Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Parengė Deimantė Žukauskienė
Lietuvių literatūros tyrinėtojai jau gali susipažinti su rašytojo, publicisto, redaktoriaus Algimanto Zurbos archyviniais dokumentais, kuriuos 2019 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius gavo iš Algimanto Zurbos našlės Laimos Zurbienės.
Toliau skaityti „Tyrėjų dėmesio laukia A. Zurbos archyvas”Visame pasaulyje minint šią datą, vertėtų prisiminti ir pirmąją lietuviškąją radijo stotį Kaune, kai 1926 m. birželio 12 d. į eterį pirmą kartą buvo prabilta lietuviškai : „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“, o diktorius tuo metu perskaitė trumpas žinias iš šalies ir užsienio. Vakare Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti ir nuolatinę radiofoninę programą.
Kaip byloja išlikę dokumentai, didžiąją dalį programos sudarė informaciniai pranešimai, spaudoje skelbtos publikacijos ir kitos žinios tuo metu aktualiomis Lietuvos gyventojams temomis. O jau gruodžio mėnesį programa buvo papildyta Šv. Mišių iš sakralinių institucijų ir netgi operų iš Valstybės teatro Kaune tiesioginėmis transliacijomis. Darbo dienų vakarais, dažniausiai apie 20 val., buvo skaitomos paskaitos populiariomis švietėjiško pobūdžio temomis. Ypač daug klausytojų dėmesio sulaukdavo užsienio kalbų mokymosi valandėlės, humoristinio turinio nuotaikingos laidos, kelionių įspūdžiai, kuriais dalindavosi įžymūs tarpukario keliautojai – Antanas Poška, Vincas Uždavinys, Matas Šalčius ir kiti. Siekiant išplėsti klausytojų ratą, buvo ilginamas transliacijų laikas, įvedamos naujos valandėlės. Į talką, rengiant naujas programas, buvo kviečiami įžymūs to meto Lietuvos rašytojai, mokslininkai. Kaune kūrėsi ir mėgėjiškos radijo stotys, kurių dėka buvo galima užmegzti tiesioginius ryšius su užsienyje gyvenančiai tautiečiais, aptarti daugelį jiems rūpimų klausimų.
Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje yra saugoma dalis Kauno radijo stoties ir Valstybės radiofono archyvinių dokumentų (F157).
Buvusi Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Rita Valiukonytė perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Londone kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 1991 m. iki 2016 m., tačiau daugiausia jame sukaupta dokumentų per kultūros atašė Daivos Parulskienės (2008–2012) ir Ritos Valiukonytės (2012–2016) veiklos laikotarpius.
Archyvas atspindi Lietuvos Respublikos ir Jungtinės Karalystės kultūrinių ryšių plėtojimą, diplomatinės atstovybės pastangas supažindinti Jungtinės Karalystės visuomenę su žymių lietuvių menininkų kūryba bei lietuvių mokslininkų pasiekimais. Jame galima rasti įvairių meno renginių programas, dalyvaujančių menininkų pristatymus, susirašinėjimą renginių organizavimo klausimais, atsiliepimų apie renginius spaudoje, straipsnių apie lietuvių menininkus, žinomus lietuvius, gyvenančius ir dirbančius Jungtinėje Karalystėje, Lietuvos meno ir istorijos raidą. Atskirą fondo dalį sudaro Lietuvos ir kitų šalių žydų istorijos ir kultūros pristatymai.
Kultūros atašė Daivos Parulskienės veiklos laikotarpiu renginių gausa išsiskyrė 2009 metai, skirti paminėti Lietuvos vardo tūkstantmečiui bei Vilniaus paskelbimui Europos kultūros sostine.
Kultūros atašė Ritos Valiukonytės darbo metu paminėtini renginiai: 2012 m. vykusi Jono Meko darbų paroda bei jo filmų retrospektyva, taip pat Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Hamletas“ pasirodymai Šekspyro festivalyje Londone. 2013 m. Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga Lietuvos menininkai pristatė Lietuvos kultūrą Europai: vyko renginiai Velse, Lietuvos fotografija išsamiai pristatyta fotografijos sezone Škotijoje.
Šis išsamus ir gausus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.
Parengė Rima Dirsytė
Šiais metais minimos 250-osios pirmojo Prancūzijos imperatoriaus ir legendinio karo vado Napoleono Bonaparto gimimo metinės. 1812 m. Napoleono žygis į Rusiją nemažai Lietuvos-Lenkijos patriotų daliai suteikė viltį su Prancūzijos pagalba atkuri Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. ribose. Todėl ne vienas jų įstojo į prancūzų armiją ir dalyvavo karinėje kampanijoje. Tarp tokių patriotų buvo ir du Kosakovskių giminės atstovai, beje, dažnai painiojami tarpusavyje.
Kosakovskiai – XVI– XX a. pr. Lietuvos bajorų giminė, kilusi iš Mazovijos (pirmtakai Korvinai į čia atsikėlė apie XIII a. pr. iš Panonijos). XVIII a. pab. kai kurios giminės linijos gavo grafų titulą. Jų herbas pavadintas pagal kaimo Slepowrony (liet. Naktikovai) pavadinimą. Giminės atstovai pasižymėjo valstybinėje ir karinėje tarnyboje, žinomi keli aukšti dvasininkai, keli prorusiškos orientacijos veikėjai ATR padalinimų laikotarpiu.
Neeilinė asmenybė buvo Juozapas Antanas Kosakovskis, Livonijos kašteliono Antano ir Eleonoros Straševičiūtės sūnus, gimęs 1772 m. Martyniškyje. Dėdės etmono Simono Kosakovskio (1741–1794) protekcija užtikrino jam sėkmingą karinę tarnybą. Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, po pralaimėjimo kelis metus gyveno Paryžiuje, kur bendravo su Napoleonu, o 1812 m. įstojo į prancūzų armiją ir greit tapo Napoleono I pirmuoju adjutantu. Jam buvo suteiktas generolo laipsnis bei prancūzų grafo titulas. Dalyvavo 1812, 1813 ir 1814 m. Napoleono karinėse kampanijose. Beje, J. A. Kosakovskis 1812 m. tris dienas formaliai ėjo Maskvos karo komendanto pareigas. Teigiama, kad jis buvo paskutinis asmuo, Fontenblo paspaudęs ranką nuvainikuotam Prancūzijos imperatoriui prieš šiam išvykstant į tremtį. Generolas buvo apdovanotas net šešiais Prancūzijos ordinais.
Toliau skaityti „Napoleonas ir Lietuva”Parengė Rima Dirsytė
XVIII a. pabaiga – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimo laikotarpis. 1772, 1793 ir 1795 m. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos pasidalino valstybę. Po paskutiniojo padalinimo beveik visa etnografinė Lietuva atiteko Rusijai, kuri ją valdė net 120 metų (tik Užnemunė buvo prijungta prie Prūsijos). Per tą laikotarpį įvyko trys sukilimai, siekę atkurti ATR su 1772 m. sienomis. Paskutinysis – 1863–1864 m. sukilimas (Sausio sukilimas) – vyko Lenkijoje bei LDK bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Deja, sukilėliai pralaimėjo prieš galingą imperiją. Sukilimas buvo žiauriai nuslopintas, vadai nuteisti mirties bausme, kiti sukilimo dalyviai ištremti, dalis spėjo pasitraukti į užsienį.
Šaltiniai nurodo, kad Lukiškių aikštėje mirties bausmėįvykdyta 21 Sukilimo dalyviui. Devyni sukilėliai buvo sušaudyti, dvylika pakarti, tarp jų Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas. Tą pačią dieną nužudyti sukilėliai buvo slapta užkasti vienoje duobėje tuo metu uždaroje Gedimino kalno teritorijoje. 2017–2019 m. tyrimų metu surasta 14 kapų duobių, kuriose aptikti 20 asmenų palaikai ar jų fragmentai. Lapkričio 22 d. jie buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Lietuvos nacionalinis muziejus išvakarėse atidarė parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“. Paroda veiks pirmą kartą visuomenei atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių.
