie lietuvininkų metraštininkės išlaisvinimo, bet ir „[…] garantavo luošos moters nepavojingumą trečiajam reichui, išrūpino ligonio pažymėjimą ir suteikė prieglobstį“[2]. Čiurlionienės namuose, buvusiuose Kaune, Žemaičių gatvėje Nr. 10, Simonaitytė pragyveno apie metus. Rašytojai teko dalyvauti čia rengiamuose literatūriniuose šeštadieniuose. Šiuose susibūrimuose ji skaitė romano „Vilius Karalius“ (d. 1, 1939) ištraukas.

Savo bičiulei Onai Pajedaitei apie Čiurlionienę Simonaitytė yra atsiliepusi taip: „Čiurlionienė? Aš ją gerbiau. Ji buvo gera. Padėjo, gelbėjo. Ir priglaudė pas save, kai atsikėliau į Kauną iš Telšių. Visus metus pas ją pragyvenau Žemaičių gatvėj, netoli Kauko laiptų.

Kai važiavau į Šveicariją, ji mane palydėjo. Jai valdžios buvo įsakyta nuvežti mane iki Berlyno. Jai pačiai kelionė nekainavo. Pažįstamiems atstovybėje (trisdešimt aštuntais metais) atvežė siuntinį: dešrų, kumpių. Išėjo iš ryto. Aš tuo tarpu paslampinėjau. […] Ji mane saugojo. Paskui įsodino į Šveicarijos traukinį. Dar konduktoriui davė kažkiek, kad į kupė nieko neleistų, ir grįžo į Lietuvą“[3].

Toliau skaityti „Simonaitytė ir Čiurlioniai”

 Simonaitytės „universitetai“

Parengė Arida Riaubienė

Ievos Simonaitytės darbo kambarys Priekulėje. A. Riaubienės nuotrauka

Sausio 23-oji – Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės gimimo diena. Vargu ar surasime kūrėją savo gyvenimu ir kūryba išsaugojusį tokią didelę ištikimybę Klaipėdos kraštui, klaipėdiškių gyvenimo tradicijoms, kalbai ir visai jų gyvenimo sanklodai, kokia buvo Ieva Simonaitytė.

Būsimosios rašytojos kelias į knygų pasaulį nebuvo paprastas. Simonaitytė, skirtingai negu dauguma jos kartos rašytojų, dėl ligos negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ją mokė motina Etmė Simonaitytė, kuri  „[….] skaitė Klaipėdos krašto laikraščius“[1]. Savo autobiografinėje trilogijoje Simonaitytė rašė: „Ji savo gyvenime daug skaičiusi. Kur tik pagaus knygą, taip ir nepaleis iš rankų“[2].

1967 m. rašytoje autobiografijoje Simonaitytė mini knygas, kurias skaitė jos motina, vaizdingai aprašo savo pirmąsias patirtis susipažįstant su spausdintu žodžiu.

 „Mokslų pradžia buvo tokia: mama sėdėjo staklėse ir audė, aš sėdėjau šalia jos ant mažo krėsliuko su psalmių knyga rankose. Mama sako: „Atsiskleisk tą ir tą giesmės numerį, paskaityk man tą giesmę.

Ak dievedievedieve! Aš mamos akių baisiai bijau. Tik akių, nes mama manęs niekada nemušė, bet kad pažiūrės! Ir kaip dabar prisipažinsi, juk ji ir pati žino, kad aš daug raidžių nepažįstu.

Paprastai motina kiekvieną kartą, grįždama iš turgaus, parsineša būdavo, laikraštį ir vakare prie žibalinio spingsulėlio jį garsiai perskaito nuo pradžios („mūsų viešpats ciesorius parbėgo su automobiliu į „Postdamas“) iki galo („pinigų radau atsiimti pas Jurgį Kojelį Blauzduose“). O sekmadieniais ir kitais vakarais ji skaitė „Kunigaikštį iš Dovydo namų“, ji skaitė knygas „Apie Jeruzalės išpūstijimą“ arba „Apie krikščionių mūčijimą“ […]. O aš tiktai klausydavausi išsižiojusi, ir tikra kančia būdavo, kai ateidavo laikas į lovą.

Toliau skaityti ” Simonaitytės „universitetai“”

Naujos poeto Tomo Venclovos dovanos

Parengė A. M.

T. Venclovos kolekcija, kaupiama ir saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vėl ženkliai padidėjo. Iš šio rudeninio knygų derliaus krepšio, atnešto T. Venclovos, išsitraukėme tris lituanines knygas lenkų kalba ir pabandysime jas kartu pavartyti.

Pirmas mūsų pasirinktas leidinys – šiais metais pasirodžiusi jauno žurnalisto, publicisto ir politologo Dominiko Wilczewskio knyga „Litwa po litewsku“ („Lietuva lietuviškai“). Šis autorius nėra visiškai nežinomas Lietuvos skaitytojams – 2018 m. jis drauge su istoriku Simonu Jazavita parengė ir dviem kalbomis (lenkų ir lietuvių) Vilniuje išleido knygą „1938. Najciemniejsza noc jest tuż przed świtem = 1938. Tamsiausia naktis būna prieš aušrą“.

Šių metų rugpjūčio 31 d. XI „Literatūros seimelyje“ Tarptautinio dialogo centre Krasnagrūdoje (Lenkija) vykusiame renginyje „Medaus ir kraujo skonis. Lietuva lietuviškai“ autorius D. Wilczewskis pristatė savo naująją knygą. Tame pat Literatūros seimelyje T. Venclova pasakojo apie bibliotekininkę, pedagogę, publicistę Oną Šimaitę, iš Vilniaus geto išgelbėjusią dešimtis žmonių. Liko šių dviejų autorių – Venclovos ir Wilczewskio – susitikimo Krasnagrūdoje ženklas – dedikacija knygoje.

Toliau skaityti „Naujos poeto Tomo Venclovos dovanos”

Henrikas Nagys Kanadoje

1920-ųjų spalio 12 dieną Mažeikiuose gimė būsimasis poetas Henrikas Nagys. Jo jaunystės metus sujaukė karas. 1944 metais vaikinas įsiliejo į nusprendusių trauktis į Vakarus tautiečių bangą. „Karo baisenybės, DP (taip mes buvom vadinami pokarinėje Vokietijoje – išvietintieji žmonės), buitis ir vargingas įsikūrimas ne savo žemėje – neaprašomi keliais žodžiais“, – prisiminė po kelių dešimtmečių trumpoje autobiografijoje. Šiaip ar taip, įsikūręs Kanadoje, H. Nagys aktyviai įsitraukė į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Dalijamės nuotrauka ir trumpa ištrauka iš istoriko, visuomenininko, literato Vytauto Pluko straipsnio „Henrikas Nagys: poetas-žmogus“, kurį 1986 metų lapkričio numeryje publikavo Los Andžele leistas žurnalas „Lietuvių dienos“ (kalba netaisyta):

„Henrikas Nagys Kanadoje: komercinis menininkas, mokyklos mokytojas, vėliau universiteto dėstytojas, lietuvių visuomenės veikėjas, lietuviškos šeštadieninės mokyklos mokytojas, Montrealio Lietuvių Akademinio Sambūrio daugiametis pirmininkas. Aukštesniųjų Lituanistikos kursų lektorius (kursus lankė 200), Kanados Lietuviu Bendruomenės Kultūros Fondo pirmininkas, “Nepriklausomos Lietuvos” vyr. redaktorius, populiarus paskaitininkas, literatūros vertėjas iš latvių, vokiečių, anglų kalbų į mūsąja, literatūrinių straipsnių autorius periodinėje spaudoje ir eilėje žurnalų, literatūros ir meno kritikas, Santaros garbės filisteris, Lietuvių Rašytojų draugijos laureatas už “Broliai balti aitvarai” poezijos knygą (1970 m.), Vinco Krėvės Vardo premijos laureatas už poezijos knygą “prisijaukinsiu sakalą” (1978 m.)

Toliau skaityti „Henrikas Nagys Kanadoje”

Simonaitytė ir Klaipėda

Parengė dr. Arida Riaubienė

Namas Klaipėdoje (dabar Butsargių g. 12), kurio antrajame aukšte 1925–1931 m. gyveno Ieva Simonaitytė. Aridos Riaubienės nuotrauka

Per savo gyvenimą rašytoja Ieva Simonaitytė pakeitė nemažai gyvenamųjų vietų. Nuo 1921 m. sausio iki 1938 m. spalio ji gyveno Klaipėdoje. Iš Klaipėdos išvyko į Šveicariją ir Le Sapieno klinikoje gydėsi iki 1939 m. birželio. 1939 m. vasarą Simonaitytė grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Telšiuose, čia praleido metus. Daugiau nei 20 metų – nuo 1940 iki 1963 m. – ji gyveno Kaune. Nuo 1963 metų rudens iki pat gyvenimo pabaigos, t. y. 1978 m. rugpjūčio 27 d., rašytojos gyvenamoji vieta buvo Vilnius, vasaras ji leisdavo Priekulėje.

Simonaitytės gyvenimo Klaipėdoje metai svarbūs dėl kelių priežasčių. Čia buvo parašytas ją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Klaipėdos laikotarpis taip pat sietinas su rašytojos asmeninės bibliotekos formavimosi pradžia.

Mažosios Lietuvos visuomenininko ir ilgamečio spaustuvininko Anso Bruožio (1876–1928) kviečiama iš gimtųjų Vanagų į Klaipėdą Simonaitytė persikraustė gyventi 1921 m. pradžioje. Nuo 1925 iki 1931 m. būsimoji rašytoja gyveno Butsargių gatvėje, Nr. 2., po kurio laiko „[…] apsigyveno priešais buvusiame Žiabrės (Szabries) name, Tilžės (dabar – Vilniaus) 11“[1].

Taiklūs buvo A. Bruožio žodžiai – „Tu rašytoja. Jei ne šiandien, tai rytoj tikrai būsi“[2]. Gyvendama Butsargių gatvėje, Simonaitytė pradėjo rašyti romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Tuo tarpu Tilžės gatvėje buvo parengtas romano „Vilius Karalius“ pirmasis tomas[3] ir galutinai užbaigtas „Aukštujų Šimonių likimas“. „Jei Butsargių gatvelėje I. Simonaitytė, jos žodžiais sakant, tapo rašytoja, tai Tilžės g. Nr. 11 ji išaugo iki uostamiesčio garsenybės – profesionalios rašytojos“[4].

Toliau skaityti „Simonaitytė ir Klaipėda”