„Abu daiktai knibždėte knibžda sentimentų“: Albertas Zalatorius apie šeimos relikvijas

Publikavimui parengė Biruta Mikalonienė

Šis žymaus literatūrologo, kritiko, pedagogo, visuomenininko Alberto Zalatoriaus (1932–1999) pasakojimas, surašytas sūnaus Manto diktuojant Albertui Zalatoriui 1999 metų lapkričio 9 dieną ir redaguotas 1999 metų lapkričio 28 dieną, saugomas  literatūrologo rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dokumentus bibliotekai 2020 metais perdavė jo dukra Eglė Zalatoriūtė.

Albertas Zalatorius su tėvais

                Tokių daiktų yra du: motinos kraitinė spinta ir trys tėvo nuotraukos, mano primityviai užklijuotos ant balto popieriaus ir įrėmintos tėvo drožinėtuose rėmeliuose. Dvi bydermejerio stiliaus spintas užsisakė abi seserys (mama ir teta), kai tėvas iš Amerikos atsiuntė joms pinigų kraičiui. Spinta stovėdavo gerajame, bet retai kūrenamame trobos gale, todėl nuo temperatūrų kaitos pasidengė tokia keista dažų ir lako faktūra, kad ir norėdamas nepadarysi. Spintos stalčiai būdavo pilni gražių motinos skarelių. Po karo tos skarelės pamažu išnyko, nes tokių niekur nebuvo galima nusipirkti. Spintoje aš slėpdavau mergaičių laiškelius. Kartą motina juos surado ir pakėlė vėją. Kai saugumas pradėjo mane tampyti dėl Sibiran rašomų laiškų aš vieną priešpietį parlėkiau iš Vilniaus į kaimą, čiupau stalčių ir strimgalviais įvirtau į gyvenamąjį trobos galą. Motina sėdėjo ir ramiai verpė. „Kas atsitiko, vaikeli?“, paklausė mama. Aš tik kažką sumurmėjau ir sukišau mano mergaitės laiškus į krosnį. Po visokių melioracijų tėvams kraustantis į Vilnių, buvo norima spintą parduoti, bet duktė išgelbėjo. Spinta dabar puikuojasi mano salonėlyj, kiekvienas apsilankęs į ją atkreipia dėmesį.

Toliau skaityti ” „Abu daiktai knibždėte knibžda sentimentų“: Albertas Zalatorius apie šeimos relikvijas”

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijos Federacinėje Respublikoje archyvas

Parengė Giedrė Žukauskaitė

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Buvusi 2016–2020 m. Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijos Federacinėje Respublikoje Rita Valiukonytė perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Vokietijoje kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2001 iki 2020 metų.

Archyve daugiausia sukaupta medžiaga apie vykdytus kultūros projektus. Tai renginių programos su menininkų pristatymais; interviu, straipsniai apie lietuvių klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą, muziką, vizualųjį meną, lietuvių kūrėjus, Lietuvos dalyvavimą kultūros renginiuose Vokietijoje, žurnalisto įspūdžiai iš apsilankymų Lietuvoje, išspausdinti vokiečių spaudoje; kelių  renginių  ikonografinė medžiaga; susirašinėjimas.

Kultūros atašė R. Valiukonytės veiklos metu paminėtini renginiai: kino festivalis „goEast – Festival des Mittel- und Osteuropäischen Films“; 2016 m. lietuviškų filmų festivalis „Litauisches Kino Goes Berlin“, kuriame dalyvavo daug jaunų kino režisierių; 2017 m. „Documenta 14“ renginiai, kuriuose savo fotografijas eksponavo autorius, eksperimentinio kino kūrėjas, fotografas Jonas Mekas; Antanui Sutkui suteikta dr. Ericho Salomono premija, kurią įsteigė Vokietijos fotografijų draugija („Deutsche Gesellschaft für Photographie“), kartu surengta A. Sutkaus paroda galerijoje „Argus Fotokunst“ Berlyne; Lietuvos dalyvavimas šalies viešnios statusu 2017 m. Leipcigo knygų mugėje. 2018 m. tarptautiniame teatrų festivalyje „Unidram“ pasirodė šokio teatras „Aura“, įvyko „Festival Baltikum“, kuriame dalyvavo ir muzikai iš Lietuvos – dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla vadovavo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertui, grojo pianistė Onutė Gražinytė. Tais pačiais metais Vokietijoje eksponuota lietuvių gintaro meistrų paroda „Jūratės Tranen – Litauische Bernsteinkunst des 20. Und 21. Jahrhunderts“, skirta paminėti Lietuvos valstybės šimtmečiui. 2020 m. Barmštete vyko Lietuvos kultūros savaitės renginiai, kurių metu eksponuota paroda „4 Positionen – 4 Pozicijos“ su lietuvių menininkų Elenos Balsiukaitės, Miglės Kosinskaitės, Jolantos Kyzikaitės, Virginijaus Viningo tapybos darbais.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.

Simonaitytė ir Čiurlioniai

Parengė Arida Riaubienė

Ieva Simonaitytė su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene greičiausiai susipažino 1936 m., kai atvyko į Kauną atsiimti Valstybinės literatūros premijos už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Čiurlionienė buvo viena iš Valstybinės literatūros premijos skyrimo komisijos narių.

Rašytojų bendravimas nenutrūko ir vėlesniais metais. 1938 m. Simonaitytei išvykstant gydytis į Šveicariją, Čiurlionienė ją lydėjo iki pat sienos, siuntė siuntinių.

1939 m. vasarą grįžusi iš Šveicarijos, Simonaitytė apsigyveno Telšiuose, nes Klaipėdos kraštas buvo užimtas nacistinės Vokietijos. 1939–1940 m. Čiurlionienė kelis kartus važiavo į Telšius lankyti sergančios Simonaitytės[1]. Rašytojos ypač suartėjo 1941 m., kai Simonaitytė gestapo buvo areštuota. Rašytojai F. Kirša ir S. Čiurlionienė ne tik prisidėjo prie lietuvininkų metraštininkės išlaisvinimo, bet ir „[…] garantavo luošos moters nepavojingumą trečiajam reichui, išrūpino ligonio pažymėjimą ir suteikė prieglobstį“[2]. Čiurlionienės namuose, buvusiuose Kaune, Žemaičių gatvėje Nr. 10, Simonaitytė pragyveno apie metus. Rašytojai teko dalyvauti čia rengiamuose literatūriniuose šeštadieniuose. Šiuose susibūrimuose ji skaitė romano „Vilius Karalius“ (d. 1, 1939) ištraukas.

Savo bičiulei Onai Pajedaitei apie Čiurlionienę Simonaitytė yra atsiliepusi taip: „Čiurlionienė? Aš ją gerbiau. Ji buvo gera. Padėjo, gelbėjo. Ir priglaudė pas save, kai atsikėliau į Kauną iš Telšių. Visus metus pas ją pragyvenau Žemaičių gatvėj, netoli Kauko laiptų.

Kai važiavau į Šveicariją, ji mane palydėjo. Jai valdžios buvo įsakyta nuvežti mane iki Berlyno. Jai pačiai kelionė nekainavo. Pažįstamiems atstovybėje (trisdešimt aštuntais metais) atvežė siuntinį: dešrų, kumpių. Išėjo iš ryto. Aš tuo tarpu paslampinėjau. […] Ji mane saugojo. Paskui įsodino į Šveicarijos traukinį. Dar konduktoriui davė kažkiek, kad į kupė nieko neleistų, ir grįžo į Lietuvą“[3].

Toliau skaityti „Simonaitytė ir Čiurlioniai”

Kai teatralai vadinti dailininkais

Parengė B. M.

Neramios ir dramatiškos 1919 metų pavasario dienos Lietuvos visuomenėje pasižymi „politikos grynumu“, bet, kaip rašoma balandžio 13 d. dienraštyje „Lietuva“, tarp politikuojančiųjų yra ir įvairių rūšių dailininkų, kurie „įsirausę savo kuriamosios sielos pasaulyje“, vadovaudamiesi grynu sielos gyvenimu, nenuleidžia rankų dirbę dailės bei meno srityje, nes „lengva politika yra lengvai užkrečiama liga, stumianti nuo tako visus švelnius grožio pobūdžius“. (Čia pravartu paaiškinti, kad žodis „dailė“ to meto šviesuomenės buvo taikomas menui, pavyzdžiui, dramos dailė, ir atitinkamai dailininkais buvo vadinami menininkai, žr. Lietuviškoji enciklopedija, V tomas, Kaunas, 1937, p. 1323).

Visuomenei jau nusibodę mėgėjiški renginiai. Iš svetur sugrįžta lietuvių aktoriai profesionalaus teatro gaivinti. Kaune reiškiasi nemažai „artistų kuopų“. Sukuriama tam tikra teatro įstaiga, kurios vedėju ir teatro direktoriumi tampa Antanas Sutkus. Tikrasis teatras įsivaizduojamas tik Kaune.

„Lietuvos“ redakcija paveda teatrui ir muzikai atskirą skyrių, mat kuriantis nuolatiniam teatrui, steigiantis operai ir operetei, kyla poreikis apie tai nuolat informuoti visuomenę. Remiantis korespondencijomis, matyti, kad teatras Lietuvoje atgyja.  

https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1919-Bal.13 (p. 4)

https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1919-Bal.16 (p. 4)

Prasideda Vilniaus knygų mugė!

Šiemet Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriui svarbiausias Vilniaus knygų mugės renginys – šeštadienį vyksiantis Gabrieliaus Žemkalnio knygos „Lietuviai gestapo kalėjimuose“  pristatymas. Knygos idėjos autorius  –  G. Žemkalnio brolis Vytautas Landsbergis, sudarytoja, komentarų autorė, mokslinė redaktorė  –  dr. Dalia Cidzikaitė, dailininkė  –  Elona Marija Ložytė. Knygos pristatymas vyks kovo 1 d. 13 val. renginių erdvėje 5.1A. Dalyvaus Vytautas Landsbergis, Arūnas Bubnys, Ilona Strumickienė.

Taip pat norime pasidžiaugti, kad mugėje vyks dar dviejų knygų, prie kurių parengimo prisidėjo mūsų skyriaus darbuotojos, pristatymai. Knygoje  „Moterų istorijos eskizai. XIX a. antra pusė – XX a. pirma pusė“ (sud. Birutė Avižinienė, Ramunė Bleizgienė) publikuoti mūsų skyriaus darbuotojų Valdos Budreckaitės ir D. Cidzikaitės straipsniai. Knygos pristatymas vyks vasario 28 d., penktadienį, 18 val. renginių erdvėje 5.1A. Dalyvaus sudarytojos, Olga Mastianica Stankevič, Reda Pabarčienė. D. Cidzikaitė yra ir  viena iš visiškai naujos knygos „Virsmo link. Vėlyvojo sovietmečio literatūros refleksija“ (sud. Rimantas Kmita) recenzenčių. Knygos pristatymas vyks vasario 28 d., penktadienį 16 val., rašytojų kampe. Dalyvaus sudarytojas, Dalia Satkauskytė, Reda Pabarčienė, Akvilė Reklaitytė.

Laukia kelios įdomybių ir smagių susitikimų kupinos dienos!

Daugiau apie Nacionalinės bibliotekos renginius Vilniaus knygų mugėje: https://www.lnb.lt/naujienos/12704-nacionaline-biblioteka-jubiliejineje-knygu-mugeje

 Simonaitytės „universitetai“

Parengė Arida Riaubienė

Ievos Simonaitytės darbo kambarys Priekulėje. A. Riaubienės nuotrauka

Sausio 23-oji – Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės gimimo diena. Vargu ar surasime kūrėją savo gyvenimu ir kūryba išsaugojusį tokią didelę ištikimybę Klaipėdos kraštui, klaipėdiškių gyvenimo tradicijoms, kalbai ir visai jų gyvenimo sanklodai, kokia buvo Ieva Simonaitytė.

Būsimosios rašytojos kelias į knygų pasaulį nebuvo paprastas. Simonaitytė, skirtingai negu dauguma jos kartos rašytojų, dėl ligos negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ją mokė motina Etmė Simonaitytė, kuri  „[….] skaitė Klaipėdos krašto laikraščius“[1]. Savo autobiografinėje trilogijoje Simonaitytė rašė: „Ji savo gyvenime daug skaičiusi. Kur tik pagaus knygą, taip ir nepaleis iš rankų“[2].

1967 m. rašytoje autobiografijoje Simonaitytė mini knygas, kurias skaitė jos motina, vaizdingai aprašo savo pirmąsias patirtis susipažįstant su spausdintu žodžiu.

 „Mokslų pradžia buvo tokia: mama sėdėjo staklėse ir audė, aš sėdėjau šalia jos ant mažo krėsliuko su psalmių knyga rankose. Mama sako: „Atsiskleisk tą ir tą giesmės numerį, paskaityk man tą giesmę.

Ak dievedievedieve! Aš mamos akių baisiai bijau. Tik akių, nes mama manęs niekada nemušė, bet kad pažiūrės! Ir kaip dabar prisipažinsi, juk ji ir pati žino, kad aš daug raidžių nepažįstu.

Paprastai motina kiekvieną kartą, grįždama iš turgaus, parsineša būdavo, laikraštį ir vakare prie žibalinio spingsulėlio jį garsiai perskaito nuo pradžios („mūsų viešpats ciesorius parbėgo su automobiliu į „Postdamas“) iki galo („pinigų radau atsiimti pas Jurgį Kojelį Blauzduose“). O sekmadieniais ir kitais vakarais ji skaitė „Kunigaikštį iš Dovydo namų“, ji skaitė knygas „Apie Jeruzalės išpūstijimą“ arba „Apie krikščionių mūčijimą“ […]. O aš tiktai klausydavausi išsižiojusi, ir tikra kančia būdavo, kai ateidavo laikas į lovą.

Toliau skaityti ” Simonaitytės „universitetai“”