„Atskirta nuo gimtosios žemės, ji lengvai galėjo nusigręžti nuo savo šaknų. Anaiptol taip neįvyko: subrendusi ji pasirinko tobulinti savąją lietuvių kalbą, domėjosi lietuvių literatūra ir tautosaka“, – 2008 m. sakė vienas žymiausių šiandienos rašytojų, Nobelio premijos laureatas John Maxwell Coetzee, kalbėdamas apie poetę Lidiją Šimkutę per jos eilėraščių knygos „Mintis ir uola / Thought and rock“ pristatymą Adelaidėje, Pietų Australijos rašytojų centre.
L. Šimkutė rašo lietuvių ir anglų kalbomis. Jos eilėraščiai lakoniški, paveikti kelių kultūrų – tradicinės lietuvių, Vakarų ir Tolimųjų Rytų. „Kartais be žodžių galima išreikšti daug daugiau“, – yra sakiusi L. Šimkutė. Tolimųjų Rytų meną primena ir minimalistinės Viačeslavo Jevdokimovo-Karmalitos iliustracijos „Mintyje ir uoloje“ .
2014 m. ši L. Šimkutės knyga išleista Japonijoje. Japoniškajame leidime kūriniai publikuojami anglų ir japonų kalbomis. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas pačios autorės padovanotas knygos egzempliorius su autografu. Toliau skaityti „Mintis kaip uola. Poetė Lidija Šimkutė”
1948 m. pagrindine lietuvių susitelkimo vieta tapo Kolumbija. Pirmieji lietuviai atkeliavo į Bogotos miestą, tačiau ilgainiui pasklido ir po kitus miestus: Medeljiną, Barankilją, Kalį. Manoma, kad po Antrojo pasaulinio karo į Kolumbiją atvyko apie 1000 lietuvių. Daugelis išeivių dėl įsikūrimo problemų emigravo į JAV, Kanadą, Australiją. Tačiau tie, kurie pasiliko Kolumbijoje, stengėsi vystyti aktyvią kultūrinę veiklą. 