„Pavadinimas Prarasto orumo beieškant glaudžiai susijęs su man rūpimu klausimu: kaip šių dienų Lietuvoje kalbėti ramiai, be isterikos ir sąskaitų suvedinėjimo, be neva patriotinių šūkavimų, bet ir be paniekos savo valstybei ir tautai, stengiantis pagrįsti ir aiškiai išdėstyti kiekvieną teiginį“, – naujos publicistikos darbų rinktinės pratarmėje rašo Tomas Venclova.
Autorius spėja, kad dabartinėje Lietuvoje veikiau laikomas kontraversišku publicistu negu poetu, eseistu, filologu: „Tai manęs anaiptol nedžiugina, bet juntu, kad publicistine veikla kartais privalau užsiimti, ypač jeigu dauguma nutyli ar (bent mano požiūriu) klaidingai suvokia reikšmingus kraštui klausimus. Publicistika yra vienas iš būdų vykdyti pareigą tėvynei.“
Autoriaus straipsniai jau buvo surinkti keliose knygose (tarp naujausių– su šviesaus atminimo Leonidu Donskiu parašyta Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje), tačiau knygos anglų, rusų, lenkų, švedų ir vengrų kalbomis ne itin lengvai randamos, todėl su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka, saugančia nuolat papildomą Tomo Venclovos kolekciją, buvo sumanyta išleisti šią rinktinę.
Knygos pradžioje publikuojami tekstai, susiję su T. Venclovos emigracijos istorija, po to sudėti įvairūs, paprastai politiniai, pasisakymai. Antrame skyriuje skelbiami straipsniai apie lietuvių santykius su kaimynais, toliau publikuojami straipsniai kultūrinėmis temomis bei interviu. Knyga baigiama atsiminimų pobūdžio esė. Kaip pažymi autorius, tekstai vietomis redaguoti, bet palyginti menkai, kai kurie spausdinami rusų, lenkų kalbomis.
2016 m. lapkričio 29 d. LNB Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotoja Giedrė Milerytė-Japertienė dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro organizuotame Magdalenos Grochowskos knygos „Jerzy Giedroyc“ lietuviško vertimo pristatymo renginyje. Susitikimas buvo skirtas žymaus politinio ir kultūros veikėjo Jerzy Giedroyco 110-osioms gimimo metinėms paminėti.
Šių metų rugpjūčio 29–rugsėjo 9 ir spalio 10–17 dienomis rinkau archyvinę medžiagą Centriniame marijonų kongregacijos archyve Romoje. Šias išvykas įgalino dvi stipendijos, gautos iš Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos mokslo tarybos. Išvykos turi savo priešistorę. Prieš ketvertą metų pradėjau rinkti medžiagą apie Londono lietuvių praeitį ir archyvinės medžiagos paieškos 2014 metais nuvedė mane į minėtąjį archyvą. Aplankyti jį paskatino aplinkybė, jog lietuvių marijonų kunigai 1931–1999 m. buvo Londono lietuvių religinio gyvenimo vadovai. Šis apsilankymas padėjo atkurti aiškesnį lietuvių bendruomenės Londone religinio gyvenimo vaizdą, nei kad jis skleidėsi iš fragmentiško lietuvių bažnyčios Londone archyvo bei emigracinės spaudos. Poros savaičių darbas archyve atskleidė Londone kunigavusių marijonų kunigų tarpusavio ryšius ir globalius kongregacijos veiklos pavidalus XX amžiaus lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų išeivijoje. Šių metų vasarą sugrįžęs prie minties detaliau pastudijuoti šio archyvo lituanistinę sudėtį, parašiau paraiškas į aukščiau minėtas tarybas.
Marijonai buvo svarbus veiksnys pasaulio lietuvių religiniame ir visuomeniniame gyvenime – perėmę ar įsteigę parapijas, jie diegė švč. Mergelės Marijos kulto turiniu prisodrintą religingumą bei steigė ar perėmę administravo mokyklas, leidyklas ir periodinius leidinius. Provincijų bylose atsispindi marijampolietiško „Šaltinio“, amerikietiško „Draugo“ ar argentinietiško „Laiko“ leidimo bei Marianapolio vidurinės mokyklos JAV veiklos kasdienybė, užfiksuota tekstuose ir fotografijose. 
Trečiadienį, lapkričio 9 d., Sankt Peterburge esančioje Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje atidaroma paroda prof. Eduardo Volterio 160-osioms gimimo metinėms paminėti. E.Volteris – žymus kalbininkas, etnografas, archeologas, bibliotekininkas, vienas iš Lietuvos universiteto ( dab. Vytauto Didžiojo universiteto) įkūrimo iniciatorių.
Kuomet 1919 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Seimo rūmų pirmajame aukšte pradėtas kurti Centralinis Valstybės Knygynas (tarpukaryje bibliotekos dažnai vadintos knygynais), laikinoje sostinėje nebuvo likę jokių viešųjų bibliotekų. Karo išvakarėse įvairiataučių draugijų, valdiškų įstaigų tarnautojų, komercinių bei mokyklų bibliotekų tinkle dominavo Kauno skaitymo draugijos biblioteka, turėjusi apie 20000 įvairiakalbių universalaus pobūdžio knygų. Visos kitos bibliotekos nei iš tolo negalėjo jai prilygti pasiūlos įvairove ir apimtimi. Vokiečiai uždarė visas viešąsias bibliotekas, o jų fondai pradėjo „išsivaikščioti“.