Pakalbėkime apie orą

Parengė Rima Dirsytė

Orai yra viena iš neutraliausių pokalbio, ypač atsitiktinio, temų. Juolab kad šiemet orai (pirmiausia – nebuvo įprastos žiemos) tikrai stebina. Gyvename klimato kaitos laikais, nors spauda praneša, kad 8% žmonių tuo netiki. Visgi turime, ką turime. Todėl buvo įdomu sužinoti, kokie orai pas mus vyravo XIX a. viduryje. Apie tai rašė tuo metu gyvenęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) rankraštyje „Rozmaite Wiadomości zebrane“. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma nedidelė dalelė vyskupo rašytinio palikimo (fondas F42). Tarp jų – du minėtieji sąsiuviniai, rašyti apie 1843-1859 metus lenkų kalba. Viso išlikę bene keturi  rankraščiai, kuriuose M. Valančius pasižymėdavo savo mintis apie kai kuriuos to laiko faktus. Gavęs tuos sąsiuvinius, Juozas Tumas-Vaižgantas dalį teksto pasirinktinai išvertė į lietuvių kalbą ir nuo 1899 m. skelbė „Tėvynės sarge“[1], o 1929 m. išleido atskiru leidinėliu, pavadintu „Pastabos pačiam sau“.[2]

Iš M. Valančiaus užrašų sužinome, kad jo laikais žiemos buvo šaltos, kartais permainingos. Štai 1847 metais dažnai siautė pūgos, daug prisnigo. Visus metus orai buvo permainingi, sulaukta prasto derliaus. Nuo gruodžio 5 d. iki pat metų galo laikėsi stiprūs šalčiai be atodrėkio, o sniego nebuvo visiškai![3]

Visi 1848 metai pasitaikė šalti, su vos keliomis karštomis dienomis liepos mėnesį, tačiau derlius buvo labai geras. O žiema prasidėjo savo laiku. Šalti buvo ir kiti – 1849 – metai. Valančius net pažymi, kad „iki liepos mėnesio be kailinių negalima buvo apsieiti“.[4] Štai po dešimtmečio 1857 metai buvo labai sausi, tačiau derlingi. O žiemiški šalčiai nestojo net iki 1858 m. pradžios.[5]

Toliau skaityti „Pakalbėkime apie orą”

Tomo Venclovos kolekciją papildė naujos knygos užsienio kalbomis

1989 m. Miunchene pradėjo veikti Lyrikos kabinetas (Lyrik Kabinett).  Trisdešimties metų sukakties proga 2019 m. išleista antologija „Im Grunde wäre ich lieber Gedicht“ („Iš principo mieliau būčiau eilėraštis“) sutalpina apie pustrečio šimto eilėraščių iš šioje erdvėje vykusių skaitymų.  Knygoje rasite T. Venclovos eilėraščio „Dvilypė nuotrauka“ vertimą į vokiečių kalbą. Savo eiles šioje įdomioje Miuncheno vietoje skaitė ir daugiau lietuvių –  paminimi Gintaras Grajauskas, Antanas A. Jonynas, Sigitas Parulskis… Apie kabineto istoriją galima pasiskaityti čia (vokiečių k.) >>

Kita knyga atkeliavo iš Maskvos: tai yra 2019 m. išėjusi Liudmilos Sergejevos atsiminimai „Жизнь оказалась длинной“ („Gyvenimas pasirodė ilgas“). Pasak L. Sergejevos, jai teko laimė susipažinti ir artimai bendrauti su įdomiais, talentingais žmonėmis. T. Venclovos bičiulė prisimena pažintis su Ana Achmatova, Nadežda Mandelštam, Josifu Brodskiu…

Lenkų kalba išleistoje knygoje „Draugas : szkice do biografii Franciszka Ancewicz“ (2004) Zenowiuszius Ponarskis pasakoja apie vingraus likimo žurnalistą, teisininką Praną Ancevičių, kuris iki šiol prisimenamas kaip vienas žymiausių Lenkijos sovietologų. Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė jo straipsnių ir atsiminimų knyga „Varšuva–Vilnius: 1939 ruduo“ (Bonus Animus). Ištraukų, kuriose užfiksuoti pokalbiai su ekscentriškuoju Juozapu Albinu Herbačiausku, neseniai publikavo portalas „15min“ >> (Kaip ir galima tikėtis, pašnekesiai buvo gan spalvingi.)

Vilniuje prisiminta Wladyslawo Wielhorskio asmenybė

Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko mokslinė konferencija „Sovietologijos pradžia: Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas Vilniuje (1930-1939) – idėjos – žmonės – palikimas (90-mečio įkūrimo proga)“. Instituto direktoriumi 1931–1939 m. buvo Wladyslawas Wielhorskis. Pranešimą apie šią iškilią ir įdomią asmenybę perskaitė Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjas dr. Tomasz Błaszczak, konferencijoje dalyvavo W. Wielhorskio giminaičiai.

Per Vilniaus knygų mugę pristatėme pirmąkart išleistą W. Wielhorskio dienoraštį, rašytą Pirmojo pasaulinio karo metais Balčių dvare. Dienoraščio rankraštis yra saugomas Nacionalinėje bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Tekstą iš lenkų kalbos išvertė Irena Aleksaitė, kurią drąsiai galima pavadinti vertimo virtuoze. Plačiau apie knygos pristatymą>>

Vasario 28–oji – Kalevalos diena

Parengė Rima Dirsytė

Bevartydami kalendorių pastebėsime, kad dauguma metų dienų yra paskelbtos šventinėmis ar atmintinomis dienomis. Suomijoje vasario 28 –ąją minima Kalevalos diena, kaip Suomijos kultūros diena. Tą dieną ant viešųjų įstaigų pastatų yra iškeliama valstybės vėliava.

Kalevala (pavadinimas sudarytas su suomiška priesaga – la/lä, reiškiančia vietą, ir gali būti verčiama kaip „Kalevo žemės“, „Kalevo kraštas“)  – tai suomių nacionalinis epas. Poemą iš 19 a. pirmoje pusėje užrašytų runų sudarė ir jungiamąsias epo dalis sukūrė Elijas Lönnrotas (1802-1884). 1835 m. jis paskelbė pirmąją epo redakciją Kalevala, arba Senosios Karelijos runos apie senuosius suomių tautos laikus (Kalevala taikka vanhoja Karjalan runoja Suomen kansan muinosista ajoista). Ją sudarė 32 runos (giesmės)  (12 078 eilutės). 1849 m. pasirodė antroji, platesnė epo redakcija, literatūroje kartais vadinama Naująja Kalevala (50 runų, 22 795 eilutės).

Kalevala išversta į daugiau kaip 50 kalbų. Turime du vertimusį lietuvių kalbą: 1922 m. ją išvertė Adolfas Sabaliauskas ir 1972 m.  – Justinas Marcinkevičius. Tiesa, 1913 m. savo paties verstą poemos fragmentą, 212 eilučių, verstą ne iš originalo, bet iš rusų poeto ir vertėjo Leonido Bielskio (1855-1916) vertimo, Liudas Gira paskelbė literatūros ir dailės laikraščio „Vaivorykštė“ 1– oje knygoje. Apie viso epo vertimą neteko girdėti.

Nesuklysiu pasakydama, kad suomių kalbą moka tikrai nedaugelis. Tai finougrų kalbų grupės kalba, savo struktūra gerokai besiskirianti nuo indoeuropiečių kalbų. Ją mokėjo pirmasis Kalevalos vertėjas.

Toliau skaityti „Vasario 28–oji – Kalevalos diena”

„Rabinas“ Juozas Neverauskas

Parengė Dalia Cidzikaitė

Vienas iš Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų dr. Antano Kučo knygos Shenandoah lietuvių Šv. Jurgio parapija / St. George‘s Parish Shenandoah, PA, išleistos 1968 m. tėvų pranciškonų spaustuvėje Brukline parapijos deimantinio jubiliejaus proga, egzempliorių yra su autografu: „Petrukui: Pagarbos ženklan. – Rabinas J. Neverauskas.“

Toliau skaityti „„Rabinas“ Juozas Neverauskas”

Mes dalyvaujame Vilniaus knygų mugėje!

Lenkų kalba rašiusio publicisto, Lietuvos tyrinėtojo Wladyslawo Wielhorskio dienoraštis, rašytas Pirmojo pasaulinio karo metais Balčių dvare (dab. Raseinių r. Nemakščių seniūnija),saugomas Nacionalinėje bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Pirmą kartą publikuojamas dienoraštis įdomus ir kaip istorinis dokumentas, ir kaip karo metų išgyvenimų liudijimas. Anot knygos sudarytojo Tomaszo Błaszczako, autorius neabejotinai buvo viena svarbiausių asmenybių, kurios formavo Lietuvos įvaizdį tarpukario Lenkijoje. Kilęs iš Žitomiro apylinkių, studijavęs Kijeve bei Krokuvoje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą vedė Celiną Lewoniewską iš Balčių. Baigiantis karui W. Wielhorskis įsitraukė į „didžiąją politiką“, o jo dienoraštis „yra puiki proga tiek grąžinti lituanistikai jo asmenybę, tiek susipažinti su Žemaitijos kasdienybe Pirmojo pasaulinio karo metais“. Dalyvaus Tomaszas Błaszczakas, Irena Aleksaitė, Asta Miltenytė, Rimantas Miknys.

Knygos pristatymas vyks vasario 22 d. (šeštadienį, Atvirų pasimatymų dieną) 16 val. Konferencijų salėje 3.1