Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės pavardę Lietuvoje žino visi, kurie pastaruosius 10 metų bent truputį domėjosi literatūros naujienomis. Vilniaus knygų mugėje susitikimai su autore sutraukia minias, prie tetralogijos „Silva rerum“ dalių bibliotekose nusidriekdavo neįprastai ilgos eilės. K. Sabaliauskaitės kūrybos gerbėjai jau laukia rugpjūtį išeisiančio romano „Petro imperatorė“, kuriame pasakojama apie lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą. Vis dėlto Lietuvos viešojoje erdvėje primirštama, kad istorinių romanų autorė jau senokai gyvena toli nuo buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.
Šie metai Seimo paskelbti Pasaulio lietuvių metais, pavasarį Vilniuje įvyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Jūs nuo 2002 m. gyvenate Londone. Ar save laikote diasporos lietuve?
Ne. Ir kiti, matyt, „diasporos lietuve“ manęs nelaiko, nes jokių kvietimų į pasaulio lietuvių renginius ar šį rašytojų suvažiavimą nesu sulaukusi. Arba nesu valdžios numylėtinė, arba priežastis paprasta – nė kiek nesu atitrūkusi nuo Lietuvos: ir mano visa kūryba ir Lietuvai ir apie Lietuvą, ir į kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą esu įaugusi. Kur nedalyvauju – tai kažkokiuose išeivių lietuvių klubuose, bet tai nėra kažkoks sąmoningas ignoravimas: tiesiog su žmonėmis bendrauju dėl jų savybių, o ne tautybių.
„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“, – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik keturiasdešimt metų Niujorke gyvenanti poetė Anna Halberstadt. 2017 m. pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: LRS leidykla), A. Halberstadt kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: LLTI).
Dažnai minite, kad turėjote nuostabią
literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal
galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?
Roza
atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė Salomeikoje (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar
suprantu, kad ji buvo jauna, trisdešimt šešerių metų, moteris, tačiau tada
atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su
akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų
lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo
vidutiniškumo. Jos parašytas puikus pažymys pakylėdavo – kaip tą kartą,
kai ji prieš visą klasę perskaitė mano rašinį apie mano tėvo studijų laikų
bičiulį, šviesaus atminimo Zigmuntą Balevičių. Tačiau kitąkart ji parašydavo ką
nors triuškinančio – tarkime, „cukruotas vanduo“ po sakiniu rašinyje. Ji įkūrė
rusų literatūros būrelį, kai man buvo keturiolika, mano bendraklasė Aldona
Murauskaitė taip pat jam priklausė. Skaitėme Mandelštamo, Cvetajevos,
Achmatovos, Pasternako ir kitų didžių poetų kūrybą. Jų darbai sovietmečiu
beveik nebuvo publikuoti, o išleistieji prieš revoliuciją juodojoje rinkoje
kainavo nepaprastai daug.
Vienas
iš mūsų svečių buvo jaunas disidentas, aukštas šviesiaplaukis vyriškis su juoda
berete, – Tomas Venclova. Jis kalbėjo mums, kad puikiausi Sidabro amžiaus
poetai nemirė sava mirtimi lovose, o pražuvo GULAG’e, nusižudė ar mirė nuo bado arba
depresijos. Jis taip pat pasakė šį tą, kas privertė mane išsižioti iš
nuostabos: kad literatūros nebuvo, kol Pasternakas neprisėdo ir neparašė
„Daktaro Živagos“. (Knyga buvo apdovanota Nobelio premija, tačiau sovietų
valdžia privertė Pasternaką premijos atsisakyti.) Ne per seniausiai priminiau
Tomui tą jo kalbą, o jis atsakė: „Ar aš tikrai tai sakiau?“.
Po kurio laiko mūsų klubą panaikino, o Rozai buvo uždrausta dirbti mokyklose dėl antisovietinio jos veiklų pobūdžio. Aš ir toliau pas ją lankydavausi, kai jau studijavau psichologiją Maskvos universitete ir vėliau, iki pat mano išvykimo iš Sovietų Sąjungos. Sykį jai pasiskundžiau, kad negaliu rasti darbo, nors baigiau patį prestižiškiausią universitetą šalyje ir dar retą profesiją. Žinoma, dėl vadinamojo penktojo paragrafo sovietiniame pase – tautybės. Roza, kurios šeima iškentė Stalino valymus, atsakė man: „Žmonės dažnai kaltina aplinkybes dėl gyvenimo nesėkmių, tačiau aplinkybės dažniausiai nėra palankios. Prašau, nesakyk man, kad ieškai darbo, kol neieškai jo kiekvieną dieną!“ Ir aš pradėjau ieškoti.
Nuo 2000-ųjų Danijoje gyvenanti rašytoja ir vertėja Neringa Abrutytė gimė 1972 m. gruodžio 27-ąją Nidoje. 1998 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Išleido eilėraščių rinkinius „Rojaus ruduo“ (1995), „Iš pažintis“ (1997) ir „Neringos M.“ (2003). 2017 m. rinkinys „Atostogos“ publikuotas tik elektroniniu pavidalu. Parašė pjesę „Barono Miunchauseno meilė ir kt… nusivylimai“, kelias noveles, literatūros apžvalgų, recenzijų. Išvertė Jacques‘o Prevert‘o eilėraščių (rink. „Puokštė“, 1999), Jean‘o Baudrillard‘o veikalą „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ (2010). Nuo 1998 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Neringos Abrutytės kūryba – išraiškinga, atvira, drąsi, kartais šokiruojanti, moderni, savita. Autorė imasi kontraversiškų temų, kai kuriais atvejais trauminių patirčių aprašymo. N. Abrutytė į lietuvių poeziją yra įvedusi ne tik provokuojančias temas, bet ir kalbėjimo stilių, atpažįstamą iš išradingų sintaksinių eksperimentų, kuriančių savitą ritmą, intonaciją ir kelias perskaitymo galimybes [1].
Čia matote tik dalelę iš to, ką Nacionalinei bibliotekai perdavė buvusi Lietuvos Respublikos kultūros atašė ItalijojeJulija Reklaitė. Nacionalinė biblioteka pastaraisiais metais vis aktyviau plėtoja kultūrinės diplomatijos veiklas. Viena iš svarbių jos veiklos sričių – užsienyje sukurto lituanistinio paveldo ir mūsų šalies kultūrinės raiškos ženklus pasaulyje atspindinčių artefaktų kaupimas.
Teksase gimusi lietuvių kilmės rašytoja M. M. De Voe (tikr. Milda Motekaitis) gyvena ir kuria Niujorke, Manhatane. Kūrybinį rašymą studijavo Kolumbijos universitete (Niujorkas), priklausančiame elitinei Gebenės lygai (angl. Ivy League). Gegužės pradžioje M. M. De Voe lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo pirmajame pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime. Ištrauka iš jos apsakymo „Palik mane“ įtraukta į pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (LLTI, 2019).
M. M. De Voe
Kodėl
svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos
rašytojus?
Menai suveša bendruomenėje. Taip, ir atsiskyręs autorius gali pasistūmėti kurdamas, tačiau tam, kad iš tiesų realizuotų savo potencialą, jam turi būti mestas įkvepiantis iššūkis. Kuo daugiau idėjų menininkai ir rašytojai aptaria susitikę, tuo įdomesnės naujos idėjos iškyla į paviršių it burbuliukai – vietoje alaus gauni šampano. Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas virvę, trečias medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia rašytojo blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat, kiek ir tau, rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį. Pasaulis susitraukia, tarytum būtų guminis. Ką pasilieki savo paslapčių maišelyje – tavo reikalas, tačiau gera žinoti, kad kiekvienas nešiojamės bendrų prisiminimų.
Vida Gražienė, buvusi Lietuvos Respublikos kultūros atašė Prancūzijoje, perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai savo 2014–2018 m. kadencijos metu sukauptą archyvą, kuris atskleidžia įvairius Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinių ryšių aspektus, Lietuvos ambasados Prancūzijoje iniciatyvas pristatant ir populiarinant Lietuvos kultūrą Prancūzijoje, dinamišką atašė veiklos kontekstą. Archyve – V. Gražienės surengtų kultūrinių renginių ambasadoje ir už jos ribų nuotraukos, ataskaitos, su Lietuva susijusių parodų, koncertų ir kitokių renginių Prancūzijoje katalogai, programėlės bei atsiliepimai apie šiuos renginius vietos spaudoje, susirašinėjimas derinant už kultūrą atsakingų pareigūnų ir menininkų iš Lietuvos vizitų detales, susirašinėjimas su Prancūzijos kultūros institucijomis dėl renginių ir kitų bendrų veiksmų siekiant kuo veiksmingiau pristatyti Lietuvos kultūrą šioje šalyje.
