2020 lapkričio – Puslapis 3

Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas

Poetas Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkritį Gudelių sodžiuje, netoli Papilio miestelio Biržų apylinkėse. Poeto jaunystė buvo permaininga: tai buvo Pirmojo pasaulinio karo ir didelių politinių pokyčių laikai. 1920 m. pradžioje Binkis įstojo į Berlyno universitetą laisvojo klausytojo teisėmis, didmiesčio gyvenimas jaunam menininkui paliko didelį įspūdį. (O skaitytojams ir po daugelio metų įspūdį palieka, atmintin įstringa eilutė „Berlynas aukštyn kojom drybso“). [1]

1920 m. Binkis išleido pirmąjį lyrikos rinkinį Eilėraščiai. Nuo 1922 m. pas poetą Kaune burdavosi jauni literatai, vėliau sudarę žurnalo Keturi vėjai šerdį. 1923 m. išėjo Binkio rinkinys 100 pavasarių, kurį palankiai įvertino kritikai. Vertėtų pastebėti, kad jis buvo iš autorių, kurie moka rašyti skirtingoms auditorijoms. Periodinėje spaudoje skelbdavo feljetonus, humoristines poemas. Rašė vaikams: ketvirtajame dešimtmetyje pasirodė jo knygos Meškeriotojas (1935), Dirbkirbaiki (1936), Kiškių sukilimas (1937)… 1937 m. Valstybės teatrui Binkis įteikė pjesę iš gimnazistų gyvenimo Atžalynas (1938). Pjesę Generalinė repeticija rašė prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo fone. [2]

Per nacistinę okupaciją Binkio ir jo žmonos Sofijos Binkienės name, stovėjusiame tarp vokiečių rezidencijų, buvo slepiami pabėgėliai iš Kauno geto. Poetas mirė 1942 m. nacių okupuotame Kaune.[3]

Binkio kūrybinis palikimas prieinamas svetainėje Epaveldas:

Toliau skaityti

Suvenyrinis drambliukas, linkintis sėkmės

Nuotrauka iš DELFI.lt galerijos (Jurgos Ivanauskaitės premijos teikimas 2013 m.)

1961 m. lapkričio 14 d. Vilniuje gimė Jurga Ivanauskaitė: prozininkė, poetė, dramaturgė, dailininkė, keliautoja, žmogaus teisių aktyvistė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (2005). Mirė 2007 m., būdama vos 45-erių.

Rašytoja įsiminė kaip ryški, žaisminga, nonkonformistinė asmenybė. Žaismingumo žiežirbos sutviska ir teikiant Jurgos Ivanauskaitės premiją, kurią 2008 m., po rašytojos mirties, įsteigė Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras kartu su jos knygas leidžiančia leidykla „Tyto alba“. Tapo tradicija laureatui įteikti suvenyrinį sėkmės drambliuką iš pačios J. Ivanauskaitės sukauptos kolekcijos.

Ši premija už lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“ ir išleistą per dvejus praėjusius kalendorinius metus, skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui. Po to, kai centras nutraukė veiklą, premiją skiria Lietuvos rašytojų sąjunga kartu su „Tyto alba“. Premijos laureatais jau tapo 12 ryškių kūrėjų; pirmoji premija įteikta tuometinei literatūros pasaulio debiutantei – rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei už pirmąją istorinio romano „Silva rerum“ dalį. Premija nuo 2009 m. skirta jau 12 kartų.

Toliau skaityti

Lietuviškoji Jane Austen?

Ankstesniame tinklaraščio įraše pradėjome pasakojimą apie moteris rašytojas XIX a. Lietuvoje. Vertėtų pastebėti, kad tada rašė kilmingosios, o kilmingųjų ratas buvo nedidelis, gan glaudus. Dėl to moterys rašytojos irgi turi sąsajų, netgi kraujo ryšių: minėtąją Sofiją Tyzenhauzaitę de Choiseul-Gouffier (1790–1878) savo tekstuose mini jos dukterėčia Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869). Knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“[1] Tyzenhauzaitė iš svajingų aukštumų, kuriose jaunas caras jai, gražuolei, žarstė komplimentus, nusileidžia į kasdienybę: nors dukterėčia iš tetos nesišaipo, apie ją rašo gan šiltai, pastaroji pasirodo kaip nelabai praktiška, bohemiška moteris, ištekėjusi už tokio pat nepraktiško vyro, gerokai vyresnio prancūzo Octave’o de Choiseul-Gouffier (1773–1840). Eilutės apie tetą primena šiandienos aktualijas: Tyzenhauzaitė – emigrantė, tai sugrįžtanti Lietuvon, tai vėl išvykstanti į Prancūziją.

Profesionali gidė, knygos „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ autorė Liuda Matonienė[2] rašytoją Giunterytę-Puzinienę lygina su Jane Austen: „Pažėrusi vardų ir ištisą galeriją asmenybių portretų, įvertinusi reikšmingiausius istorinius ar politikos įvykius, ji čia pat nutapo ir ramių, gaivių bundančios gamtos, šlamančių parkų peizažų. Tai lyg muzikinės pauzės, leidžiančios pailsėti. Autorė tarsi lietuviškoji Jane Austen atskleidžia šeimos ir visuomenės tradicijas, papročius ir užgaidas ir kaip metraštininkė fiksuoja laiko eigą. Ši knyga – tai istorijos tarpsnio ir žmogaus pažinimo versmė ir tikras skaitymo malonumas.“[3]

Knygą „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ jau perskaitėte? Tada užmeskite akį į „Šiaurės Atėnus“. Spalį laikraštyje išspausdinta ištrauka iš 1857 m. Vilniuje pasirodžiusios Giunterytės-Puzinienės knygos „Trumpi, bet tikri pasakojimai“ („Małe a prawdziwe opowiadania“). Vertė Ugnė Ražinskaitė.

Nežinia, ką pirmiau aptarti, ar grafo Č. išsiblaškymą, ar sąmojį. Jie iš dalies yra taip susipynę, kad pabrėžia vienas kitą.

Šalimais sėdinčiam kaimynui tiesiog iš rankų ištraukti nosinaitę ar tabakinę ir įsidėti kišenėn taip užtikrintai, lyg nuosavą, jam buvo taip kasdieniška, kad nieko nebestebino, o grafas Č., nesyk įsitikinęs savo nevalinga vagyste, nuoširdžiausiai ir linksmiausiai atsiprašydavo savo aukos ir net nesuvokdamas apsisukęs vėl darydavo tą patį.

Toliau skaityti

Mikenas System: šachmatai Lietuvoje ir seriale „Valdovės gambitas“

Dabar itin populiariame „Netflix“ seriale apie šachmatininkę „Valdovės gambitas“ („The Queen’s Gambit“) yra bent du lietuviški pėdsakai. Pačioje paskutinėje scenoje, kuri jautresniems žiūrovams išspaus ašarą, vaidina aktorius Juozas Budraitis. Be to, seriale nuskamba lietuviška pavardė – dialoge paminimas šachmatininkas Mikėnas.[1] Nors Beth Harmon, pagrindinės serialo veikėjos, istorija pramanyta, Vladas Mikėnas – realus asmuo.

Mikėno vardu pavadinta Mikėno sistema (Mikenas-System) , kitaip dar vadinama Floro-Mikėno sistema (Flohr-Mikenas System). V.Mikėnas žinomas ir kaip 1983–1985 m. Pasaulio šachmatų pirmenybių vyr.teisėjas – teisėjavo partijoms: G. Kasparovas – A. Beliavskis; G. Kasparovas – V. Smyslovas; G. Kasparovas – A. Karpovas.[2]

1932 m. išleistas Mikėno „Šachmatų vadovėlis“[3]– bene pirmoji šachmatų knyga lietuvių kalba (vėliau Mikėnas parašė dar kelias knygas apie šachmatus). „Epavelde“ rasite jo redaguotą žurnalą „Šachmatai ir bridžas“: https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000821164

Toliau skaityti

Pirmasis istorinis nuotykinis romanas lietuvių kalba

Parengė Dalia Cidzikaitė

Algimantas, arba Lietuviai XIII szimtmetyje. T. 1–5: istoriszka apysaka / Parasze Dr. V. Pietaris. Lietuviu Kataliku Spaudos Bendrijos Spaustuveje, Shenandoah, PA. 1904 m.

Šių metų spalio 9 d. minėjome pirmojo istorinio nuotykinio romano lietuvių kalba autoriaus Vinco Pietario (1850–1902) 150-ąsias gimimo metines. Rašytojas, publicistas, pirmojo lietuviško romano autorius Vincas Pietaris, kurio 170-ąsias gimimo metines minime šiais metais, priklausė XIX a. sparčiai gausėjusiam valstietiškos kilmės inteligentų būriui. Įgijęs gydytojo profesiją, didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Rusijoje (Demjanske, Ustiužnoje), buvo vedęs rusę Mariją Nikolajevną Kosovič, su kuria susilaukė šešių vaikų. Net ir gyvendamas svetur, rašytojas aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime, savo kūrinius ir publicistiką skelbė pirmuosiuose lietuviškos spaudos leidiniuose. Kadangi publicistiniai V. Pietario tekstai dažnai pasirašyti slapyvardžiais, jų nebuvo galima sieti tiesiogiai su autoriumi.

Pietario romanas Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje įdomus dėl keleto faktų. Pirmiausia, tai pirmasis lietuvių kalba parašytas romanas, ir ne bet koks, bet istorinis-nuotykinis. Antra, kūrinys, laikomas svarbiausiu Pietario veikalu, išleistas po autoriaus mirties, 1904 metais. Trečia, pirmą kartą romanas išėjo ne viena knyga, o dalimis – tomais. Ir galiausiai, pirmasis lietuviškas romanas išleistas ne Lietuvoje, kur vis dar buvo draudžiama knygų lotyniškais rašmenimis leidyba, o Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandoriaus (Shenandoah) mieste, XX a. pradžioje vadintame „Amerikos Vilniumi“.

Toliau skaityti

Kas buvo pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje?

Kaip pirmoji moteris rašytoja Lietuvos dažnai įvardijama prancūzų kalba rašiusi Sofija Tyzenhauzaitė de Choiseul-Gouffier (1790–1878). Lietuvoje ji prisiminta neseniai, tačiau pastaraisiais metais sulaukė nemažai dėmesio[1]. Visgi šios rašytojos titulavimas pirmąja klaidina: pačioje XIX a. pradžioje, kai Tyzenhauzaitei dar buvo jaunutė mergina, Vilniuje savo knygas lenkų kalba jau leido Ona Radvilaitė-Mostovska (Anna Barbara Olimpia z Radziwiłłów Mostowska, 1762?–1833?). 1805 m. Vilniaus universiteto spaustuvės vadovu tapus Juozapui Zavadzkiui (Józef Zawadzki, 1781–1838), moteris su juo sudarė sutartį publikuoti beletristikos skaitinių seriją. Pagal šį planą 1806 m. pasirodė trys tomeliai rašytojos gotikinės ir didaktinės prozos „Mano pramogos“, o 1807 m. – dviejų tomų istorinis romanas „Astolda, kunigaikštytė iš pirmojo Lietuvos kunigaikščio Palemono giminės, arba pragaištinga aistros baigtis“ („Astolda, księżniczka ze krwi Palemona, pierwszego Xiążęcia Litewskiego czyli nieszczęśliwe skutki namiętności“). 1809 m. išėjus knygelei „Pramogėlės poilsiui“ („Zabawki w spoczynku“), leidybos serija nutrūko[2]. Kaip ir Tyzenhauzaitė, pastaroji rašytoja mūsų šalyje buvo užmiršta. Šiandienos lituanistinei bendruomenei Radvilaitę-Mostovską pristatė literatūrologė Brigita Speičytė.[3]

Toliau skaityti