Kategorija: Datos

Sausio 30 d. gimė rašytojas Stepas Zobarskas

p7_1Stepas Zobarskas gimė 1911 m. sausio 30 d. Pamaleišyje. S. Zobarskas – lietuvių rašytojas, vertėjas, leidėjas. Daugiausia rašė jaunimui ir vaikams. Pradėjęs rašyti eiles, greitai perėjo prie prozos rašymo. Bendradarbiavo leidinyje „Aš ir jūs“, kūrybos almanache „Varpai“. Taip pat rašė psichologinio pobūdžio noveles suaugusiems. Kartu su kolegomis parengė vadovėlį pradžios mokykloms „Aušrelė“. Rašytojas nuo 1947 m. apsigyveno JAV. Niujorke įsteigė knygų leidyklą „Manylands“ (vėliau „Manyland Books“), kurioje leido lietuvių rašytojų kūrinių vertimus į anglų kalbą, kurį laiką redagavo žurnalą vaikams „Eglutė“. Stepas Zobarskas yra išvertęs Migelio de Unamuno, Knuto Hamsuno, Gi de Mopasano, Viljamo Moemo ir kitų užsienio autorių kūrinių į lietuvių kalbą. Lituanikos skyrius 2011 m. yra parengęs virtualią parodą (http://senas.lnb.lt/parodos/3/), skirtą rašytojo 100-osioms gimimo metinėms.

Iš S. Zobarsko laiško Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos nariams:

Likimas nubloškė mane anapus Atlanto, bet aš ten nesijaučiu vienišas. Ten yra žmonių, kurie brangina lietuvišką žodį, dirba dėl jo, aukoja santaupas ir sveikatą. Gaila, kad N. Lietuvos laikais ryšys tarp metropolijos rašytojų ir Amerikos lietuvių buvo pernelyg silpnas, – beveik kad visiškai jokio ryšio nebuvo. Užtat šiandien ir tremtyje esančių rašytojų vardai jiems visiškai svetimi. Juos skiria nuo mūs ir laikas ir erdvė. Bet jų širdis tebėra lietuviškai gryna, jie gyvena tremtinių rūpesčiais ir kančiomis. Pats mačiau, kai šluostėsi ašaras,– beskaitydami „Vienybėje“ spausdinamus Kiršos „Pabėgelius“. Tremtinių rašytojų pareiga nepagailėti savo kūrybos vos alsuojančiai Amerikos lietuvių spaudai. Iš dalies tuo būdu atitaisysite senąsias klaidas ir padėsite vienoje Atlanto pusėje esantiems lietuviams suartėti su kitoje pusėje įsikūrusiais.<…>

 Lietuvių literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945-1950 m. – P. 211

Chemikas, kuris rašo apie literatūrą

Lituanikos skaitykla A(LK)21/011

Lituanikos skaitykla A(LK)21/011

Kaip galėtume pristatyti išeivijos profesorių Kęstutį Keblį? Tai chemikas, išgarsėjęs kaip literatūros kritikas, žurnalo „Ateitis“ bendradarbis, Lituanistikos instituto Čikagoje literatūros skyriaus vedėjas, ateitininkas ir skautas. Profesorius griauna stereotipą, jog „tiksliukas“ negali būti gabus literatūrai ir atvirkščiai. Kęstutis Keblys – netradicinis lietuvių literatūros kritikas. Literatūros analizės neparemtos mokslinėmis teorijomis, metodologijomis, tačiau visada objektyvios, įdomios, gyvos. „Kritiškas ir atviras kritikai. Nemeilikaujantis, bet malonus. Pripratęs prie amerikietiško gyvenimo būdo, bet kasmet keletui mėnesių sugrįžtantis į Lietuvą“, – taip rašoma apie išeivijos mokslininką.

2011 m. Lietuvių išeivijos institutas išleido Kęstučio Keblio literatūros kritikos straipsnių rinktinę, kurią galima rasti ir Lituanikos skaitykloje.

„Knygoje „Smulki kritikos rasa“ skelbiami išeivijos literatūros kritiko Kęstučio Keblio tekstai, rašyti per daugiau nei penkiasdešimt metų, išbarstyti išeivijos ir Lietuvos periodikoje. Tai įvairaus žanro tekstai – akademinės studijos, recenzijos, proginiai straipsniai, juose dominuoja išeivijos literatūros tematika ir problematika. K. Keblio literatūros kritika išsiskiria vertinimų taiklumu, objektyvumu, šmaikštumu, literatūrinių kontekstų paralelėmis“.

Kviečiame skaityti!

Ona Šimaitė – legendinė žydų gelbėtoja

onaOna Šimaitė gimė 1894 m. sausio 6 dieną Akmenėje. O. Šimaitė – Vilniaus universiteto bibliotekininkė, pasinaudojusi savo tarnyba gelbėjo žydus II pasaulinio karo metu.

O. Šimaitė patekdavo į Vilniaus getą tvirtindama, kad turi atsiimti knygas iš žydų studentų. Ji įnešdavo maisto ir būtiniausių daiktų, o išnešdavo vertingus dokumentus. 1944 m. žydų gelbėtoja buvo suimta nacių ir nugabenta į Dachau koncentracijos stovyklą, o iš ten perkelta į stovyklą, esančią pietų Prancūzijoje. Po išlaisvinimo liko gyventi Prancūzijoje. Jai suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas.  Toliau skaityti „Ona Šimaitė – legendinė žydų gelbėtoja”

DP Naujieji Metai…

2014 m. sukako 70 metų nuo didžiojo traukimosi iš Lietuvos į Vakarus pradžios. Daugelis išeivių laikinai apsistodavo vadinamosiose DP (angl. Displaced Persons), perkeltųjų asmenų, stovyklose Vokietijoje. Čia virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, buvo leidžiami laikraščiai ir knygos, veikė mokyklos ir Pabaltijo universitetas. 

„Tėviškės garsas“, 1947 m. sausio 2 d.
„Tėviškės garsas“, 1947 m. sausio 2 d.

Toliau skaityti „DP Naujieji Metai…”

Kalėdų valgiai emigracijoje

Lietuviško maisto gaminimas ir papročių laikymasis svarbus daugeliui emigrantų. Aguonpienis, mielinės Kalėdų bandelės, šventinė mišrainė, Kūčių vakaro burtai susėdus prie stalo keliauja kartu su lietuviais į svečias šalis. Įsileisti ir kitos kultūros patiekalus dažnai priverčia svečioje šalyje gimę ir užaugę vaikai, tačiau pamatinės šeimos tradicijos išlieka. 

Šiandien gimusių ir augusių emigracijoje identiteto klausimas yra pasikeitęs, o tapatinimasis su savo šaknimis yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tačiau ryšys su savo gimtine, šaknimis palaikomas kitais įvairiais būdais: per tikėjimą, šokį, dainą, maistą.

Emigrantinėje spaudoje galima rasti įdomių kalėdinių patiekalų receptų. Siūlome ne tik perskaityti, bet ir pasigaminti!

Toliau skaityti „Kalėdų valgiai emigracijoje”