Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjai pristatė darbus mokslinėse konferencijose

Metų pabaiga – metas, kai peržvelgiami nuveikti darbai. Džiugu, kad mokslinėse konferencijose galime šalies ir tarptautinei auditorijai pristatyti savo tyrimus, megzti dialogą ir ieškoti sąlyčio taškų, bendradarbiavimo galimybių.


Vaizdas iš Vytauto Smilgevičiaus pranešimo

Lapkričio 30  dieną Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje (tiksliau jos „YouTube“ kanale) vyko konferencija „Panevėžio krašto visuomenės organizacijos XIX a. pab. – XX a. pr. ir jų poveikis pilietinės visuomenės formavimosi procesui Lietuvoje“. Prie konferencijos organizavimo prisidėjo ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, organizaciniam komitetui priklausė Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) Lituanistikos skyriaus vadovas dr. Dainius Vaitiekūnas. Šioje konferencijoje pranešimąJAV lietuvių organizacijos Tėvynės mylėtojų draugijos veikla 1896-1910 metais ir reikšmė lietuvių tautai“ perskaitė Lituanistikos skyriaus tyrėjas prof. dr. Juozas Skirius. Konferencijoje su pranešimu „Panevėžio jaunimo organizacijų veiklos atspindžiai jų periodikoje“ taip pat dalyvavo ir Dokumentinio paveldo tyrimų departamentui priklausančio Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotojas Vytautas Smilgevičius.

Plačiau apie konferenciją>>


Gruodžio 1–3 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Theatrum libri: spauda, skaitymas ir sklaida ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje“, skirta paminėti pirmojo archyvo įkūrimo Lietuvos Respublikoje šimtmetį. Konferencijoje susibūrę tyrėjai iš Europos šalių, Azijos, Jungtinių Amerikos Valstijų skaitė pranešimus ir dalijosi įžvalgomis knygos istorijos tyrimų, skaitmeninės humanitarikos ir kompiuterinės istorijos taikymo temomis, kitais įdomiais atradimais. Net keturis pranešimus skaitė Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjai: direktorė Jolanta Budriūnienė („Kreivų veidrodžių karalystėje arba neįprasti XX a. vidurio Lietuvos ir lietuviškų knygų keliai“), DPTD Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė („Bibliofilija kaip filantropija. Mato Strašuno kolekcijos keliais“), Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji tyrėja dr. Milda Kvizikevičiūtė („Visi keliai veda į „Filosofiją“: duomenų atvėrimas dokumentinio paveldo tyrimuose“) ir vyriausioji metodininkė-tyrėja Jadvyga Misiūnienė („Grafų Hutten-Czapskių biblioteka Beržėnuose: rekonstrukcijos bandymas“). Per tris dienas vien virtualiai konferenciją stebėjo daugiau nei 350 žmonių iš viso pasaulio.

Plačiau apie konferenciją>>


Skaidrė iš Valdos Budreckaitės pranešimo. Alix de Choiseul-Gouffier publikavo knygų kaip vikontienė de Janzé ir kaip princesė de Faucigny-Lucinge

Gruodžio 2–3 dienomis dvi Lituanistikos skyriaus tyrėjos, dr. Dalia Cidzikaitė ir Valda Budreckaitė, dalyvavo konferencijoje  „Moterų savivokos slenksčiai: XIX amžius–XX amžiaus pirma pusė“. Dr. Cidzikaitė perskaitė pranešimą „Unė Babickaitė-Graičiūnienė-Baye – pirmasis „režisorius-mergina“ Lietuvoje, viena pirmųjų lietuvių meno vadybininkių“.  Dokumentinio paveldo tyrimų departamente ši ryški asmenybė sulaukia nemažai dėmesio:  Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas jos fondas.  Vykdant projektą „Migracija mene ir moksle – migracijos tematikos kolekcijos sukūrimas „Europeanoje“,  Cidzikaitė atrinko įdomius objektus, kad šie, jau suskaitmeninti, taptų prieinami per „Epaveldo“ ir „Europeanos“ platformas. 2019 m. Unė Baye suspindėjo kaip „Europeanos“ rubrikos „Kovas – moterų istorijų mėnuo“ herojė. Budreckaitė perskaitė pranešimą „Pamirštoji Alix: Vilniuje gimusios autorės Alix de Choiseul-Gouffier (1832–1915) pėdsakais“.  Pernai Budreckaitė šią Lietuvoje menkai žinomą asmenybę pristatė žunale „Naujasis Židinys-Aidai“ (2020, Nr. 5) . Pranešime tyrėja pateikė naujos medžiagos: apie aristokratės biografiją, jos namus Paryžiuje,  kuriuos amžininkai prilygindavo muziejui,  turėtą literatūrinį, meninį saloną…  Atsižvelgdama į konferencijos temą,  Budreckaitė taip pat papasakojo, kaip rašytoja matė kitas moteris, kaip ją pačią matė amžininkai.

Plačiau apie konferenciją >>


Prof. dr. Juozo Skiriaus pranešimo akimirka. Organizatorių nuotr.

Gruodžio 7 d., minint 150-ąsias palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo ir 130-ąsias enciklikos „Rerum novarum“ paskelbimo metines, Nacionalinėje bibliotekoje veikiantis Adolfo Damušio demokratijos studijų centras kartu su Lietuvių katalikų mokslo akademija ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslo ir tyrimų klasteriu „Bažnyčios santykiai su valstybe ir visuomene Lietuvoje“ pakvietė visus besidominčiuosius į mokslinę konferenciją „Katalikiškas socialinis mokymas Lietuvoje: istorija ir aktualumas šiandien“. Šioje konferencijoje Lituanistikos skyriaus tyrėjas prof. dr. Juozas Skirius savo pranešimu priminė nuo 1961 m. iki šiol veikiančią lietuvių išeivijos labdaros organizaciją „Lietuvių katalikų religinė šalpa“ ir jos materialinę bei kultūrinę paramą Lietuvos katalikų bažnyčiai ir visai Lietuvos visuomenei atkūrus nepriklausomybę.

Plačiau apie konferenciją>>

TADAS VIZGIRDA: Mėgstamiausias mano pasakymas: „Neklauskite, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskite, ką jūs galite padaryti savo šaliai“

Tęsiant 2020 m. Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro pradėtą sumanymą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti po 1990 m. į Lietuvą grįžusius išeivius ir jų indėlį į Lietuvos raidą, šio centro vadovė dr. Ilona Strumickienė pakalbino daugelio tarptautinių įmonių vadovą, Amerikos verslo rūmų Valdybos pirmininką Tadą Vizgirdą (g.1969).

Įdomu, kad įsiklausyti į šio žmogaus patirtis rekomendavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas[1].

Pastaraisiais mėnesiais T. Vizgirdos vardą girdime pasakojime apie pirmąją lietuvišką trispalvę, pabuvojusią kosmose. Ją, T. Vizgirdos prašymu, 2021 m. rugsėjo 15 d. į kosmosą išskraidino saugių apmokėjimo sprendimų lyderės JAV kompanijos „Shift4“ įkūrėjas, verslininkas Jaredas Isaacmanas[2].

Kosminė Lietuvos vėliavos odisėja yra tik vienas epizodas iš spalvingos T. Vizgirdos gyvenimo istorijos. Pirmosios, vos tris savaites trukusios kelionės į Lietuvą metu 1991 m., pašnekovas taip susižavėjo savo tėvų gimtine, kad panoro čia įsikurti. Ir nei periodiškai išjungiamas šilto vandens tiekimas, nei laukinis kapitalizmas XX a. 10-jame dešimtmetyje nesumažino šio pasiryžimo. Jau tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis T. Vizgirda, ne tik sėkmingai kopia karjeros laiptais, bet ir prisideda prie Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovės kūrimo.

Linkime malonaus skaitymo!

Tadas Vizgirda. Nuotrauka iš asmeninio T. Vizgirdos archyvo.
Toliau skaityti „TADAS VIZGIRDA: Mėgstamiausias mano pasakymas: „Neklauskite, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskite, ką jūs galite padaryti savo šaliai“”

„Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ – dr. Larai Lempertienei

Džiugi žinia – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė užsienio reikalų ministro įsakymu apdovanojama garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojai su dr. Lara Lempertiene, 2017 m.

Tai valstybės apdovanojimas, nuo 2010 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos skiriamas už mūsų šalies garsinimą užsienyje. Šiuo garbės ženklu apdovanojami Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiai ir organizacijos už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant tarpvalstybinius santykius

Nepaprastai džiaugiamės, kad departamente turime tokią puikią kolegę. L. Lempertienės asmenybėje dera gili erudicija, meilė darbui ir žmogiška šiluma. Jau gerą penkmetį su Lara bendraujame formaliai ir neformaliai: klausomės jos pasakojimų per ekskursijas, vartome Judaikos tyrimų centro išleistus leidinius… 2017 m. pradžioje, po Nacionalinės bibliotekos rekonstrukcijos, į jaukias įkurtuves pas kolegas atkeliavome su sausainiais, kurie savotiškai simbolizuoja judaikos ir lituanistikos ryšį.

Plačiau apie Larai skirtą apdovanojimą>>

Šiemet minime 145-ąsias tapytojo, kolekcionieriaus, kultūros veikėjo Antano Žmuidzinavičiaus gimimo metines

Parengė Irmina Abramovienė


A. Žmuidzinavičiaus fondas (F205) saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Daugiau vaizdų iš jo>>

Gimė 1876 m., kaip pats dailininkas savo atsimininuose yra rašęs – neapsakomai gražioje Suvalkų Dzūkijos vietovėje, Seirijų miestelyje. Graži krašto gamta bei turtinga liaudies kūryba nuo vaikystės išugdė polinkį į meną. Pradinį išsilavinimą įgijo keliose liaudies pradžios mokyklose: 1886–1890 m. mokėsi Miroslave, Pošnioje, Laukintukuose. Atsiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ A. Žmuidzinavičius pasakoja, jog tėvai labai nenoriai jį išleido į tolimesnius mokslus, sutiko tik prikalbinti iš Varšuvos atvykusio giminaičio, gimnazijos mokytojo Juozo Radziukyno. Buvo nuspręsta ruoštis į antrąją gimnazijos klasę, „vasarai baigiantis, tėvelis įsisodino mane į vežimą, ir išdardėjome į Marijampolės gimnaziją egzaminų laikyti. Važiuojant, prisiminus, kur ir ko važiuoju, šiurpas mane iš džiaugsmo ir susijaudinimo krėtė. Juo baisesnis buvo nusivylimas ir sielvartas, kai, atvykę į gimnaziją, sužinojome, kad pavėlavome, kad egzaminai jau įvykę, kad klasės pilnos ir daugiau mokinių nepriima“[1]. Vienintelis pasirinkimas liko Veiverių mokytojų seminarija, kurioje tuo metu dar tebevyko priėmimas. 1894 m. sėkmingai baigęs seminariją, keletą metų mokytojavo pradinėse mokyklose Lenkijoje – Zavaduose, vėliau Vanevo bažnytkaimyje. Tačiau mokytojo darbas netapo tikruoju pašaukimu. „Vanieve, gražios gamtos ir įdomių žmonių apsuptas, neiškenčiau nebendravęs ir su menu; kad ir neturėdamas dažų, bent pieštuku piešdavau gamtovaizdžius ir žmones. […] Svajojau tapti tikru dailininku, tikru gamtos grožybių vaizduotoju. Traukė mane ir poezija. Norėjosi ir žodžiais išreikšti tai, kas mane jaudino. Ir rašiau. Rašiau eilėraščius – lietuviškai ir lenkiškai, nei vienos, nei kitos kalbos gerai nemokėdamas. […] Čia subrendo tvirtas pasiryžimas siekti aukščiau. Nusprendžiau žūt būt patekti į kurį nors didelį miestą ir ten prasimušti į tikro meno darbininko aukštybes“[2].

1898 m. A. Žmuidzinavičius išvyko į Varšuvą, dirbo Šolco priemiesčio mokykloje ir tuo pat metu studijavo tapybą E. A. Zolotariovo vakarinėje piešimo mokykloje, vėliau V. Gersono privačioje studijoje. Varšuvoje aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą, susibičiuliavo su čia gyvenusiais lietuviais, tuo metu pradedančiais dailininkais P. Rimša, M. K. Čiurlioniu, A. Paliukaičiu. Varšuvos spaudoje pasirodė pirmieji A. Žmuidzinavičiaus straipsniai apie meną, išspausdinti pirmieji eilėraščiai. 1904 m. apsisprendė vykti į Paryžių, ketindamas studijuoti L’École nationale supérieure des beaux-arts (Aukštoji nacionalinė dailės mokykla). Mokytis garsiojoje meno mokykloje neteko. Dailės studijas gilino privačioje F. Colarossi akademijoje (tai buvo viena iš meno mokyklų, alternatyvių Nacionalinei dailės mokyklai), tapybos technikos mokėsi italų menininko Cesare Vitti meno akademijoje, bei Katalonijos tapytojo H. A. Camarasos tapybos mokykloje. Dar prieš išvykdamas į Paryžių iš bičiulio buvo gavęs viešbučio adresą, kuriame buvo apsistojusi M-lle Marie Putvinska (Marija Putvinskaitė). Pasak bičiulio, ji jau kurį laiką gyvenanti Paryžiuje, studijuoja, ir reikalui esant galės padėti įsikurti ir apsiprasti tame didžiuliame mieste. Pirmąjį susitikimą su būsimąją žmona ir pirmąjį įspūdį A. Žmuidzinavičius savo atsiminimų knygoje palydi žodžiais: „Nejaugi ir šitą galėtų koks nors vyras pamilti, – pagalvojau, pasilikęs vienas. Šitoks vyras visgi atsirado. Tai buvau aš pats. Kaip tik man teko laimė ją pamilti ir, ketveriems metams praslinkus, ji buvo jau mano žmona, su kuria aš iki šiol, t. y. iki savo žilos barzdos gyvenu. […] Beje, šia proga turiu pridurti, kad nuo anų Paryžiaus laikų buv. m-lle Putvinska vis gražėjo, ir šiuo metu, kada ji pražydo balta spalva, nerasi gražesnės moters pasaulyje“[3].

Toliau skaityti „Šiemet minime 145-ąsias tapytojo, kolekcionieriaus, kultūros veikėjo Antano Žmuidzinavičiaus gimimo metines”

Rašytojos Ievos Simonaitytės knygos Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Spalio 26–27 d. Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ten susipažino su rašytojos Ievos Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalimi. Muziejuje saugoma apie 80 Mažosios Lietuvos metraštininkei priklausiusių leidinių.

Dalies leidinių viršelių antroje pusėje įklijuotas Simonaitytės ekslibrisas – tarp eglių stovinti mergina, pasipuošusi Mažosios Lietuvos tautiniais drabužiais. Kitų leidinių antraštiniuose puslapiuose yra Simonaitytės autografas – kriptonimas „ES“. Kaune saugojamoje kolekcijos dalyje yra knygų su rašytojos giminaičių, artimų bičiulių dedikacijomis. Didžioji dalis leidinių – lietuvių grožinės literatūros kūriniai. Simonaitytė skaitė Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Petro Cvirkos, Mariaus Katiliškio, Juozo Paukštelio prozos kūrinius. Rašytojos bibliotekoje buvo Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Vacio Reimerio poezijos tomelių. Nedidelėje asmeninės bibliotekos dalyje yra rusų rašytojų Aleksandro Gerceno, Ivano Gončiarovo, Aleksejaus Tolstojaus, Ivano Turgenevo kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.

Ieva Simonaitytė laisvai skaitė vokiškai, todėl tarp Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų leidinių esama knygų vokiečių kalba – romanų, publicistikos žanrui priskiriamų leidinių. Paminėtinas vokiškajai lituanistikai priklausantis Viktoro Jungferio darbas „Litauen. Das Antlitz eines Volkes“ (1938) (lie. Lietuva. Tautos veidas), kuriame lietuvininkų literatūra, folkloras, papročiai aptariami bendrame lietuvių istorijos ir kultūros kontekste, išskirtinas austrų rašytojo ir dramaturgo Stefano  Cveigo apsakymas „Angst“ (1957) (lie. Baimė). Simonaitytė skaitė 1860 m. Izerlone išleistą įvairių laikotarpių vokiečių ir kitų užsienio šalių  rašytojų  kūrinių antologiją „Pharus  am Meer des Lebens“ (lie. Švyturys gyvenimo jūroje). Leidinį puošia spalvotosios litografijos technika atlikti piešiniai. Maironio lietuvių literatūros muziejuje taip pat yra keli istoriniai romanai vokiečių kalba – Klauso Hermano knyga „Der Brand von Byzanz“ (1958) (lie. Bizantijos gaisras), Klauso Backo studija apie garsų vokiečių skulptorių ir architektą – „Andreas Schlüter“ (1959) (lie. Andrėjas Šliuteris).

Be grožinės literatūros, šiame muziejuje saugoma keletas Simonaitytei priklausiusių humanitarinių ir gamtos mokslų leidinių. Paminėtinas 1912 m. Gumbinėje (dabar Gusev, miestas Kaliningrado srityje) išleistas Simonaitytei priklausęs vokiškas giesmynas „Ewangelishes Gesangbuch“. Giesmyno viršelyje įspaustas superekslibrisas – vokiškai užrašyta Simonaitytės pavardė „E. Siemoneit“ – atskleidžia ypatingą savininkės santykį su knyga. Giesmynui įrišti panaudotas dramblio kaulo spalvos plastikas su žalvariniais apkaustais. Matyti, kad giesmynas turėjęs ažūrinį segtuvą.

Toliau skaityti „Rašytojos Ievos Simonaitytės knygos Maironio lietuvių literatūros muziejuje”

Sveikiname kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ laureatus!

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bendradarbiaudama su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir viešosiomis bibliotekomis, antrą kartą surengė kūrybiškiausios anotacijos konkursą. Visos Lietuvos ir ne tik skaitytojai buvo kviečiami pristatyti savo mėgstamiausią knygą. Beveik tris mėnesius knygų mylėtojai siuntė kūrybiškus mėgstamiausių knygų pristatymus. Nuoširdžiai dėkojame visiems dalyvavusiesiems ir palaikiusiesiems už originalius darbus, kūrybišką žvilgsnį į tekstą ir meilę knygoms.

Konkursui prasidėjus dar vasaros atostogų įkarštyje, sulaukėme beveik 40 darbų, parašytų esė, eilėraščio, interviu ir kitomis formomis. Anotacijas konkursui siuntė ne tik suaugusieji, bet ir jauni skaitytojai. Jų dėmesį traukė ir lietuvių, ir užsienio autorių darbai, tiek naujausi, tiek klasika tapę grožinės literatūros, kraštotyros, filosofijos ir kitų sričių kūriniai. Į antrą etapą pateko dvylika komisijos aukščiausiai įvertintų darbų iš dviejų amžiaus grupių: iki 15 metų ir nuo 16 metų.

Viso konkurso metu Nacionalinės bibliotekos skaitytojai galėjo susipažinti su įvairių rašytojų pasidalytomis knygų rekomendacijomis, mintimis apie skaitymą ir mėgstamus autorius, pamatyti jų knygų lentynų fragmentus. Svarstymais apie įtraukusias knygas dalijosi Daina Opolskaitė, Ilona Ežerinytė, Julius Keleras, Giedrė Kazlauskaitė, Saulius Vasiliauskas, Akvilina Cicėnaitė-Charles, Antanas Šileika. Internetinėje erdvėje taip pat pasirodė mintys apie knygas, išrinktos iš Algirdo Juliaus Greimo, Alfonso Nykos-Niliūno, Kęstučio Kasparavičiaus interviu, straipsnių, dienoraščių.

Kadangi skaitytojai aktyviai palaikė ne vieną dalyvį, remiantis jų balsais išrinkti net 4 laimėtojai (po du iš kiekvienos kategorijos). Dar du laimėtojus išrinko vertinimo komisija. Džiaugiamės gražia ir turininga draugyste su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, įsteigusia prizus ir atskirą nominaciją už kūrybiškiausią Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išleistos knygos anotaciją. Specialaus prizo laimėtoją išrinko leidyklos atstovai.

Skelbiame ir sveikiname laureatus.

Toliau skaityti „Sveikiname kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ laureatus!”