Tyrinėdama tarpukariu Centriniame valstybės knygyne[1] (toliau – CVK) saugotą ir kauptą draudžiamą spaudą, Arida Riaubienė kai kuriuose spaudiniuose pastebėjo ženklų, susijusių su cenzūra. Šis pasakojimas apie tai.
Centriniam valstybės knygynui buvo svarbu ne tik komplektuoti cenzūros draustus spaudinius „slaptajame skyriuje“, bet ir žymėti juos atitinkamais spaudais. Nepriklausomoje Lietuvoje leistų knygų cenzūravimą liudija šio laikotarpio spaudiniuose palikti ženklai – cenzūros valdininkų padaryti įrašai ir knygyno darbuotojų dėti spaudai. Apie tai, kad vienas ar kitas spaudinys cenzūros buvo sulaikytas, galime spręsti ir iš pavienių įrašų, randamų knygų viršeliuose, antraštiniuose puslapiuose.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) saugoma bibliografo, spaudos tyrinėtojo Vytauto Steponaičio kolekcija. Unikalų rinkinį sudaro apie 20 000 spaudos vienetų[2]. Kai kurių Vytauto Steponaičio kolekcijai priklausančių spaudinių antraštiniuose puslapiuose galima pastebėti ranka padarytą įrašą – „Konfiskuota“, neretai šalia nurodomi metai, kartais mėnuo ir data. Atsakymą į klausimą, kaip cenzūros drausti spaudiniai pateko į Steponaičio biblioteką, padeda rasti jį pažinojusių ir ilgą laiką kartu dirbusių žmonių atsiminimai. Bibliografas Stasys Tomonis prisiminė, kad, dirbdamas Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe, Steponaitis ėjo vyriausiojo cenzoriaus pareigas. Per jo rankas pereidavo daugelis tuo metu leidžiamų cenzūros draustų spaudinių. Steponaitis, būdamas aistringas bibliofilas, „<…> konfiskuotus spaudinius labai vertino dėl jų retumo, kaupė vos ne visų po 3 egz.“[3]. Kad Steponaitis dirbo tarpukario spaudos priežiūros sistemoje, liudija ir žinios, rastos archyviniuose dokumentuose. Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugomas nutarimas, susijęs su 1933 m. Vokietijoje leistų spaudinių draudimu įvežti į Lietuvą. Greta tuomečio Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) direktoriaus Augustino Povilaičio minėtą dokumentą pasirašo laikinai einantis Spaudos skyriaus viršininko pareigas Vytautas Steponaitis[4]. Rinkti cenzūros konfiskuotus spaudinius Steponaičiui padėjo ne tik užimamos pareigos, bet ir žmonės, žinoję apie jo domėjimąsi retais spaudiniais, aistrą bibliofilijai. Steponaičio žmona Agnietė Steponaitienė prisiminimuose apie vyrą rašė: „Visose spaustuvėse turėjo draugų ir žinojo, kur kas spausdinama. Per juos gaudavo net slaptų komunistinių proklamacijų ir įvairių atsišaukimų“[5]. Pats Steponaitis taip pat prisiminė, kad spaustuvininkai, žinodami jo polinkį kolekcionuoti spaudinius, parūpindavo nelegalių atsišaukimų[6]. Pažymėtina tai, kad Juozas Rimantas 1960 m. rinko medžiagą straipsniui „Vytautas Steponaitis – bibliografas ir knygotyrininkas“. Retų knygų ir rankraščių skyriuje išlikusiame straipsnio rankraštyje yra įrašas, informuojantis apie Steponaičio, galbūt, planuotą parengti „Cenzūros neleistų leidinių bibliografiją“[7]. Steponaitis rinko statistines žinias apie 1920–1946 m. uždraustus spaudinius – knygas, periodinius leidinius, smulkiąją spaudą. Didelė tikimybė, kad šioje rankraštinėje bibliografijoje užfiksuoti tie spaudiniai, kuriuos Steponaitis buvo peržiūrėjęs pats. Anot bibliografo, daugiausia cenzūros uždraustų spaudinių būta 1924 m. – 53. Vėliau skaičiai ėmė mažėti: 1928 m. žinomi 33 uždrausti leidiniai, 1930 m. – 30.
Kai kuriose cenzūros draustose knygose kartais galima rasti ranka padarytų cenzūros valdininkų įrašų. Įrašai ne tik pagrindžia patį knygos draudimo faktą, bet ir suteikia informacijos, iš kurių institucijų spaudinys pateko į CVK.
Toliau skaityti „Spaudiniuose likę cenzūros ženklai”
