Virgilijus Vaitkus prie Lozoraičių šeimos kolekcijos Lituanistikos tyrimų skyriaus fonde
Vakar, 2016 m. liepos 28 d., Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyriuje lankėsi garbingas svečias iš Londono – Virgilijus Vaitkus. Muzikas nuo 2005 m. gyvena Londone, dirba chorvedžiu ir vargonininku Londono lietuvių šv. Kazimiero parapijoje.
Virgilijus Vaitkus 1991-2005 m. gyveno Romoje, kur vertėsi privačiomis muzikos pamokomis ir koncertavimu. Likimas jį suvedė su Lozoraičių šeima. Ponios Danielos Lozoraitis prašymu muzikas padėjo jai sutvarkyti gausią šeimos knygų kolekciją, kuri 2007–2011 m. pasiekė Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Šiandien Lozoraičių biblioteka saugoma Lituanistikos tyrimų skyriaus fonde. Ją sudaro daugiau nei 23 tūkst. leidinių lietuvių, lenkų, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbomis. Vaikščiodamas tarp lentynų, V. Vaitkus prisiminė laikus, kuomet jis pats grupavo, vartė, valė ir dėliojo leidinius. Atpasakojo įvairių nutikimų ir pokalbių su ponia Daniela nuotrupas. Domėjosi kolekcijos likimu.
Parengė IMD Lituanistikos tyrimų skyriaus bibliografas Jonas Rimka
Balio Mastausko portretas knygoje „The poetic works of Frank B. Mast“. Lozoraičių biblioteka
Tai Lietuvoje, Žasliuose, gimusio teisininko, katalikų veikėjo Balio Mastausko (1889-1961) vėlesnis vardas ir pavardė. 1906 m. jis kartu su tėvais atvyko į JAV. Vėliau studijavo Lozanos universitete Šveicarijoje, paskui grįžo į JAV. 1915 m. baigęs Detroito teisės kolegiją po kelerių metų pradėjo tarnybą JAV karinėje aviacijoje leitenanto pareigose. 1918 m. pasitraukė iš aktyvios tarnybos armijoje ir įsijungė į Lietuvos išlaisvinimo darbą. Užmezgęs ryšių su įtakingais Amerikos žmonėmis, jis patyrė, kad daugelio svarbių asmenų dėmesį galima patraukti tik per viešąją nuomonę, kurią tais laikais perteikdavo spauda. B. Mastausko pastangomis 1918 m. lietuvių delegacija gavo audienciją Baltuosiuose Rūmuose pas JAV prezidentą Vudrą Vilsoną. Delegacija kalbėjosi su prezidentu apie lietuvių tautos vedamą kovą ir dedamas pastangas sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Delegatai gavo V. Vilsono teigiamą atsakymą ir paskatinimą nepailstamai dirbti, siekiant savo tikslo.
1919 metais dalyvaudamas Versalio Taikos konferencijoje Paryžiuje, B. Mastauskas įsitikino, kad Lietuvos reikalai pasaulyje mažai žinomi ir suprantami, todėl iš Amerikos reikėtų pradėti aktyvų viešinimo darbą. Paryžiuje jis susitiko JAV Visuomenės informavimo komiteto direktorių K. Byoirą. Jo paklausė, ar šis sutiktų vadovauti viešinimo kampanijai. K. Byoiras sutiko, jeigu to paprašytų Amerikos lietuviai. B. Mastauskas su žurnalisto patirties turėjusiu K. Byoiru supažindino Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje vadovą, užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą, kuris pritarė sumanymui.
1928 m. Frank B. Mast buvo paskirtas Ilinojaus valstijos prokuroro padėjėju. Jis tardė žinomą nusikaltėlį Al Capone. Nuotr. iš Trend Following
1919 m. B. Mastauskas 1919 m. išrinktas JAV Lietuvių tarybos pirmininku. Jis daug dirbo, kad Lietuva būtų pripažinta de facto ir de jure. Nuo 1926 m. profesoriavo Lojolos universitete, kur dėstė romėnų teisę. B. Mastauskas reiškėsi ir JAV gyvenime: 1928 m. buvo paskirtas Ilinojaus valstijos prokuroro padėjėju. Jis tardė žinomą nusikaltėlį Al Capone.
Šis žinomas visuomenės veikėjas rašė poeziją: poezijos rinkinys „The poetic works of Frank B. Mast“ buvo išleistas po autoriaus mirties. Šis eilėraščių rinkinys išreiškia jo asmeninius pomėgius, gyvenimo tikslus. Šią knygą galima rasti Lituanistikos tyrimų skyriuje saugomoje Lozoraičių bibliotekoje.
Antrasis prof. Vlado Stankos laiškas, adresuotas neįvardytam kolegai Amerikoje, parašytas iš Husum miesto Vokietijoje 1946 metų balandžio 2-ąją, pateikia daugiau informacijos apie Stankų šeimos gyvenimą Lietuvoje karo metais ir po karo Vokietijoje, britų zonoje.
Galbūt todėl, kad Stanka priklausė akademinei bendruomenei, jo gyvenimo sąlygos Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metais nebuvo itin blogos. Nors okupacinė valdžia uždraudė jam verstis advokato praktika, prof. Stanka ir toliau dirbo savo mėgstamą darbą – dėstė universitete bei rašė. 1941-siais į Lietuvą įžengė naciai, kurie, pasak Stankos, pasižymėjo „neįtikėtinu žiaurumu, kur kas nuožmesniu nei sovietų režimo“. „Tuo metu gyvenome labai kukliai, bet ramiai“, – priduria jis. Traukdamasi nuo artėjančio fronto iš rytų, Stankų šeima neplanuotai atsidūrė Husum mieste, prie Danijos pasienio su Vokietija, kuriame ir sulaukė karo pabaigos. Nuo 1945 metų gegužės Husum miestui ir jo apylinkėms patekus Aljanso sąjungininkų britų žinion, jau pačiomis pirmomis dienomis prof. Stankos dukra p. Gabris pradėjo dirbti sekretore ir vertėja Britų karinėje vyriausybėje.
Laiško fragmentas: eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą
Kaip ir pirmame, taip ir šiame laiške Stanka pasigiria gavęs leidimą dirbti advokatu ir jau spėjęs sėkmingai apginti pirmąją bylą bei tapęs Pabaltijo universiteto Hamburge profesoriumi, kur skaitąs paskaitas vokiečių ir anglų kalbomis, ir netgi vienu iš šios aukštosios mokyklos rektorių. Tačiau, rašo jis laiške, kadangi pastarosios pareigos susijusios su pernelyg daug rūpesčių, „nusprendžiau jų atsisakyti. Aš esu įpratęs gyventi ramiai: svajoti, rašyti […]“. Kaip to įrodymą laiško gale jis pateikia eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą, vieną iš tame pačiame laiške minimo jo rašomo poezijos rinkinio vokiečių kalba Sternengespräche [Žvaigždžių pokalbiai] pavyzdžių. Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)”
Kiek daug apie žmogų ir jo aplinką gali papasakoti vos keturi jo rašyti laiškai! 1946 metų sausio 15-oji, praėjus beveik metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, – tokia data pažymėtas vienas iš keturių Amsterdamo universiteto bibliotekoje saugomų prof. Vlado Stankos (Vladimiras Stankevičius arba Vlad Stankevič; 1884–1968) laiškų.
Angliškai parašytame laiške, adresuotame Aleksandrui Fedorovičiui, prof. Stanka trumpai užsimena apie paskutinįjį jųdviejų susitikimą Paryžiuje 1939 metais ir pažintį su Aleksandro Fedorovičiaus sūnumis Anglijoje, kur profesorius praleido tris savaites. Nors laiške adresato pavardė nenurodoma, tik pirmasis vardas ir tėvavardis, žinant prof. Stankos rusiškąjį gyvenimo laikotarpį ir sprendžiant iš keleto laiške minimų detalių, galima manyti, jog autorius laišką rašė savo buvusiam viršininkui ir bendražygiui, 1917 metų Rusijos Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui (1881–1970), kuris po Spalio revoliucijos iki 1940 metų gyveno Paryžiuje.
Prof. Vlado Stankos laiško Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui fragmentas, 1946 m.
Organizatoriai: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Kauno miesto muziejus, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno istorijos centras Laikas: 2016 m. gegužės 5 d. Pradžia: 9.30 Vieta: Kauno rotušė, Kaunas
2016 m. kovo 19 d. profesoriui Eduardui Volteriui sukako 160 metų. Jis buvo ne tik žymus visuomenės veikėjas, lietuvių kalbos, istorijos, etnografijos, archeologijos tyrinėtojas, bet ir Valstybinės centrinės bibliotekos (dabar − Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos) kūrėjas, Kauno miesto muziejaus vadovas, ilgametis Lietuvos universiteto profesorius. Eduardo Volterio gyvenimas buvo susijęs su Vokietija ir Rusija, Latvija ir Lietuva. Jo veikla apėmė įvairiausias sritis, todėl apie šią asmenybę kalbėti gali daugelio sričių specialistai.
Šia konferencija organizatoriai siekia ne tik prisiminti profesoriaus darbus vadovaujant bibliotekai ir muziejui, bet ir dar kartą įvertinti ir plačiajai visuomenei pristatyti Eduardo Volterio asmenybę ir veiklą.
Į tarptautinę jubiliejinę profesoriaus Eduardo Volterio konferenciją organizatoriai sukvietė įvairiausių sričių tyrinėtojus (archeologus, etnologus, kalbos tyrinėtojus, tautosakininkus, literatus, istorikus, bibliotekininkus, muziejininkus, archyvistus), kur jie pristatys savo įžvalgas. Toliau skaityti „Jubiliejinė prof. Eduardo Volterio konferencija”
1910 m. balandžio 23 d. gimė poetas Henrikas Radauskas.
Radauskas mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių ir vokiečių kalbą bei literatūrą, po to dirbo radiofone, Švietimo ministerijoje, leidykloje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV. Ten ilgą laiką dirbo fizinį darbą, kol gavo vietą Kongreso bibliotekoje Vašingtone ir galėjo daugiau bendrauti su bičiuliu Alfonsu Nyka-Niliūnu, taip pat dirbusiu Kongreso bibliotekoje. Išeivijoje pasirodė Radausko eilėraščių rinkiniai „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), „Žaibai ir vėjai“ (1965) „Eilėraščiai (1965–1970)“ (1978).
PAVASARIS
„Dangus sudarė foną lapų,
Iš kairės: K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas. Baltimorė, 1951 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos A. Nykai-Niliūnui.
Žiedų, ir paukščių, ir šakų,
Ir parke vėjas krūmą kvapų
Pagavęs purtė už plaukų“
Ir saulė buvo kaip poetų
Garbė: ugninga ir sena, –
Turiu rašyt, kad ji spindėtų,
Kai jau seniai užges diena.
H. Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950
Organizatoriai: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Kauno miesto muziejus, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno istorijos centras