Aptiko Arida Riaubienė
Kaip lietuvio emigranto akimis XX a. pradžioje atrodė vienas didžiausių JAV miestų – Niujorkas? Pateikiame ištrauką iš pirmojo legalaus periodinio leidinio „Vilniaus žinios“:
Kategorija: Naujienos
Nacionalinė biblioteka išleido Tomo Venclovos publicistikos darbų rinktinę „Prarasto orumo beieškant“
„Pavadinimas Prarasto orumo beieškant glaudžiai susijęs su man rūpimu klausimu: kaip šių dienų Lietuvoje kalbėti ramiai, be isterikos ir sąskaitų suvedinėjimo, be neva patriotinių šūkavimų, bet ir be paniekos savo valstybei ir tautai, stengiantis pagrįsti ir aiškiai išdėstyti kiekvieną teiginį“, – naujos publicistikos darbų rinktinės pratarmėje rašo Tomas Venclova.
Autorius spėja, kad dabartinėje Lietuvoje veikiau laikomas kontraversišku publicistu negu poetu, eseistu, filologu: „Tai manęs anaiptol nedžiugina, bet juntu, kad publicistine veikla kartais privalau užsiimti, ypač jeigu dauguma nutyli ar (bent mano požiūriu) klaidingai suvokia reikšmingus kraštui klausimus. Publicistika yra vienas iš būdų vykdyti pareigą tėvynei.“
Autoriaus straipsniai jau buvo surinkti keliose knygose (tarp naujausių– su šviesaus atminimo Leonidu Donskiu parašyta Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje), tačiau knygos anglų, rusų, lenkų, švedų ir vengrų kalbomis ne itin lengvai randamos, todėl su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka, saugančia nuolat papildomą Tomo Venclovos kolekciją, buvo sumanyta išleisti šią rinktinę.
Knygos pradžioje publikuojami tekstai, susiję su T. Venclovos emigracijos istorija, po to sudėti įvairūs, paprastai politiniai, pasisakymai. Antrame skyriuje skelbiami straipsniai apie lietuvių santykius su kaimynais, toliau publikuojami straipsniai kultūrinėmis temomis bei interviu. Knyga baigiama atsiminimų pobūdžio esė. Kaip pažymi autorius, tekstai vietomis redaguoti, bet palyginti menkai, kai kurie spausdinami rusų, lenkų kalbomis.
Apie apšviestūnus ir tamsūnus
Aptiko Arida Riaubienė
XIX a. antroje pusėje tautiškumo išsaugojimu emigracijoje rūpinosi turintys didesnį išsilavinimą, labiau apsišvietę žmonės. Katalikiškoje spaudoje jie buvo vadinami „apšviestūnais“. Pateikiame ištrauką:
Jakštas, A. Lietuvei-apšviestunai Amerikoje ir jųjų užduotis. ŽLA, 1891, gruod. 1 (nr. 23), p. 177
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=34999&biRecordId=4036
Pristatytas knygos „Jerzy Giedroyc“ lietuviškasis vertimas
2016 m. lapkričio 29 d. LNB Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotoja Giedrė Milerytė-Japertienė dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro organizuotame Magdalenos Grochowskos knygos „Jerzy Giedroyc“ lietuviško vertimo pristatymo renginyje. Susitikimas buvo skirtas žymaus politinio ir kultūros veikėjo Jerzy Giedroyco 110-osioms gimimo metinėms paminėti.
Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje vykusiame renginyje kalbėta apie Jerzy Giedroyc, kaip paskutinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietį. Aptartas jo indėlis į lietuvių ir lenkų santykius. Renginyje taip pat dalyvavo knygos vertėjas Kazys Uscila, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė ir VDU Politologijos katedros vedėjas Andžėjus Pukšto.
Įdėmesnis žvilgsnis į Centrinį marijonų kongregacijos archyvą Romoje
Kęstutis Raškauskas
Šių metų rugpjūčio 29–rugsėjo 9 ir spalio 10–17 dienomis rinkau archyvinę medžiagą Centriniame marijonų kongregacijos archyve Romoje. Šias išvykas įgalino dvi stipendijos, gautos iš Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos mokslo tarybos. Išvykos turi savo priešistorę. Prieš ketvertą metų pradėjau rinkti medžiagą apie Londono lietuvių praeitį ir archyvinės medžiagos paieškos 2014 metais nuvedė mane į minėtąjį archyvą. Aplankyti jį paskatino aplinkybė, jog lietuvių marijonų kunigai 1931–1999 m. buvo Londono lietuvių religinio gyvenimo vadovai. Šis apsilankymas padėjo atkurti aiškesnį lietuvių bendruomenės Londone religinio gyvenimo vaizdą, nei kad jis skleidėsi iš fragmentiško lietuvių bažnyčios Londone archyvo bei emigracinės spaudos. Poros savaičių darbas archyve atskleidė Londone kunigavusių marijonų kunigų tarpusavio ryšius ir globalius kongregacijos veiklos pavidalus XX amžiaus lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų išeivijoje. Šių metų vasarą sugrįžęs prie minties detaliau pastudijuoti šio archyvo lituanistinę sudėtį, parašiau paraiškas į aukščiau minėtas tarybas.
Įdėmiau žvilgtelėjus į Centrinio marijonų archyvo sudėtį, tapo aišku, jog daugiau nei pusė jo medžiagos yra tiesiogiai susijusi su Lietuva ir lietuviais. Pagrindinė jo dalis yra marijonų provincijų, namų, misijų ar vikariatų dokumentacija bei asmeninės bylos. Kelias dešimtis metrų lentynų užima Lietuvos šv. Jurgio provincijos (provincija įsteigta 1930 m., bet medžiaga nuo 1909 m.) ir JAV šv. Kazimiero provincijos (provincija įsteigta 1930 m., bet medžiaga nuo 1916 m.) dokumentacija. Prie jų šliejasi palyginti nedideli lietuviškų vikariatų Argentinoje (nuo 1939 m.) ir Australijoje (nuo 1961 m.) bei misijos Londone (1931-1999 m.) dokumentų rinkiniai.
Marijonai buvo svarbus veiksnys pasaulio lietuvių religiniame ir visuomeniniame gyvenime – perėmę ar įsteigę parapijas, jie diegė švč. Mergelės Marijos kulto turiniu prisodrintą religingumą bei steigė ar perėmę administravo mokyklas, leidyklas ir periodinius leidinius. Provincijų bylose atsispindi marijampolietiško „Šaltinio“, amerikietiško „Draugo“ ar argentinietiško „Laiko“ leidimo bei Marianapolio vidurinės mokyklos JAV veiklos kasdienybė, užfiksuota tekstuose ir fotografijose. Toliau skaityti „Įdėmesnis žvilgsnis į Centrinį marijonų kongregacijos archyvą Romoje”
Sankt Peterburge – paroda Eduardui Volteriui atminti
Trečiadienį, lapkričio 9 d., Sankt Peterburge esančioje Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje atidaroma paroda prof. Eduardo Volterio 160-osioms gimimo metinėms paminėti. E.Volteris – žymus kalbininkas, etnografas, archeologas, bibliotekininkas, vienas iš Lietuvos universiteto ( dab. Vytauto Didžiojo universiteto) įkūrimo iniciatorių.
Eduardo Volterio gyvenimas susijęs su Latvija ir Vokietija, Rusija ir Lietuva. Rygoje gimęs ir šiame mieste gimnaziją baigęs, Leipcige filologiją studijavę ir daug metų baltistiką Sankt Peterburgo universitete dėstęs, jis daug prisidėjo prie lietuviškų knygų leidimo Rusijos imperijoje, rinko ir tyrinėjo lietuvių liaudies dainas.
1918 m. E.Volteris persikėlė gyventi į Lietuvą ir tapo Valstybinio centrinio knygyno (dabar − Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos) kūrėju bei pirmuoju jos vadovu, vėliau Kauno miesto muziejaus vadovu, 1922–1933 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.
Eduardo Volterio asmeninis archyvas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto bibliotekose.