Ši nuotrauka, šalia kitų, buvo publikuota pirmosios svetainės pirmajame puslapyje.
Pirmoji svetainė 2005–2008 m.
Pirmąją Belgijos lietuvių bendruomenės (BLB) svetainės versiją sukūrė Ričardas Ulozas. Nors svetainė buvo asmeninis Ričardo projektas, jo tikslinė grupė buvo Belgijos lietuviai. 2005 m. rugpjūčio 9 d. R. Ulozui užregistravus sritį (angl. domain) www.lietuva.be, jau rugsėjo mėnesį svetainė „atvėrė duris“. Svetainė sukurta naudojant „drupal“ platformą, kiekvienas norintysis galėjo joje užsiregistruoti ir skelbti informaciją. Veikė forumas: skelbimų, sveikatos, klausimų, kelionių ir kt. temomis.
BLB valdyba, svetainėje užsiregistravusi kaip atskiras vartotojas, taip pat skelbė savo naujienas. Rašydavo ir Lietuvos Respublikos ambasados ir Atstovybės prie Europos Sąjungos darbuotojai. Vienu metu svetainė turėjo per 1 000 registruotųjų lankytojų. Maždaug po 3 metų veiklos svetainė ėmė nykti. 2007 m. Ričardas išvyko gyventi į Liuksemburgą.
Bendruomenės svetainės pradžia 2008–2009 m.
Papasakojo Kristina Bradaitytė (BLB valdybos narė 2000–2009 m.)
BLB svetainę inicijavo 2006 m. išrinktos valdybos narės: Aurelija Norienė (pirmininkė, LR Seimo ir PLB komisijos narė), Rasa Vilčiauskaitė (vicepirmininkė, mokyklos vadovė, atsakinga už kultūrą), Regina Pauliukovaitė (iždininkė), Kristina Jakavičiūtė (sekretorė), Kristina Bradaitytė-Roekaerts (atsakinga už žiniasklaidą ir kultūrą), Jurgita Žemaitytė (parapija, atsakinga už žiniasklaidą) ir Virginija Dvaranauskaitė. Prieš sukuriant interneto svetainę veikė el. grupė belglietu-yahoogroups, kurioje buvo skelbiama informacija apie BLB valdybos renginius. Grupės nariai, savo ruožtu, galėjo pasidalyti įvairia informacija, susijusia su lietuviais Belgijoje. Taip pat leidome popierinį Belgijos lietuvių leidinuką „Kaleidoskopas“. Jį paštu gaudavo BLB nariai – žmonės, mokantys metinį nario mokestį, leidinį taip pat buvo galima įsigyti lietuviškų renginių metu, o elektroninę jo versiją buvo galima perskaityti BLB nario R. Ulozo svetainėje www.lietuva.be ir LR ambasados svetainės skyrelyje, skirtame lietuvių bendruomenei Belgijoje.
BLB tinklalapio iniciatorės 2006 m. buvo išrinktos į BLB valdybą.
„Manau, kad didžioji dalis jų [žmonių Lietuvoje] nė nežino, kad egzistuoja toks senas tradicijas turintis mokslo ir kultūros žurnalas, be pertrūkio leidžiamas nuo pat 1954-ųjų ir supažindinantis pasaulį su Lietuvos bei išeivijos kultūros formomis, nagrinėjantis įvairius Lietuvos dabarties ir praeities aspektus, atviras įvairioms disciplinoms ir mąstymo būdams,“ –sako prof. dr. Almantas Samalavičius. JAV anglų kalba leidžiamą akademinį žurnalą Lituanus jis redaguoja nuo 2014 m., o bendradarbiauti leidinyje pradėjo gerokai anksčiau.
„Lituanus“ viršelis, vol. 36, no. 2 (1990)
V. B. – Gal galite papasakoti, kaip keitėsi leidinio temos po 1990 m.? Kokie svarbiausi lūžiai, permainos leidinio gyvenime įvyko Nepriklausomybės metais?
A. S. – Kai Lituanus buvo įsteigtas, Lietuva buvo okupuota ir kolonizuota, tad žurnalo leidėjams ir redaktoriams anuomet teko prisiimti labai svarbią misiją – supažindinti pasaulį su gyvenimu Lietuvoje ir išeivijoje, neleidžiant pamiršti, kad ilgą istoriją ir valstybingumo tradiciją turinti šalis buvo prievarta užimta Sovietų Sąjungos; ne mažiau svarbūs tuo metu buvo straipsniai, nagrinėjantys įvairius Lietuvos valstybės istorijos aspektus, kultūrinės bei intelektualinės raidos ir politikos klausimus. Žurnale buvo reguliariai nagrinėjamos ir lietuvių diasporai reikšmingos temos. Nepriklausomybės išvakarėse žurnalo dėmesys natūraliai nukrypo į Lietuvoje sparčiai vykstančius politinius ir visuomeninius procesus, atvedusius į valstybės atkūrimą, tad natūralu, kad žurnale buvo skelbiami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumentai, taip pat straipsniai, apžvelgiantys ilgą lietuvių tautos kovą dėl valstybingumo ir nepriklausomybės. Šalia kitų dalykų Lituanus puslapiuose buvo pateikta Sąjūdžio rinkiminė programa, buvo aptariama JAV ir Lietuvos diplomatinių santykių istorija… Pasipylė dokumentinės ir grožinės literatūros vertimai, pavyzdžiui, plačiai nuskambėję Dalios Grinkevičiūtės memuarai, stipriausia anuometinė lietuvių poezija (Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Bložės, Nijolės Miliauskaitės ir kitų autorių kūryba). Kaip ir anksčiau, dėmesio netrūko įvairiems baltų lingvistikos klausimams, recenzijų skiltyje buvo reguliariai apžvelgiamos Vakaruose išleistos knygos, skirtos Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istorijai ir politinei problematikai, kita vertus, buvo toliau apžvelgiama išeivijoje vykusių procesų dinamika, taip pat susidomėta Lietuvos ekonominės raidos problemomis. Politinei euforijai atslūgus pagausėjo žvilgsnių į Lietuvos kultūros lauką.
Apibendrinant galima pasakyti, kad ypač dramatiškų pokyčių žurnalo leidybos politikoje ar turinio formavime neįvyko: buvo išsaugotas tiek temų kryptingumas, tiek jų nuoseklumas. Kita vertus, dabar akivaizdu, kad žurnalas labai sėkmingai kelis dešimtmečius analizavo Lietuvos bei lietuvių išeivijos istorijos ir kultūros procesus ir dėl to tapo laikomas patikimiausiu akademiniu ir intelektualiniu šaltiniu, prieinamu anglų kalba. Keitėsi nebent laikotarpio aktualijų sąlygoti temų akcentai. Tiesa, po 1990 m. pamažu ėmė ryškėti naujas autorių balansas: vis dažniau žurnale imta skelbti Lietuvoje gyvenančių mokslininkų, rašytojų ir menininkų kūrybą. Didžiuma jų iki tol iš viso nebuvo žinoma už Lietuvos ribų. Tai, mano galva, buvo labai svarbu, nes šių publikacijų dėka į Vakarų intelektualinį diskursą pradėjo integruotis iki tol už šalies ribų reikštis neturėję jokių galimybių lietuvių intelektualai.
Tiesa, buvo ir kitokių permainų. Per ilgą Lituanus gyvavimo istoriją pasikeitė nemažai redaktorių. Kai, berods, 2011 ar 2012 metais dėl nesutarimų su leidėjais pasitraukė keliolika metų žurnalą redagavusi profesorė Violeta Kelertienė, žurnalo ateitis tapo neaiški: pora metų redagavimo pareigų ėmėsi laikinoji redaktorė Elizabeth Novickas, tačiau tuo interim metu atskirus leidinius daugiausia rengė specialiai kviečiami atskirų numerių sudarytojai, kol svarstant apie perspektyvą nutraukti žurnalo veiklą, 2014 m. redagavimo darbas buvo pasiūlytas šių eilučių autoriui. Suprantama, kad visa tai padarė įtaką tam tikrai temų ir akcentų kaitai. Vis dėlto, mano galva, svarbiausia, kad žurnalo tęstinumą pavyko išsaugoti (turint galvoje, kad jau seniau nutrūko tokių išeivijos – tiesa, lietuviškų intelektualinių ir kultūros leidinių – kaip Aidai, Metmenys, Akiračiai ir kt., leidyba), o kaip klostysis leidinio reikalai ateityje, priklausys nuo daugelio dalykų.
Prizai konkurso laureatams. Vygaudo Juozaičio nuotr.
Karantino laikotarpiu viešoji erdvė mirga nuo gražių, įdomių, netikėtų pavienių žmonių ir organizacijų sugalvotų iniciatyvų. Netekus galimybės gyventi įprastu kasdienybės ritmu, atsivėrė durys išradingumui ir kūrybiškumui. Su naujų veiklų poreikiu susidūrė ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotojai, ir sugalvojo skaitytojams pasiūlyti kūrybiškiausios knygų anotacijos konkursą „Pasaulis mano knygų lentynoje!“. Džiaugiamės sulaukę ne tik įdomių darbų, bet ir šiltų dalyvių atsiliepimų, padėkos žodžių. Tai buvo pirmasis mūsų organizuotas konkursas, tad, kaip ir įprasta su pirmaisiais blynais, nebuvo tobulas, tačiau dalyvių įvertinimas džiugina ir skatina tęsti konkurso tradicijas, galvoti apie ateities projektus. Dar kartą nuoširdžiai dėkojame dalyvavusiems ir palaikiusiems!
Svarbiausias konkurso elementas – KŪRYBIŠKUMAS, todėl kviesta rengti eiliuotas, akademines, eseistines, parodijines, filmuotas anotacijas. Nenorintys rašyti konkurso dalyviai galėjo nusifilmuoti prie savo knygų lentynos ir pristatyti knygas žodžiu! Per mėnesį trukusį konkursą gauta 30 darbų iš Lietuvoje, Graikijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių skaitytojų. Sulaukėme vaizdo įrašų, esė, eilėraščio, laiško forma parašytų, taip pat pieštų, net ranka rašytų darbų. Anotacijas konkursui siuntė tiek suaugusieji, tiek mažieji skaitytojai. Penkis individualius darbus parengė vaikai. Kai kuriuos darbus drauge kūrė šeimos narių komandos ar net ištisa Lietuvių mokyklos Vašingtone bendruomenė. Skaitymas ne tik praturtina žiniomis, jis vienija gražiems darbams!
1845 m. smulkiųjų bajorų šeimoje Bukantiškės palivarke (dabar Plungės raj.) gimė būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė. Artėjant rašytojos 175-osioms gimimo metinėms, kviečiame pasklaidyti jos gausų, turtingą, įdomų kūrybinį palikimą virtualiai, Epavelde:
Pirmasis naujausio „Tulpė Times“ numerio puslapis. Nuo 1981 m. leidžiamo laikraščio ženklą sukūrė Sietlo lietuvė Loreta Glamba.
JAV lietuvių bendruomenės geografija plati, šiandien ją sudaro 57 apylinkės, veikiančios 27 šalies valstijose ir sostinėje Vašingtone (Washington, DC). Istoriškai daugiau lietuvių apsigyveno ir gausesnės bendruomenės įsikūrė rytinėje šalies dalyje. Vakaruose lietuviai telkėsi didžiuosiuose miestuose – Los Andžele (Los Angeles), Sietle (Seattle) ir San Fransiske (San Francisco) – ir jų apylinkėse. Nors tenykštės bendruomenės negali prilygti Čikagos, Detroito, Vašingtono ar Niujorko bendruomenėms narių gausumu, jos nenusileidžia savo veikla ir jos įvairove. Nuo 1981 metų JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės leidžiamas dvikalbis leidinys Tulpė Times – viena iš tokių veiklų, reikalaujančių įsipareigojimo, didelės motyvacijos ir pasiaukojimo. Apie leidinio atsiradimą, redagavimą ir jo nueitą kelią papasakojo viena iš pirmųjų redaktorių Zita Petkienė, iki šiol leidžiamą Tulpę Times vadinanti malonybiniu žodžiu „laikraštėlis“ ar „laikraštukas“.
Naujausio „Metų“ numerio (2020, Nr. 5/6) turinys trumpai pristatomas čia >>
Naujausiame „Metų“ numeryje (2020, Nr. 5/6) – Władysławo Wielhorskio (1885–1967) 1915 m. birželio dienoraščio ištraukos, publikuotos „Metuose“ (2020, Nr. 1), atgarsiai. Vystosi Pirmojo pasaulinio karo dienomis rašytų dienoraščių dialogas: Virginijus Gasiliūnas parengė kito dienoraščio 1915 m. birželio publikaciją. Įdomu tai, kad šio dienoraščio autorius yra KazimierasRalys (1885–1958), Wielhorskio bendraamžis, tuo laiku gyvenęs Žalpiuose – visai netoli nuo Balčių dvaro, kuriame savąjį dienoraštį lenkų kalba rašė Wielhorskis. Pasak V. Gasiliūno, tai padės „palyginti, kaip du žmonės, gyvenantys tikrai labai netoli, išgyvena kaizerinės Vokietijos okupaciją.“ Beje, su Balčiais ir Balčių dvaru glaudžiai susijęs ir buvusio „Metų“ redaktoriaus Juozo Apučio likimas.
Primename, kad šiemet Vilniaus knygų mugėje pristatytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų dr. Tomaszo Błaszczako ir Astos Miltenytės bei vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro darbo vaisius – spaudai parengtas „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis“. W. Wielhorskio dienoraštis – išskirtinis egodokumentas, liudijantis apie Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę ir patirtis Žemaitijoje.
Dienoraštis : iš Nacionalinės bibliotekos archyvų / Władysław Wielhorski ; [sudarytojas ir mokslinis redaktorius Tomasz Błaszczak] ; iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė ; Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019 (Vilnius : Petro ofsetas).
