Naujienos – Puslapis 17 – Lituani(sti)ka

Knygos „Baltų piliakalniai: nežinomas paveldas“ pristatymas

Kviečiame į knygos „Baltų piliakalniai: nežinomas paveldas“ pristatymą, įvyksiantį sausio 31 d. 17.30 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje (II a.).

Lietuva – piliakalnių kraštas. Šiuo metu mūsų šalyje žinomas net 921 piliakalnis, o visame baltų istorinių žemių areale, besidriekiančiame nuo Baltijos jūros vakaruose iki Okos upės aukštupio rytuose, būta apie 4 tūkst. baltiškų piliakalnių. Piliakalniai – daugiau nei archeologiniai objektai. Tai dalis lietuvių istorinės savasties, kuri atsispindi ir folklore, literatūroje, dailėje.

Prisidėdama prie 2017-aisiais minėtų Piliakalnių metų iniciatyvų, Lietuvos archeologijos draugija lietuvių, anglų ir rusų kalbomis išleido knygą „Baltų piliakalniai: nežinomas paveldas“.

Renginyje dalyvaus:

knygos autoriai doc. dr. Manvydas Vitkūnas (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija) ir doc. dr. Gintautas Zabiela (Klaipėdos universitetas),

prof. dr. Albinas Kuncevičius (Vilniaus universitetas),

prof. dr. Ilona Vaškevičiūtė (Lietuvos edukologijos universitetas),

Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė Agnė Žilinskaitė.

Renginį ves Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro Karo istorijos skyriaus viršininkas mjr. Gintautas Jakštys.

Renginio metu bus platinama knyga.

Šveicarijos lituanizacija (ir atvirkščiai)

Pirmieji „Šveicarijos lietuvių žinių“ numeriai išėjo dar pokariu, 1951-1953 m. 2001 m. žurnalo leidyba buvo atgaivinta. Aktyvi Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB) kasmet išleidžia po du žurnalo numerius. Naujausiame, 2017-ųjų gruodžio, numeryje dominuoja Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio nuotaikos.

Doc. dr. Justinas Dementavičius rašo apie Fribūro universitetą, kuris XIX a. pab. – XX a. pr. buvo svarbus aukštojo mokslo siekiančių lietuvių traukos centras:

Ten [Šveicarijoje] buvę Lietuviai „šveicarėjo“. Terminas ne visai vykęs, todėl galiu paminėti ir kitą – jie ten europietiškėjo, tapo labiau europiečiais. Juk Šveicarija tada suvokta kaip neabejotinai civilizaciškai pranašesnė, tikroji Europa, kurios madomis buvo norima sekti.

Rugsėjį Šveicarijoje su LRT laidos „Šiandien prieš 100 metų“ kūrybine grupe lankėsi 2017-aisiais išgarsėjęs prof. Liudas Mažylis. „Šveicarijos lietuvių žiniose“ jis rašo:

1917 m. lapkričio mėnesį Šveicarijoje vykusi lietuvių konferencija buvo istoriškai svarbi jau tuo, kad ji legitimizavo Lietuvos Tarybos veiksmus siekiant Nepriklausomybės. Istoriografijoje ta konferencija vadinama Berno konferencija, nors istoriniai šaltiniai liudija, kad pagrindinė konferencijos dalis vyko Lozanoje, o Berne, panašu, tik keli posėdžiai.

Dokumentinę apybraižą, nufilmuotą Šveicarijoje, galima pažiūrėti **čia >>**

Toliau skaityti „Šveicarijos lituanizacija (ir atvirkščiai)”

Istorikas Tomasz Błaszczak: užsienio profesionalas, dirbantis Lietuvoje

„Tarpukariu jaunai Lietuvos valstybei trūko profesionalų įvairiose srityse, tad į Lietuvą dirbti atvykdavo nemažai užsieniečių. Pavyzdžiui, po Rusijoje įvykusios Spalio revoliucijos į Lietuvą pradėjo plūsti daug profesionalų, kurie tuo metu nenorėjo dirbti bolševikų kontroliuojamai valdžiai ir nusprendė išvažiuoti į Vakarus “, – per parodos „Užsienio profesionalai – Lietuvai“ atidarymą pasakojo VDU istorikas, Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjas T. Blaszczak, neseniai išleidęs knygą „Baltarusiai Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m.“ (Białorusini w Republice Litewskiej 1918-1940. Białystok: Białoruskie Towarzystwo Historyczne, 2017)

„Baltarusių atsiradimas Kaune buvo susijęs su Lenkijos ir Lietuvos konfliktu – dauguma baltarusių buvo gimę teritorijose, kurios po Pirmojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai, šiame fone nemažai baltarusių, kurie priklausė baltarusių tautiniam judėjimui, buvo Lietuvos pusėje ir persikėlė į Kauną. Žinoma, dalis emigravo kitur, tačiau likusiesiems baltarusiams puikiai pavyko integruotis į Lietuvos visuomenę ir dalis jų liko čia gyventi“.

Pagal Kauno miesto muziejaus informaciją.

Daugiau skaitykite: http://sc.bns.lt/view/item/255285

Daugiau apie Tomasz Błaszczak ir jo kelią Lietuvon: http://pilnas.kaunas.lt/2016/07/05/tomasz-blaszczak-nepaisant-ivairiu-nesutarimu-esame-vieninga-kulturine-erdve/

Kaip Matas Šalčius mokėsi anglų kalbos

Parengė Dalia Cidzikaitė

Vartant Mato Šalčiaus angliškai parašytus rankraščius, į akis krinta graži ir turtinga autoriaus anglų kalba. Tarp daugybės jo užrašų, laiškų ir kitos rankraštinės medžiagos surastas tekstas „Kaip aš pramokau anglų kalbos?“ (su viršuje užrašytu antruoju pavadinimu „Kokis geriausias būdas pramokti anglų kalbos?“) šmaikščiai pasakoja 1915–1919 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Šalčiaus istoriją.

Jis rašo, kad pirmiausia anglų kalbos tikėjęsis išmokti iš „senų amerikonų“, tad, vos atvykęs į svečią šalį, apsigyveno lietuvių šeimoje. Tačiau Šalčius netrukęs pastebėti, jog tų „senų amerikonų“ anglų kalbos žinios apsiriboja tik kasdieniais žodžiais, tokiais kaip „strytas“, „karas“, „gudbai“ ir kt. Tad praradęs viltį kalbos išmokti iš savų, Šalčius susirado vakarinę mokyklą. Bet ir čia jo laukė nusivylimas. „Aš buvau nelabai gražaus veido ir mokytojos visai neužinteresavau savimi – ji daugiau užsiėmusi buvo su juodaakiais, juodbruvais italijonais, kaip manimi ir kalbos moksle vėžliojau, kaip sakoma, vėžlio žingsniu <…>“, – rašo lietuvis.

Mato Šalčiaus rankraščio „Kaip aš pramokau anglų kalbos“ pirmasis puslapis. Iš Mato Šalčiaus kolekcijos (F 189), saugomos LNB Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde.

Dėl tokios savo nesėkmės pasiskundęs bičiuliams, Šalčius išgirdęs iš jų pasiūlymą pamėginti nueiti į „hai-skulę“, t. y. vidurinę mokyklą. Tačiau ten jo nepriėmė, mat reikėjo parodyti pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą. Tad Šalčiui neliko nieko kito, kaip griebtis seno ir išmėginto būdo – naujos kalbos mokytis skaitant knygas, šalia pasidėjus žodyną ir gramatikos vadovėlį.

Buvo pavasaris. Taip keletą dienų prie atviro lango su knygomis prasėdėjęs, vieną dieną Šalčius nugirdo kažką apačioje šnekučiuojant. Toliau tegul pasakoja pats autorius. „Žvilgtelėjau atsargiai pro langą: žiūriu susinešusios supamąsias kėdes sėdi dvi kaimynės airės, viena sena, antra jauna. Ir senoji, kad pasakoja jaunajai, tai pasakoja, tik žodžiai birte byra – kaip užaugo Airijoje pas tėvus, kaip susimylėjo su savo vyru, kaip jis išvažiavo į Kanadą, kaip ji pasekė paskui jo, kaip jie susitiko. Aš klausiaus, tūnodamas už lango, taip įdėmiai, kad nei nepajutau, kaip išėjo pora valandų.

Ant rytojaus apie tą pačią valandą vėl išgirdau kaimynes besišnekučiuojant ir išvydau vėl besėdinčias supamosiose kėdėse. Aš vėl išklausiau ausylai visą pasakojimą apie tolimuosius senosios gyvenimo nuotykius ir vėl nei nepajutau, kaip išėjo pora valandų. Toliau skaityti „Kaip Matas Šalčius mokėsi anglų kalbos”

Šventiškas radinys Nacionalinės bibliotekos knygoje

Bibliotekos knygose atrasti kalendoriaus lapelių, bilietų ar saldainių popierėlių yra įprasta. Kur kas rečiau pasitaiko aptikti kalėdaičių, vadinamųjų „plotkelių“.

Spectrum: Vilniaus universiteto žurnalas, 2017, Nr. 1(26), p. 49

Nedidelė knygelė, kurioje kolegė šiemet atsitiktinai aptiko sutrupėjusį kalėdaitį, yra iš Vilniaus kunigų seminarijos bibliotekos. Tai katekizmas vokiečių kalba, išleistas 1888 m. Augsburge: katekizmo, skirto Augsburgo vyskupijos liaudies mokykloms, 13-as leidimas „Katechismus der katholischen Religion für die Volksschulen im Bistume Augsburg“. (Tarp knygos puslapių taip pat slėpėsi Prancūzijoje L. Turgis Et Fils išleistas šventas paveikslėlis ir lapelis su ranka užsirašytu lotynišku tekstu.)

Kalėdaitis nėra toks senas kaip knygelė. Aišku, iš kur jis – iš Vilniaus. Nuspėjamas ir laikmetis: XX a. pradžia iki 1940 metų. Apie vietą ir datą galima spręsti iš lenkiško užrašo – PAMIĄTKA Z OSTROBRAMY.

O čia galima pasiskaityti apie restauruotą kalėdaitį (arba neapkirptą ostiją) iš Vilniaus universiteto bibliotekos parodos „Bibliotheca curiosa“:

Virginija Guogienė . Ostijų detektyvas, Spectrum : Vilniaus universiteto žurnalas, 2017, Nr. 1(26), p. 49-50

2018 m. sausio 12–22 d.: Kauno IX forto muziejaus paroda „Antrojo pasaulinio karo nuojautos Lietuvos spaudoje“

2018 m. sausio 12–22 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, ant laiptų į 3 a. atrijų, bus eksponuojama Kauno IX forto muziejaus parengta paroda „Antrojo pasaulinio karo nuojautos Lietuvos spaudoje“ .

1918–1939 metai į naujausiųjų laikų žmonijos istoriją įrašyti kaip trumpa vis didesnių iššūkių draskomos sąlyginės taikos atkarpa tarp dviejų globalinių konfliktų. Pirmosios makabriškos – naują platų, viską niokojantį ginkluotą susidūrimą žadančios – prognozės pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė jau XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje. Dar po dešimties metų, nacionalsocialistinei Vokietijai Europoje iškėlus revanšizmo vėliavą, tokie bauginantys perspėjimai tapo nuolatiniu informaciniu fonu.

Kad bent trumpam išsklaidytų slegiančią atmosferą, tuometė spauda nevengdavo naudoti satyros, juodojo humoro. Visa tai dažniausiai įsikūnydavo karikatūrose. Joms, nupieštoms lietuvių ar kitų šalių dailininkų, išspausdintoms pačiuose įvairiausiuose to meto Lietuvos leidiniuose, ir yra skirta ši paroda. Ja siūloma į lemtingus įvykius, istorinius veikėjus pažvelgti „amžininkų akimis“.