Asmenybės – Puslapis 60

Sveikiname!

Bartusevicius 1939 m. birželio 4 d. gimė Vincas Bartusevičius – vienas aktyviausių Vokietijos lietuvių bendruomenės narių, humanitarinių mokslų daktaras, pedagogas. Jis taip pat daug prisidėjo prie įvairių Vokietijos lietuvių jaunimo organizacijų veiklų. 1999 m. apdovanotas už nuopelnus Lietuvai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Sveikiname su gimtadieniu ir linkime prasmingų darbų!

„Galvoju, kad kaip tik šiandien, kada toks didelis lietuvių skaičius apleidžia savo tėvynę ir kuriasi svetimuose kraštuose, savo tapatybės išlaikymo klausimas išlieka vis dar aktualus. Tačiau tapatybę galima išlaikyti tik kolektyvinėmis pastangomis. Todėl mums reikia burtis į savas bendruomenes ir bendrauti“.

(V. Bartusevičius: „Visame pasaulyje jautėmės kaip namuose“: [pokalbis su visuomenininku, pedagogu apie Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungą / kalbėjosi] Simonas Černiauskas, Gintarė Malinauskaitė // Pasaulio lietuvis. – 2014, Nr. 10, p. 33.)

Dalia Grinkevičiūtė: pasakoti apie juos

Praėjo daug metų, o aš vis dar matau juos, bejėgius ir pasmerktus, jaunus ir pagyvenusius, vaikus ir jaunuolius, taip sunkiai mirusius ir taip troškusius kada nors sugrįžti į Lietuvą… Mano pareiga papasakoti apie juos.

Dalia Grinkevičiūtė (1927 m. gegužės 28 d. – 1987 gruodžio 25 d.) – tremtinė, gydytoja, disidentė, rašytoja.

D. Grinkevičiūtė 1941 m. su šeima (tėvą atskyrus ir įkalinus Šiaurės Uralo lageryje, kur 1943 m. mirė) ištremta į Altajaus kraštą, o 1942 m. – į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948 m. išvežta į Kongalaso anglies kasyklas. 1949 m. pabėgo į Lietuvą, išsiveždama ir sunkiai sergančią motiną. Slapstėsi, rašė tremties atsiminimus, buvo suimta ir 3 metus kalinta Gorkio srities lageriuose, grąžinta į Jakutiją. Po Stalino mirties 1954 m. leidus išvykti iki Uralo, įstojo į Omsko medicinos institutą, o vėliau studijas tęsė Kauno medicinos institute, dirbo gydytoja Laukuvoje. Iki mirties buvo persekiojama saugumo, 1974 m. atleista iš darbo.

Atsiminimai pavadinimu „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“ pirmą kartą išspausdinti 1979 m. Maskvoje. Lietuvoje 1988 m. išspausdinti pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Išversti į anglų kalbą pavadinimu „Reconciliation“ 2002 m. išspausdinti Chalbury, į vokiečių kalbą – „Die Litauer an der Laptewsee“ 2002 m. išspausdinti Hiutenfelde. Apie gyvenimą okupuotoje Lietuvoje pasakojama atsiminimuose „Gimtojoj žemėj“, parašytuose po 1979 m., išspausdintuose 1996-1997 m.

Anot profesorės Viktorijos Daujotytės: Dalios Grinkevičiūtės tremties tekstus galima būtų vadinti memuarinėmis apysakomis, susiformuojančiomis patirtų išgyvenimų ir faktų perteikimo sankryžose. Dokumentiškumas yra svarbi šių tekstų ypatybė, bet ne mažiau svarbios, labiausiai su tekstų kokybe susijusios, yra rašymo intencijos, būsenos, fenomenaliai kūniškas rašančiojo asmens dalyvavimas pasakojimo struktūrose. Tekstas yra dialogizuotas; dialogas labiausiai liudija kūrybiškumą, siekimą, kad vieno (taip pat ir pasakotojo) kalba susisiektų su kitų mintimis, žodžiais. Daugiau >> http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-11-23-isgyventi-kai-tu-turi-numirti/13917

Lituanikos skyriuje galima rasti D. Grinkevičiūtės knygų vertimų į užsienio kalbas. Kviečiame apsilankyti!

Kazys Jurgis Bėkšta: mylėti ir pažinti kiekvieną žmogų

Amazon Tupana Jungle Lodge, nr Manaus, Amazonas Kazys Jurgis Bėkšta (portug. Casimiro Beksta) gimė 1924 m. gegužės 22 d. Klaipėdoje. Bėkšta – kunigas salezietis, misionierius, etnografas.

1944 m. per karą pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. įstojo į Lietuvių kunigų seminariją Aichštete. Ten studijavo filosofiją Aichšteto aukštojoje teologijos mokykloje. 1950 m. atvyko į Braziliją. 1956 m. baigė Pijaus XI popiežiškąjį teologijos institutą ir įšventintas kunigu. 1957–1968 m. misionierius Amazonės valstijos indėnų gentyse. 1968–1972 m. dirbo Amazonės vyskupų konferencijoje, rūpinosi indėnų sielovada, išvertė Evangeliją į tukanų kalbą. 1972–1999 m. Manauso arkivyskupijos dvasinėje seminarijoje dėstė kultūros antropologiją ir lingvistiką. Rinko tukanų genties folklorą, parengė jų mitų ir legendų rinkinį. 1957 m. Įkūrė Manauso indėnų kultūros muziejų. Prisidėjo prie Erlan Souza ir Fernanda Bizarria dokumentinio filmo Remições do Rio Negro (2011 m.) kūrimo.

Į Amazonės indėnų gyvavimo istoriją įsilieję lietuviai misionieriai, apie kuriuos rašo kunigas Antanas Saulaitis knygoje „Trys dešimtmečiai Pietų Amerikoje“. Knygoje aprašyti misionieriai – tai kunigas ir daktaras Ferdinandas Aleksandras Bendoraitis, vienuolė sesuo Ksavera Emilija Šakėnaitė, daktaras Vytas Kiaušas, sesuo Liucija Maziliauskaitė. Daugiau apie juos straipsnyje: http://www.bernardinai.lt/index.php/straipsnis/2011-10-15-rasa-baskiene-esame-gime-kad-myletume-dieva-ir-artima/70494

Dirbantis Lietuvai

ff9e9a957ae4b22269774c6ada706a1bfe03c1b4 Mykolas Jurgis Drunga gimė 1948 m. balandžio 20 d. Tiubingene. Drunga žinomas JAV lietuvių ir Lietuvos žurnalistas, visuomenės veikėjas. Sunku būtų išvardyti visus šio energingo žmogaus veiklos barus, tačiau keletą svarbesnių galima išskirti.

Mykolas Drunga „Encyclopedia Lituanica“ 4-5 tomų vyr. redaktoriaus pavaduotojas, „Lietuvių studentų sąjungos metraščių“ vyriausias redaktorius, savaitraščių „Keleivis“, „Vienybė“, „Draugas“ redakcijų bendradarbis. Žurnalų „Akiračiai“, „Metmenys“, „Naujasis Židinys-Aidai“,„Lituanus“, „The Observer“ bendradarbis. 1980–1990 m. Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklos (Lithuanian Library Press), 1985–1989 m. žurnalo „Baltic Forum“ vertėjas. Nuo 1990 m. „Laisvosios Europos radijas/Laisvės radijas“ lietuviškų laidų redaktorius. Buvęs JAV lietuvių bendruomenės tarybos bei Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys, aktyviai dalyvavęs draugijos „Santara-Šviesa“ veikloje. Nuo 2004 m. Mykolas Drunga Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centro ir Lietuvos radijo bendradarbis.

Sveikiname su gimtadieniu ir linkime prasmingų darbų!

Unė Baye – spalvingoji praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybė

Une_Babickaite Unė Babickaitė – viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose. 1930–1932 m. Paryžiuje Unės rašytas dienoraštis, kupinas subtilios ironijos. Jame atsiskleidžia juokingas ir efemeriškas, negailestingas ir kartu magiškas teatro pasaulis. Dienoraštyje daug kalbama apie aktorystės prigimtį, žmogaus ir kaukės (visuomenėje bei scenoje) paradoksą: kaukė, kuri reikalinga visuomenėje, kad išsaugotum individualumą, ir – kaukė scenoje, leidžianti atsiverti, tapti savimi. Toliau skaityti „Unė Baye – spalvingoji praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybė”

Kas bendro tarp rašytojos G. Petkevičaitės ir kultūrinio žurnalo „Žingsniai“?

bite08-485x530 Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Petro Palilionio knyga „Metai Tamsčiuko atokaitoj”. Ši rašytojo skaitytinė drama yra apie rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynas pagal laiškus, rastus Pabuojų kaimo sodyboje. Į P. Palilionio rankas atsitiktinai pateko trisdešimt Kasperavičiaus laiškų, rašytų savo globėjai. Šie laiškai galėjo pražūti, jeigu nebūtų rasti kūrinio autoriaus gimtojo kaimo griaunamoje kaimynų sodyboje.

Apie G. Petkevičaitę-Bitę išleista ne viena monografija, išspausdinta jos korespondencija, tačiau vis dar atrandama įdomių dalykų, atveriančių naujų spalvų žymiosios rašytojos portretui, o taip pat supažindina su mažai žinomu Antanu Kasperavičiumi.

Antanas, būdamas dar visai mažas, pateko garsios rašytojos globon. Įgimtų gabumų ir Bitės globos dėka vargšų vaikas tapo veikliu pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikų agronomu, pedagogu, muziejininku, visuomenės veikėju.

1944 m. Antanas Kasperavičius su šeima emigravo į Vakarus. Žinių apie jo gyvenimą JAV rasta nedaug. Žinoma, kad Jungtinėse Valstijose dirbo sodininku. A. Kasperavičius neblogai valdė žodį, dar dešimties neturinčio berniuko vaizdelį apie berželį ir jo „košę” G. Petkevičaitė išspausdino „Vilniaus žiniose”. Pasitraukęs į JAV, dar Vokietijoje 1946–1948 m. kartu su Petru Būtėnu pradėjo leisti kultūrinį žurnalą „Žingsniai” (leidinį galima rasti Lituanikos skyriaus fonduose), kuriame buvo išspausdinta ir keletas G. Petkevičaitės laiškų. A. Kasperavičius, traukdamasis iš Lietuvos, pasiėmė brangiausius daiktus, tarp kurių buvo ir mylimos globėjos laiškai .

G.Petkevičaitė-Bitė su A.Kasperavičiaus šeima Puziniškio dvaro bityne. Puziniškis, XX a. 2 deš. Veido archyvas — G.Petkevičaitė-Bitė su A.Kasperavičiaus šeima Puziniškio dvaro bityne. Puziniškis, XX a. 2 deš.
Veido archyvas

Daugiau apie šią draugystę ir Petro Palilionio sakytinę dramą skaitykite >> Draugas. Mokslas, menas, literatūra. 2015 m. vasario 7 d., p. 6