Autorius: LS

Knyga „Nailono uždanga“ – kitoks žvilgsnis į Šaltojo karo istoriją

Silvija Stankevičiūtė

Iš kairės: Š. Nakas, prof. dr. R. Stanevičiūtė, prof. dr. D. Petrauskaitė, prof. dr. G. Jankevičiūtė

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytas muzikologių Rūtos Stanevičiūtės, Danutės Petrauskaitės bei Vitos Gruodytės parengtas dvitomis „Nailono uždanga. Lietuvių muzika tarptautinėje Šaltojo karo istorijoje“. 2018 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos išleistą dvitomį sudaro kolektyvinė monografija „Nailono uždanga. Šaltasis karas, tarptautiniai mainai ir lietuvių muzika“ ir laiškų knyga „Lietuvių muzikų užsienio korespondencija 1945–1990“.

Knygos pristatyme-diskusijoje dalyvavo knygos sudarytojos prof. dr. R. Stanevičiūtė, prof. dr. D. Petrauskaitė, taip pat kompozitorius Šarūnas Nakas ir menotyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė.


Knygos pristatyme dalyvavo ir prof. Vytautas Landsbergis

Kolektyvinėje monografijoje, remiantis gausiais archyviniais dokumentais (laiškais, nuotraukomis), surinktais iš valstybinių archyvų, organizacijų bei privačių asmenų archyvų, plačia publikuotų šaltinių baze, analizuojama, kaip ir kokiais kanalais sovietmečiu vyko muzikinės informacijos, individų, institucijų mainai tarp Lietuvos ir užsienio, kas skatino Šaltojo karo ideologinės konfrontacijos padalytas muzikines terpes megzti tarpasmeninius ir transnacionalinius ryšius, kokie ideologiniai, ekonominiai, kultūriniai suvaržymai ir skirtumai juos ribojo, kokį poveikį tarptautiniai mainai turėjo nacionalinei muzikos scenai.

„Rašant kitas knygas, daugelį metų domintis muzikos istorija, modernėjimo temomis, į akiratį pastoviai pakliūdavo daug neskelbtos istorinės medžiagos. Vienas labai konkrečių inspiracijos šaltinių – Vytauto Bacevičiaus korespondencija, nes ji atveria daug šaltinių. Pavadinimas suponuoja, kad rašoma apie tarptautinius ryšius ir mainus Šaltojo karo politiniuose ir kultūriniuose kontekstuose, tačiau mes esame meno istorikės ir istoriją rašome šiek tiek kitaip nei politikos, ekonomikos, karo istorikai“, – svarstė vakaro prelegentė R. Stanevičiūtė.

Plačiau skaitykite „Bernardinuose“ >>

Septyniasdešimties metų senumo dedikacija

Prieš 70 metų Kęstučiui jo tėvų įrašyta lakoniška dedikacija atveria abu – ir istorinį, ir žmogiškąjį – pjūvius. Išeivių maldaknygėje „Viešpatie, pasigailėk mūsų!“, sudarytoje ir spaudai parengtoje kun. A. Bardausko, išleistoje Pössnecke/Thüre (Vokietija), ranka įrašytas tekstas: „Kęstutėli, Tu toli nuo Tėvynės priimi Pirmąją Šv. Komuniją. Tebūnie Tau ši diena brangi ir nepamirštama. Tavo Tėveliai. 1949 m. IV m. 24 d. Tremtyje“, mena nuo karo į Vokietiją pasitraukusių lietuvių likimą ir išsaugotą tikėjimą geresne ateitimi. Nežinome nei Kęstučio pavardės, nei kaip susiklostė jo tolimesnis gyvenimas. Šiandien apie jį ir už jį kalba tik šis kuklus vos dviejų sakinių įrašas.

Remiantis istoriniais šaltiniais, maldaknygė „Viešpatie, pasigailėk mūsų!“ buvo pirmoji karo gale pabėgėlių stovyklose Vakarų Vokietijoje atsidūrusių lietuvių spausdinta knyga, išleista 1945 m. gegužės 7 d.

Žodyje ir vaizde įamžinta Paryžiaus katedra

Balandžio 15 dienos vakarą nuo gaisro nukentėjusią Paryžiaus Dievo Motinos katedrą prisimename Juozo Tysliavos poetiniu žodžiu ir Vytauto Kasiulio į dangų kylančiu vaizdu:

     Šiandien

     Apie senąjį Paryžių,

     Porą žodžių

     Apie Notre-Dame.

     Kolonados,

     Kolonados.

     Gera būtų mokytis

     Iš jų tylėt

     Ir šypsotis.

     Kaip chimeros

     Su ironija

     Iš dvidešimto amžiaus architektorių.

Ištrauka iš eilėraščio „Radio poema“ iš „Tysliava Paryžiuj“, 1935 metai

http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7612-juozas-tysliava-rinkinys-poezija-1935

V. Kasiulio „Notre Dame katedra“, http://www.iseivijosdaile.lt/en/pictures/lidf-0443/

Nacionalinėje bibliotekoje paminėtos 105-osios M. Duras gimimo metinės

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Iš kairės: prof. dr. Vytautas Bikulčius, Valdas Puteikis.
( 📷 Vygaudo Juozaičio nuotr. )

Balandžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko 105-ųjų Marguerite’os Duras gimimo metinių minėjimui skirtas renginys „Lietuviškoji Duras“. M. Duras kūrybą apžvelgė bei biografijos detales, rašytojos portretą vaizdžiai ir išsamiai pristatė Vilniaus universiteto profesorius dr. Vytautas Bikulčius bei žurnalistas Valdas Puteikis. Minėjimo vakaras, į kurį susirinko kelios dešimtys M. Duras kūrybos gerbėjų ir su ja norinčių susipažinti skaitytojų –  Prancūzų instituto Lietuvoje ir Nacionalinės bibliotekos bendradarbiavimo, kuriuo puoselėjama ir skatinama kultūrinė diplomatija, vaisius.

Toliau skaityti „Nacionalinėje bibliotekoje paminėtos 105-osios M. Duras gimimo metinės”

Unė Baye – „Europeanos“ rubrikos „Kovas – moterų istorijų mėnuo“ herojė

Šių metų kovo mėnesį, daugelyje pasaulio šalių minimą kaip Moterų istorijos mėnesį, Europos kultūros paveldo skaitmeninė biblioteka „Europeana“ pasitiko parengusi keletą tekstų, skirtų menui, kultūrai ir mokslui nusipelniusioms moterims. Tarp tokių moterų, kaip aukštosios mados kūrėja italė Elsa Schiaparelli, rašytoja, literatūros teoretikė ir filosofė Ponia de Staël, lenkų dailininkė Olga Boznańska, pateko ir lietuvė – prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV ir Europos kino ir teatro padangėje sužibėjusi aktorė ir režisierė Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė, geriau žinoma sceniniu Unės Baye vardu.


Paryžiaus teatro naujienų žurnalo „La Rampe“ 1929 m. birželio numeris su Unės Baye portretu viršelyje, 1929 m.

Tekstas apie Unę Baye „Pasaulis buvo jos scena: nepakartojamas Unės Baye gyvenimas“, kuriam parinkta Williamo Shakespeare’o garsios sentencijos „Visas pasaulis yra teatras“ parafrazė, pasakoja apie lietuvės gyvenimo kelią, kuris nuo mažo Laukminiškių kaimo netoli Kupiškio vingiavo per Panevėžį, Sankt Peterburgą, Kauną, Čikagą, Holivudą, Niujorką, Londoną, Paryžių, Kuibyševą (dab. Samara) ir atgal į Kauną. Pasakojime daug dėmesio skiriama Unės Baye karjerai teatre ir jos ryšiams su garsiausiais to meto JAV ir Europos menininkais, politikais ir aukštosios visuomenės atstovais, kaip antai Konstantinas Balmontas, Johnas Gielgudas, Alessandro Brissoni, Doloresa Cassinelli, Sarkis Katchadourianas, Anita de Caro, Mila Cirul, Johnas Wyse’as, Jacques’as Devalis, Didieras Daix, Bernardas Grasset, grafienė Vera Tolstoj, Fiodoras Komisarjevskis ir kiti.

Pasakojimą apie pasaulio sceną trumpam užkariavusią lietuvę iliustruoja nuotraukos, spektaklių afišos ir programėlės iš Unės Babickaitės-Graičiūnienės fondo, saugomo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Visą tekstą apie Unę Baye anglų kalba galima rasti čia >>.

Tekstas yra šių metų vasario mėnesį baigto įgyvendinti tarptautinio „Europeanos“ projekto „Migracija mene ir moksle“ („Migration in the Arts and Sciences – A Europeana Migration Thematic Collection“) dalis. Projekto, kuriame dalyvavo ir Nacionalinė biblioteka, tikslas – parodyti, kaip migracija iš Europos ir į Europą bei pačiame žemyno viduje prisidėjo prie europietiškos kultūros ir visuomenės raidos.

Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?

Parengė Rima Dirsytė

1387 metų kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje pasirašė privilegiją, pagal kurią Vilniaus miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pr. vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žinomas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Per kelis šimtmečius Magdeburgo teisę gavo tūkstančiai miestų Europos valstybėse, o XIV a. pab. Magdeburgo teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Magdeburgo teisė suteikė galimybę miestui turėti savivaldą, t.y.  nepriklausomumą nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (ją sudarė iki gyvos galvos iš miestiečių renkami burmistrai ir tarėjai) ir suolininkų teismas. Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – savininkas). Taigi, vaitas buvo didžiojo kunigaikščio vietininkas mieste, jis pirmininkavo per miesto tarybos posėdžius, jam priklausė baudžiamųjų bylų teismas. Miesto taryba skelbdavo miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegija, kuria Vilniaus raštininkas Juozas Piotrovičius skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus. Varšuva, 1649 m. gruodžio 3 d.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomoje Pergamentų kolekcijoje (F101) yra ne vienas su Vilniaus miestu susijęs dokumentas. Šiame tekste pristatome dvi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672) privilegijas, kuriomis skiriami Vilniaus miesto vaitai – 1649 m. miesto tarybos raštininkas Juozapas Piotrovičius (?–1659 ar 1662?) skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus  (F101–70), o 1667 m. po Stepono Karolio Bylinskio mirties vaitu paskirtas LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima (~1610–680) (F101–78).  Raštuose pažymėti patvirtinto vaito nuopelnai ir nurodomi jo įgaliojimai. Abu dokumentai rašyti pergamente lotynų kalba, patvirtinti LDK didžiuoju antspaudu, patalpintu metalinėje dėžutėje ir pritvirtinti prie pergamento. 1997 m. Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre pergamentus restauravo  D. Veselauskienė ir S. Sprindienė.

Toliau skaityti „Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?”