Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Trečiajame ciklo „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“ renginyje literatūrologė, baltistė, vertėja dr. Laura Laurušaitė skaitė paskaitą „Šiuolaikiniai lietuvių ir latvių emigrantai kultūros paraštėse“. Lektorė apžvelgė, kaip šiuolaikinių emigrantų situacija atsispindi XXI a. lietuvių ir latvių literatūros tekstuose. Nagrinėjo, su kuo tapatinasi mūsų emigrantas, kaip jį suvokia Vakarų Europos šalių atstovai.
Paskaitos GARSO ĮRAŠAS: https://www.youtube.com/watch?v=eAAf9FMViJA
Aptiko Arida Riaubienė
Kaip lietuvio emigranto akimis XX a. pradžioje atrodė vienas didžiausių JAV miestų – Niujorkas? Pateikiame ištrauką iš pirmojo legalaus periodinio leidinio „Vilniaus žinios“:
Parengė Arida Riaubienė
XIX a. pabaigoje išaugo emigruojančiųjų iš Lietuvos į Braziliją. Tautinio judėjimo lyderiai ragino apmalšinti „brazilijomaniją“. Pateikiame ištrauką iš „Varpo“:
Parengė Dalia Cidzikaitė
Nors neretai susidaro įspūdis, jog kalbos apie emigraciją, ypač po naujų statistikos duomenų paviešinimo, primena anglų kalbos posakį apie mušamą negyvą arklį, išgirdus, jog emigracijos tema kuriamo filmo autorius yra jaunosios kino kūrėjų kartos atstovas, pradedi galvoti, jog gal ši tema dar nėra praradusi savo aštrumo, o svarbiausia, jog ji rūpi ne tik priešrinkiminėje karuselėje besisukantiems politikams ir emigraciją vien tik neigiamai vertinantiems vyresnio amžiaus žmonėms.
Mūsų skyriaus rugsėjo 14 dieną surengtame pokalbyje, pirmame po vasaros, apie jaunų žmonių (e)migraciją, mobilumą bei ką šiais laikais reiškia būti lietuviu, galinčiu keliauti bet kur, kalbėjomės su kiną Estijoje studijavusiu ir savo gyvenimą tarp Lietuvos ir užsienio dalijančiu režisieriumi Vytautu Tinteriu, menininke Ingra Mileryte ir filmą Aleksandras Didysis apie Amazonės džiunglėse dirbusį gydytoją, misionierių, kunigą Aleksandrą Bendoraitį šiuo metu kuriančiu Vytautu Puidoku, beje, taip pat studijas baigusiu svetur ir save juokais vadinančiu nesėkmingai net kelis kartus emigruoti bandžiusiu lietuviu.
Filmo Plastikinių rūmų žmonės (angl. Plastic Palace People), kurio filmavimas prasidės šį rudenį Lietuvoje, režisierius Tinteris savo veikėjus apibūdina kaip žmones, kurie yra nesuprasti namuose, tačiau nepriimti ir užsienyje. Pasak Vytauto, jie gyvena niekur – nei čia, nei ten. Režisierius tiek savo veikėjus, tiek save bei nemažą dalį savo draugų, pasirinkusių gyvenimą ne Lietuvoje, vadina prarastąja – 20 amžiaus paskutiniojo dešimtmečio – karta ir sako, jog dėl šiandien neegzistuojančių sienų ir pasaulio atvirumo jis save laiko ne tiek lietuviu, net ne europiečiu, bet pasaulio piliečiu. Šiai minčiai pritarė ir Vytauto bendraamžiai, Vytautas Puidokas ir Ingra Milerytė.
Pasak renginio svečių, šiandien didžioji dauguma jaunimo migruoja ne tiek dėl finansinių priežasčių, kiek dėl studijų bei didesnių galimybių tobulėti ir įgyvendinti savo sumanymus. Nepaisant to, juos vis tiek traukia sugrįžti į Lietuvą. Vieni jų čia pasilieka ilgėliau, kiti – trumpiau, treti – bent jau šiai dienai – suvisam. Taip jaučiasi Milerytė, po kelių ilgesnių išvykų į užsienį ir planų judėti toliau vis dėlto apsisprendusi apsistoti Vilniuje. Bent jau kol kas Vilnių savo nuolatine gyvenamąja vieta yra pasirinkęs ir Puidokas.
Antroje renginio dalyje susirinkusieji turėjo progą pamatyti Tinterio art-house režisūrinius kino darbus: praėjusiais metais Kaune nufilmuotą filmo Plastikinių rūmų žmonės sceną, šią vasarą sukurtą video darbą-dienoraštį ir pirmąją iš planuojamų dešimties filmo Seksualumo dekalogas dalį.
Lituanistikos tyrimų skyrius (e)migracijos temą analizuos ir netrukus prasidėsiančiame projekte „Pokalbiai apie (e)migraciją-2“, kuriame šįkart dalyvauja Utenos rajono gimnazijos moksleiviai bei rajono bibliotekos.
Nuotr. Vygaudo Juozaičio
Tarpukario Lietuvoje, kaip ir dabar, ieškota emigracijos priežasčių ir būdų ją sustabdyti.
1925 m. diplomatas Kazys Gineitis, mąstydamas apie lietuvių emigracijos priežastis, vaizdingai aprašė to meto valstybės gyvenimą. Pateikiame nedidelę ištrauką.
Mūsų žymesnieji veikėjai, mūsų daugelis aukštesnių valdininkų patriotų dirba labai daug ir atsidavę, nors ir labai menką algą gaudami. Bet buržuazija, mažoji valdininkija, menininkai ir kiti nesupranta didelio sistemingo darbo svarbumo ir todėl iš daugelio jų nieko svarbesnio neišeis. Gabiausi žmonės kartais nieko neatsiekia gyvenime, nes jie yra tinginiai. Pas mus pradeda įsivyrauti toks rusiškas biurokratų paprotys, kad tik galėtų išvengt atsakomybės, kad tik galėtų uždėt tokią rezoliuciją, kad būtinai nuo savų pečių galėtų atsikratyti tą bylą, ir nėra tos kūrybinės pasijos pats reikalas atlikti. Tas mūsų pirmyneigą baisiai trukdys. Pone valdininke, pildyk įstatymus visuomet kuo stropiausiai, bet nedrebėk dėl atsakomybės, galvok apie naudą valstybei. Jeigu ką bloga padarysi, privalai būti nubaustas, smarkiai nubaustas, bet užtat būsi vyras, būsi valstybinis žmogus, bet ne biurokratas, nuolat siunčią raštus kitiems atlikti. Nematyti jokio kito tikro būdo nuo mūsų atlikimybės atsivaduoti, kaip tik didinant tautos darbingumą. Tol mes būsime aplūžę, žiūrėsime į užkaltus stočių langus, nors jau buvo laiko jiems pataisyti, gyvensime nešvaroje, neturėsime moderninių komfortų, šaunių miestelių ir ieškosime būdų nors trumpam laikui į užsienį išsprukti, kol mes būsime tinginiai.
K. Gineitis, Amerika ir Amerikos lietuviai, Kaunas, 1925, p. 80–81.
JAV fizikas dr. Raymond J. Krisst, Lietuvoje žinomas kaip Rimas Kriščiokaitis, nuo pat atvykimo su tėvais į JAV (1949 m.) gyvena Hartforde, Konektikuto (Connecticut) valstijoje. Mokslininkas vykdė fundamentinius ir taikomuosius tyrimus Mičigano (Michigan State University, East Lansing), Jeilio (Yale) ir Harvardo universitetuose, Argono nacionalinėje laboratorijoje (Argonne National Laboratory), Masačiusetso technologijos institute (Massachusetts Institute of Technology), Helmholtzo asociacijos mokslinių tyrimų centro DESY (Deutsches Elektronen-Synchrotron) laboratorijose Vokietijoje ir kt. Ši daugiaplanė dr. Rimo Kriščiokaičio veikla gali pasitarnauti mokslo ir verslo plėtrai Lietuvoje.
Daugiau apie mokslininką bei jo tyrinėjimus skaitytkite >> http://mokslolietuva.lt/2015/07/esu-veiklos-zmogus/