„Mano noras tarnauti Lietuvos kariuomenėje bus paskata ir kitiems Lietuvos piliečiams, ypač jaunuoliams”, – sako Meksikoje gimęs ir Lietuvoje šiuo metu gyvenantis, bet dar lietuviškai nekalbantis Liudvikas Jakavičius. Vaikino atvejis ypatingas – jis Lietuvos pilietis, bet nekalba lietuviškai. Ar tai nesutrukdys tapti Lietuvos kariu? Pagal Lietuvos įstatymus kariuomenėje gali tarnauti tik respublikos piliečiai. Liudvikas – Lietuvos pilietis, todėl kelias į Lietuvos kariuomenę jam yra atviras.
Jaunuolis didžiuojuosi savo lietuviška kilme. Šiauliuose gyveno ir dirbo jo prosenelis – garsus XX a. pr. visuomenės veikėjas, rašytojas ir knygnešys Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis. Vaikinas visada jautė, kad jo šaknys yra Lietuvoje. Jis niekada nelaikė savęs nei meksikiečiu, nei ispanu, nei argentiniečiu. Nors ir galėjo turėti dvigubą pilietybę, gauti Meksikos, Argentinos ir Ispanijos pasus (pagal gyvenamąją vietą), tačiau pasirinko Lietuvos. Į Lietuvą Liudvikas pirmą kartą atvyko prieš dešimt metų, o nuo tada jis čia atvykdavo kas dveji metai. 2013 m. pab. priėmė svarbų sprendimą – grįžti prie savo šaknų ir apsigyventi Lietuvoje.
Šiuo metu Liudvikas atlieka stažuotę pagal „Erasmus” programą, studijuoja politikos mokslus ir viešąjį administravimą nuotoliniu būdu Ispanijos nacionaliniame universitete, jo straipsnius politikos studentams spausdina ir Lietuvos žiniasklaida. Liudvikas bendradarbiauja iš Buenos Airių gyvai lietuviškai transliuojama radijo stotimi „Ecos de Lituania”.
Daugiau skaitykite >> Draugas, 2015 m. balandžio 23 d., p.1, 14.
Unė Babickaitė – viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose. 1930–1932 m. Paryžiuje Unės rašytas dienoraštis, kupinas subtilios ironijos. Jame atsiskleidžia juokingas ir efemeriškas, negailestingas ir kartu magiškas teatro pasaulis. Dienoraštyje daug kalbama apie aktorystės prigimtį, žmogaus ir kaukės (visuomenėje bei scenoje) paradoksą: kaukė, kuri reikalinga visuomenėje, kad išsaugotum individualumą, ir – kaukė scenoje, leidžianti atsiverti, tapti savimi. 
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Petro Palilionio knyga „Metai Tamsčiuko atokaitoj”. Ši rašytojo skaitytinė drama yra apie rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynas pagal laiškus, rastus Pabuojų kaimo sodyboje. Į P. Palilionio rankas atsitiktinai pateko trisdešimt Kasperavičiaus laiškų, rašytų savo globėjai. Šie laiškai galėjo pražūti, jeigu nebūtų rasti kūrinio autoriaus gimtojo kaimo griaunamoje kaimynų sodyboje.
Pavadinimą įkvėpė 1990 m. kovo pabaigoje viename didžiausių JAV dienraščių „The New York Times“ paskelbta išeivijos menininko Jono Meko esė „No, my friends, we won’t go slow“ („Ne, mano draugai, mes nesulėtinsime žingsnio“). Jūsų dėmesiui pateikiami tekstai iš 14 šalių spaudos. Cituojami įvairūs rašiniai: nuo garsiausių žurnalistų straipsnių iki vedamųjų regioninėje spaudoje. Iškarpas apie Lietuvą ir tuometinę jos politinę situaciją kruopščiai rinko ir kaupė užsienio lietuviai bei Lietuvos bičiuliai, gyvenę svetur.
Šiemet kovo 9 d. sukanka 98 metai, kai gimė lietuvių kalbininkas, semiotikas, mitologas ir eseistas Algirdas Julius Greimas.