Parodos „Valstybės žinioms – 100 metų“ atidarymo proga gruodžio 3 d. 18 val. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje (II a.) vyksiančiame renginyje leidinio „Valstybės žinios“ istoriją ir reikšmę apžvelgs istorikas, Seimo narys ArvydasAnušauskas ir istorikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas DariusJuodis. Renginį moderuos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, publicistas Vidmantas Valiušaitis.
1918 m. gruodžio 6 d. Valstybės Tarybos sekretorius J. Šernas Lietuvos valstybės Ministrų kabinetui įteikė raštą, kad aukštasis Valstybės Tarybos prezidiumas pripažino reikalingu leisti Valstybės įstatymų ir valdžios įsakymų lakštus ir pavedė jam tuojau pradėti tuo dalyku rūpintis. Taip buvo parengtas Nepriklausomos Lietuvos pagrindinių įstatymų šaltinis – periodinis informacinis leidinys „Laikinosios Vyriausybės žinios“, kurio pirmasis numeris pasirodė 1918 m. gruodžio 29 d. Vilniuje lietuvių, lenkų, gudų ir žydų kalbomis.
Pagrindinių šalies įstatymų leidybos raida apima tris laikotarpius: nuo 1918 m. vasario iki 1940 m. birželio, nuo 1940 m. birželio iki 1990 m. kovo ir nuo 1990 m. kovo 11 d. Parodoje, skirtoje „Valstybės žinių“ šimtmečiui, pristatomi leidinio įsteigimą atspindintys archyviniai dokumentai, Lietuvos partizaninio pasipriešinimo vadų įsakymai ir nutarimai, bylojantys buvusios tarpukario Lietuvos teisėsaugos tęstinumą partizanų veikloje, taip pat dokumentai ir leidiniai, parodantys „Valstybės žinių“ atkūrimą bei veiklą atkūrus nepriklausomybę.
Lapkričio 18 dieną Latvijos Respublika šventė savo valstybės šimtmetį. Šį kartą Lietuvos ir Latvijos brolišką kaimynystę prisiminsime, pasitelkdami dokumentus, saugomus Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.
Ką žinome apie dailininko Mstislavo Dobužinskio ryšius su Latvija? Filosofas Antanas Andrijauskas užsiminė, kad prieš išvykdamas į Vakarų Europą Dobužinskis su parodomis apsilankė Rygoje[1]. Tačiau jis Rygoje ne tik apsilankė, jis joje gyveno! Šis faktas Dobužinskio biografijoje paprastai praleidžiamas, tad pabandykime surinkti šio žmogaus „latviško periodo“ nuotrupas, iš kurių galbūt kam nors pavyks sudėlioti rišlesnį ryšių su Latvija pasakojimą.
1924 metų kovo 6 dieną Drezdeno operoje parodomas spektaklis „Jevgenijus Oneginas“ su Dobužinskio scenografija ir kostiumais, siūtais pagal jo eskizus. Po spektaklio dailininkas sugrįžta ne į Kauną, o į Rygą. Aleksandro gatvės 17 name įsikūrusioje K. Bauls fotostudijoje jis užsisako šūsnį Drezdene vykusio spektaklio scenografijos projektų nuotraukų-atviručių (F30, apr. 1-1716, 1717).Toliau skaityti „Mstislavas Dobužinskis ir Latvija”
1890 m. lapkričio 20 d. Skirvytės kaime, Rusnės saloje, gimęs žurnalistas Otto David Tolischus(Otonas Tolišius) – kol kas vienintelis lietuvių kilmės amerikietis, laimėjęs Pulicerio premiją (Pulitzer Prize): vieną iš prestižiškiausių JAV premijų, skiriamų už geriausius žurnalistikos, literatūros ir muzikos kūrinius.
Deivido ir Marės (Kubiliūtės) Tolišių sūnus, būdamas septyniolikos, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. 1913 m. tapo tos šalies piliečiu. Keletą metų padirbėjęs gamyklose, Otonas pradeda studijuoti Kolumbijos universiteto Žurnalistikos mokykloje. Po studijų 1916 metais įsidarbina Klyvlande leidžiamame dienraštyje Cleveland Press, ilgainiui tampa laikraščio redaktoriumi. 1923 m. sugrįžta į Europą, kur iki 1931-ųjų dirba žurnalistu Berlyne „Universal Service“ ir metus, nuo 1931–1932 m., pagrindiniu žurnalistu Londone JAV priklausiusiai naujienų agentūrai „International News Service“. 1933 m. Tolišius prisijungia prie The New York Times (NYT) biuro Berlyne. Būtent dirbdamas šiame biure Prūsijos lietuvis atidžiai seka ir aprašo nacistinės Vokietijos iškilimą. 1940 m. kovą žurnalistas iš šalies išprašytas. Toliau skaityti „Otto David Tolischus: vienintelis lietuvių kilmės Pulicerio premijos laimėtojas”
Parodą parengė LR Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius.
Gruodį Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje veiks paroda „Kelias į Lietuvos Respublikos Konstituciją: Lietuvos Respublikos Konstitucijai – 25“.
Konstitucijos 25-metis – viena reikšmingiausių šių laikų Lietuvos sukakčių. Istorijos požiūriu neilgas dvidešimt penkerių metų laikotarpis Lietuvos konstitucinės teisės raidos požiūriu yra fenomenalus, jis simbolizuoja ilgiausiai iš visų Lietuvos Konstitucijų galiojantį pagrindinį valstybės įstatymą, taip pat pagrindžia Lietuvos valstybingumo ir konstitucinio tęstinumo tradiciją, kurią įprasmino po penkiasdešimties okupacijos metų demokratiškai išrinktos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Aktas. Toliau skaityti „Valstybingumo erdvėje veikia paroda „Kelias į Lietuvos Respublikos Konstituciją“”
Tomą Venclovą, kuris šiais metais mini 80-ąją gimimo sukaktį, pažįstame kaip poetą, publicistą, vertėją, literatūros ir kultūros kritiką, akademiką, jau keletą dešimtmečių mums pasiūlantį savo eilių ar kitų poetų eilėraščių vertimų, visada kritiškai žvelgiantį į šių dienų Lietuvą ir jos visuomenę, jos vaidmenį, vietą ir namuose, ir pasaulyje. Pasak kultūros istoriko doc. dr. Aurimo Švedo, T. Venclovos keliami ir sprendžiami klausimai yra universalaus pobūdžio, laiko tėkmėje nepraradę savo aktualumo. Todėl, A. Švedo įsitikinimu, T. Venclovos idėjas reikia kartkartėmis priminti ir vėl iš naujo joms suteikti reikšmę.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka poeto gimimo dieną, rugsėjo 11-ąją, rengia jo jubiliejinį vakarą „Apie laiką, viltį ir poeziją. Dialogas su Tomu Venclova“. Renginio dalyviai – portalo „Bernardinai“ vyr. redaktorius Donatas Puslys, literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, „15min“ žurnalistas, apžvalgininkas PauliusGritėnas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas Saulius Vasiliauskas ir kultūros istorikas, publicistas Aurimas Švedas – dalijasi mintimis, ką jiems reiškia Tomo Venclovos asmenybė bei jo idėjos.
Portalo „Bernardinai“ vyr. redaktorius Donatas Puslys:
Portalo „Bernardinai“ vyr. redaktorius Donatas Puslys.
„Tomas Venclova man yra paribio žmogaus idealas. Žmogus, tvirtas savoje tapatybėje, tačiau kartu tiesiantis tiltus per sienas, kurios mus padalijo dėl istorijos, ideologijų, religijos, tautybės ar kitų priežasčių. Kitame matyti ne karikatūrą, ideologijos atspindį, kraujo grupę, kalbą, o visų pirma žmogų – tai yra visos jo kūrybos esencija. Prisimindamas Tomą Venclovą, visada grįžtu prie jo lūžinio eilėraščio „Hidalgo“, bylojančio apie donkichotišką pareigą nesirinkti atsargių žodžių liudijant tiesą, mylėti netausojant savęs. Ir nesvarbu, kad už visa tą didį vargą galbūt tebus atlyginta purvina planetos pakele.“
Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė.
Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė:
„Tomas Venclova man pirmiausia – poetas, kurio kūryboje paradoksaliu būdu dera skaidrios klasikinės (norisi sakyti – apoloniškos) formos ir nuolatinis abejojimas jomis, jų tvarumu, o aukštosios kultūros ženklai persipina su nuorodomis į asmeninę biografiją, intymias patirtis. Skaitant kaskart kyla klausimas – kaip galima suderinti tokius, atrodo, skirtingus polius? Ir tik vėliau, jau studijuodama doktorantūroje, sužinojau, kad Tomas Venclova taip pat yra ir vienas pirmųjų semiotikų Lietuvoje, jo dėka čia apsilankė ir paskaitą apie struktūrinės meninio teksto analizės principus skaitė garsusis Jurijus Lotmanas.“
„15min“ žurnalistas, apžvalgininkas Paulius Gritėnas.
„15min“ žurnalistas, apžvalgininkas Paulius Gritėnas:
„Tomas Venclova yra vienas didžiausių autoritetų ne tik poetiniame pasaulyje, bet ir Lietuvos socialinėje, kultūrinėje kritikoje. Jo kritinis mąstymas buvo ir yra paguoda lietuviui, reginčiam Lietuvą pasauliniame kontekste, norinčiam atrasti Lietuvos kultūros vietą Europos kultūros kloduose. T. Venclova mane išmokė matyti kultūrinį horizontą ir nepasiduoti pagundai šlovinti tik tai, kas šiapus pačių baimingai pasistatytų sienų, ginančių nuo kitokio požiūrio, kitokios patirties, abejonės.“
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas Saulius Vasiliauskas.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas Saulius Vasiliauskas:
„Koncentruota, nugludinta rašytojo dėmesį žodžio semantikai, teksto kompozicijai ir vidiniam ritmui liudijanti Tomo Venclovos poezija įgyja papildomo aktualumo šiandien, kai vis dažniau tenka vaduotis iš informacijos perviršio, fragmentiškumo ir populizmo spąstų. Skaitydamas ją (ar ne mažiau svarbius poezijos vertimus) tarytum naujai (at)pažįstu kalbą, imu kreipti dėmesį į tuos aspektus, kurių pasigendu dalies kitų šiuolaikinių poetų kūryboje.“
Kultūros istorikas, publicistas Aurimas Švedas.
Kultūros istorikas, publicistas Aurimas Švedas:
„Aš nuolat grįžtu ties Tomo Venclovos tekstais. Man labai svarbus šio poeto, kultūros tyrinėtojo ir publicisto raginimas vertinti šiuolaikinį pasaulį ne kaip grėsmę, o kaip kultūrų polilogą, į kurį privalo įsitraukti ir Lietuvos visuomenė; nuolatinis poreikio žvelgti į Lietuvoje vykstančios procesus iš tam tikros perspektyvos deklaravimas; būtinybės užsiimti kritine įvairių visuomenės ir kultūros provincialumą signalizuojančių reiškinių refleksija aktualinimas; pagaliau – persergėjimas neiškelti tautos kategorijos aukščiau už žmoniškumą, tiesą ir laisvę.“
„Eilėraščiai yra lyg ir maža būties pergalė prieš buitį, jie išsaugo laiką, išplėšia jį iš kasdienybės. O ir tos kasdienės valandos yra vienintelės, nepakartojamos“, – teigė poetė Judita Vaičiūnaitė (1937–2001), kuriai šiandien būtų sukakę 80 metų.
Vaičiūnaitė gimė Kaune, pshichiatrijos profesoriaus Viktoro Vaičiūno ir medicinos sesers Adelės Selenytės šeimoje. Su dvejais metais vyresne seserimi Dalia visą gyvenimą ją siejo dvasinis ryšys. „Tu – mano antrasis sparnas“ – rašė apie ją Judita. Humanistinės vertybės ir dukrų lavinimas buvo šeimos prioritetai, prie jų prisidėjo ir tėvo broliai kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnai, garsūs tarpukario Lietuvos kultūros žmonės, nuo 1945 m. mirus tėvui globoję dukras ir našlę. 1954–1959 m. Vaičiūnaitė studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Kurso draugai buvo poetas Tomas Venclova, Aušra Sluckaitė (poetė, Rašytojų sąjungos konsultantė, vėliau – režisieriaus Jono Jurašo žmona), artimi bičiuliai – vertėjas Virgilijus Čepaitis, poetas Marcelijus Martinaitis, J. Vaičiūnaitės knygas iliustravęs grafikas Rimtautas Gibavičius, poetas Sigitas Geda.
Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.
Už jo – kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas.
Už jo – Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas.
Grįžau čia mirusi, į savo dangų įtikėjus.
Į šitą miestą ūkanoj – į prigesintą, drėgną
jo bokštų spindesį, į šiltą išganingą lietų
grįžau.
Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę
vėl parvežė.
Ir prisikėliau, žemės prisilietus.
